Suprasti akimirksniu
  • Dėl neigiamų nuostatų gydytojai vengia pacientų, sergančių BPD
  • Stigma lemia klaidingą diagnozavimą jau daugelį metų
  • Sutrikimo simptomai sunkiai suprantami visuomenei ir neapmokytiems gydytojams
  • Ateitis yra daug žadanti
Šaltiniai
Asmenybė
Ribinis asmenybės sutrikimas: pacientus stigmatizuoja net ir gydytojai. Barthelemy De Mazenod/Unsplash nuotrauka

Dėl neigiamų nuostatų gydytojai vengia pacientų, sergančių BPD

Įsivaizduokite, kad jau daugelį metų kovojate su impulsyviu ir save žalojančiu elgesiu bei intensyviomis emocinėmis reakcijomis – iš esmės jaučiatės panašiai kaip tuo atveju, jeigu kažkas jus atstumia ir apleidžia. Ir nors galbūt lankotės pas psichologus, psichiatrus ar kitus specialistus, vis tik nerandate palengvėjimo[1].

Taip neretai vyksta todėl, jog kone kiekvienas gydytojas pateikia skirtingą diagnozę, lemiančią skirtingą gydymo būdą. Įprastai užtrunka gan ilgai, kol terapeutas diagnozuoja ribinį asmenybės sutrikimą (BPD). 

Visgi tai ne visuomet pasitarnauja taip, kaip norėtumėte: nors diagnozavimas lemia paskirtų metodų veiksmingumą, netrukus pastebite, kad kai kurie sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai į jus reaguoja neigiamai (dalis iš jų atrodo nutolę, nelinkę padėti ar pan.).

Scenarijus, į kurį jus įtraukėme, yra ne hipotetinis daugeliui žmonių, sergančių BPD – kai kurie skaitytojai yra ne kartą buvę panašioje situacijoje.

Pasirodo, BPD, kuriuo serga maždaug 1–2 procentai visų gyventojų, yra viena labiausiai stigmatizuojamų psichikos ligų net ir psichikos sveikatos gydytojų tarpe[2]

Iš esmės susiduriame ne tik su stigma, darančia įtaką žmonėms, sergantiems tokiomis psichikos diagnozėmis kaip depresija, šizofrenija ir valgymo sutrikimai, bet ir BPD. (Joks psichinis sutrikimas nėra taip menkinamas gydytojų ir visuomenės požiūriu nei šis.)

Akivaizdu, jog kai žmonės kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus, jie tikisi, kad tai bus efektyvus pagalbos šaltinis. Tačiau daugelio žmonių, sergančių BPD, patirtis neatitinka lūkesčių.

Kai kuriuose tyrimuose gydytojai iš tiesų pranešė, jog jie jaučia mažiau optimizmo, mažiau empatijos ir daugiau priešiškumo pacientams, sergantiems BPD, palyginti su pacientais, turinčiais kitų sutrikimų[3].

Šie pacientai jau dabar kovoja su didele gėda, neigiama savivoka ir jautrumu atstūmimui, tuo tarpu stigma šią problemą dar labiau pagilina.

Dėl neigiamų nuostatų gydytojai vengia pacientų, sergančių BPD. Filip Stary/Unsplash nuotrauka
Dėl neigiamų nuostatų gydytojai vengia pacientų, sergančių BPD. Filip Stary/Unsplash nuotrauka

Stigma lemia klaidingą diagnozavimą jau daugelį metų

Kai kurie gydytojai netiki, kad BPD yra „tikras“ sutrikimas, kol kita dalis neskuba diagnozuoti, baimindamiesi aplinkinių nesupratimo pacientų atžvilgiu.

Šiaip ar taip, sutrikimas gali būti diagnozuotas ir jauniems žmonėms, ir suaugusiems, ir jis yra susijęs su kančia bei didele priešlaikinės mirties rizika – pagal tam tikrus skaičiavimus, maždaug 10 procentų žmonių, sergančių BPD, miršta dėl savižudybės[4].

Neabejojama, jog ankstyva intervencija yra būtina, tačiau maždaug ketvirtadalis žmonių, kuriems diagnozuotas bipolinis sutrikimas, iš tikrųjų turėjo būti diagnozuoti BPD, dėl ko mirtinų pasekmių rizika dar labiau padidėja.

Iš tiesų vidutinis skirtumas tarp BPD simptomų atsiradimo ir diagnozės nustatymo kartais siekia net 15 metų. Tai rodo, jog jei žmogui simptomai pradeda reikštis sulaukus 15 metų, jis gali gauti tikslią diagnozę tik tada, kai jam sukanka 30 metų. 

Situaciją dar labiau pablogina žiniasklaida. Ir ne per seniausiai įvykęs aktorių Amber Heard ir Johnny Deppo teismo bylos atvejis, kuomet buvo linčiuojama BPD sergančios moters būklė, yra puikus nepalankaus požiūrio pavyzdys[5]

Galiausiai net ir mokslinė medžiaga, kuri, atrodo, yra skirta padėti žmonėms, turintiems BPD diagnozę, įskaitant savipagalbos knygas, dažnai daro daugiau žalos nei naudos: terapeutai įspėja, jog paieška internete atskleidžia daugybę klaidinančių idėjų, įskaitant nuostatą, kad BPD negydoma, o tai tiesiogiai ginčija dešimtmečius trukę BPD gydymo, pavyzdžiui, dialektinės elgesio terapijos, tyrimai[6].

Stigma, deja, taip pat yra įtvirtinta ir teisinėje sistemoje. Tai rodo Kalifornijos ikiteisminio nukreipimo programa, teikianti gydymą kaip alternatyvą kalėjimui žmonėms, sergantiems psichikos ligomis, bet šiuo metu neleidžianti dalyvauti asmenims, sergantiems BPD.

Stigma lemia klaidingą diagnozavimą jau daugelį metų. Lacie Slezak/Unsplash nuotrauka
Stigma lemia klaidingą diagnozavimą jau daugelį metų. Lacie Slezak/Unsplash nuotrauka

Sutrikimo simptomai sunkiai suprantami visuomenei ir neapmokytiems gydytojams

BPD veikia nuotaiką ir apima intensyvius pykčio ar liūdesio periodus, trunkančius nuo kelių minučių iki kelių valandų. Tokiems asmenims taip pat būdingas impulsyvumas, dėl ko neretai sudėtinga išlaikyti stabilius santykius – vieną akimirką aplinkiniai žmonės yra idealizuojami, kitą – jau nuvertinami. Šis perėjimas nuo kitų idealizavimo ir nuvertinimo vadinamas „skilimu“ ir dažnai įvyksta tada, kai BPD sergantis asmuo, kuris yra jautrus atstūmimui, baiminasi kitų kritikos ar atmetimo.

Tiesa, pirmą kartą BPD buvo oficialiai pripažintas sutrikimu 1980 m., ir tai, kaip žinia, paskatino mokslinių tyrimų ir gydymo plėtrą. Tačiau BPD moksliniams tyrimams yra labai mažai lėšų, palyginti su kitų sutrikimų tyrimais, nepaisant to, jog šis yra gana dažnas ir pavojingas gyvybei.

Svarbiausia tai, jog BPD simptomai sunkiai suprantami visuomenei bei neapmokytiems gydytojams: kadangi jų pasireiškimo būdai yra įvairūs, gali pasirodyti, jog žmogus geba juos kontroliuoti, nors tai dažnu atveju nėra tiesa. Žinoma, galbūt dažnam atrodo, kad BPD būdingas elgesys, toks kaip savęs žalojimas, savižudybė ir aplinkinių vengimas yra susiję su manipuliavimu bei dėmesio siekimu, tačiau tai didžiulės kančios ir emocinio reguliavimo sutrikimo rezultatas.

Ateitis yra daug žadanti

Mokslininkai ir gydytojai stengiasi geriau suprasti sutrikimą ir su juo susijusią stigmą, dėl ko ateinančiais metais BPD ir kitų asmenybės sutrikimų koncepcija greičiausiai smarkiai keisis.

Visuomenė, be abejo, taip pat atlieka ne ką mažesnį vaidmenį: žinomi žmonės, tokie kaip, tarkime, JAV komikas Pete Davidsonas ir amerikiečių futbolininkas Brandonas Marshallas, atvirai diskutavo apie gyvenimą su BPD, ir asmeninės istorijos iš tikrųjų ypač naudingos keičiant požiūrį.

Galų gale, manoma, kad švietimo sistema taipogi privalo transformuojantis, kadangi mokymasis apie savo būklę, dažnai vadinamas psichoedukacija, neabejotinai susijęs su geresne savijauta ir BPD simptomų bei stigmos sumažėjimu.

Iš tiesų turėtume siekti abipusio supratimo – šios stigmos dekonstravimas turi prasidėti dabar ir nuo mūsų.

avatar
done
Miglė Tumaitė
Rašytojas (-a)
Šaltiniai
2.arrow_upward
Mark F. Lenzenweger, Michael C. Lane, Armand W Loranger, Ronald C. Kessler. DSM-IV personality disorders in the National Comorbidity Survey Replication pubmed.ncbi.nlm.nih.gov
4.arrow_upward
John M. Oldham. Borderline Personality Disorder and Suicidality ajp.psychiatryonline.org
6.arrow_upward
Jennifer M. May, Toni M. Richardi, Kelly S. Barth. Dialectical behavior therapy as treatment for borderline personality disorder ncbi.nlm.nih.gov