Ribinis asmenybės sutrikimas (BPD): kas tai, simptomai, gydymas ir stigma

Ribinis asmenybės sutrikimas (angl. borderline personality disorder, BPD) – tai nuotaikos ir tarpusavio santykių sutrikimas, kuriuo serga apie 1–2 procentai gyventojų. Tarptautinėje klasifikacijoje jis dar vadinamas emociškai nestabiliu asmenybės sutrikimu. Žemiau – kas tai per būklė, kaip ji pasireiškia, kaip gydoma ir kodėl pacientai dažnai susiduria su stigma net sveikatos priežiūros sistemoje.

Ribinis asmenybės sutrikimas – tai nuotaikos ir santykių sutrikimas

NHS šį sutrikimą apibūdina kaip nuotaikos ir bendravimo su kitais sutrikimą, o BPD – kaip dažniausiai atpažįstamą asmenybės sutrikimą. Lietuvoje ta pati diagnozė vadinama ribiniu asmenybės sutrikimu, o paieškose dažnai pasitaiko ir netikslūs pavadinimai, pavyzdžiui, „ribinis raidos sutrikimas“ ar tiesiog „borderline“. Visais atvejais kalbama apie tą pačią būklę.

NHS simptomus suskirsto į keturias grupes:

• emocinis nestabilumas;
• iškreipti mąstymo ar suvokimo modeliai;
• impulsyvus elgesys;
• intensyvūs, bet nestabilūs santykiai su kitais.

Simptomai gali būti nuo lengvų iki sunkių, paprastai pasirodo paauglystėje ir išlieka suaugus. Priežastys nėra visiškai aiškios: manoma, kad sutrikimą lemia genetinių ir aplinkos veiksnių derinys, o dauguma sergančiųjų vaikystėje yra patyrę traumą ar nepriteklių, nors serga ir iš kitokios aplinkos kilę žmonės.

Daugelis sergančiųjų kartu turi ir kitų sutrikimų

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkų 2023 metais paskelbtoje literatūros apžvalgoje nurodoma, kad kartu su BPD dažnai pasireiškia ir kiti sutrikimai: nuotaikos sutrikimai iki 85 procentų atvejų, nerimo sutrikimai iki 70 procentų, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas iki 60 procentų, valgymo sutrikimai iki 40 procentų. Todėl tikslus diferencinis vertinimas yra būtinas planuojant gydymą.

Pavyzdžiui, depresijai būdingas nuolatinis prastas ūpas, o BPD – nuotaikos nestabilumas. Bipolinio sutrikimo atveju nuotaika keičiasi ciklais, o BPD tokio ciklo nėra. NHS taip pat primena, kad sutrikimas gali būti sunkus ir daugelis sergančiųjų save žaloja ar bando nusižudyti, todėl pagalbos reikia ieškoti laiku.

Dėl neigiamų nuostatų gydytojai vengia pacientų, sergančių BPD

Įsivaizduokite, kad jau daugelį metų kovojate su impulsyviu ir save žalojančiu elgesiu bei intensyviomis emocinėmis reakcijomis – iš esmės jaučiatės panašiai kaip tuo atveju, jeigu kažkas jus atstumia ir apleidžia. Ir nors galbūt lankotės pas psichologus, psichiatrus ar kitus specialistus, vis tik nerandate palengvėjimo.

Taip neretai vyksta todėl, jog kone kiekvienas gydytojas pateikia skirtingą diagnozę, lemiančią skirtingą gydymo būdą. Įprastai užtrunka gan ilgai, kol terapeutas diagnozuoja ribinį asmenybės sutrikimą (BPD).

Visgi tai ne visuomet pasitarnauja taip, kaip norėtumėte: nors diagnozavimas lemia paskirtų metodų veiksmingumą, netrukus pastebite, kad kai kurie sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai į jus reaguoja neigiamai (dalis iš jų atrodo nutolę, nelinkę padėti ar pan.).

Scenarijus, į kurį jus įtraukėme, yra ne hipotetinis daugeliui žmonių, sergančių BPD – kai kurie skaitytojai yra ne kartą buvę panašioje situacijoje.

Pasirodo, BPD, kuriuo serga maždaug 1–2 procentai visų gyventojų, yra viena labiausiai stigmatizuojamų psichikos ligų net ir psichikos sveikatos gydytojų tarpe.

Iš esmės susiduriame ne tik su stigma, darančia įtaką žmonėms, sergantiems tokiomis psichikos diagnozėmis kaip depresija, šizofrenija ir valgymo sutrikimai, bet ir BPD.

Akivaizdu, jog kai žmonės kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus, jie tikisi, kad tai bus efektyvus pagalbos šaltinis. Tačiau daugelio žmonių, sergančių BPD, patirtis neatitinka lūkesčių.

Kai kuriuose tyrimuose gydytojai iš tiesų pranešė, jog jie jaučia mažiau optimizmo, mažiau empatijos ir daugiau priešiškumo pacientams, sergantiems BPD, palyginti su pacientais, turinčiais kitų sutrikimų. Kai kurie specialistai šių pacientų netgi vengia gydyti.

Šie pacientai jau dabar kovoja su didele gėda, neigiama savivoka ir jautrumu atstūmimui, tuo tarpu stigma šią problemą dar labiau pagilina.

Stigma lemia klaidingą diagnozavimą jau daugelį metų

Kai kurie gydytojai netiki, kad BPD yra „tikras“ sutrikimas, kol kita dalis neskuba diagnozuoti, baimindamiesi aplinkinių nesupratimo pacientų atžvilgiu.

Šiaip ar taip, sutrikimas gali būti diagnozuotas ir jauniems žmonėms, ir suaugusiems, ir jis yra susijęs su kančia bei didele priešlaikinės mirties rizika – pagal vieną skaičiavimą, maždaug 10 procentų žmonių, sergančių BPD, miršta dėl savižudybės.

Neabejojama, jog ankstyva intervencija yra būtina, tačiau vieno tyrimo, kuriame buvo naudojamas struktūruotas vertinimas, duomenimis, maždaug ketvirtadalis žmonių, kuriems diagnozuotas bipolinis sutrikimas, iš tikrųjų turėjo būti diagnozuoti BPD, dėl ko mirtinų pasekmių rizika dar labiau padidėja.

Iš tiesų vidutinis skirtumas tarp BPD simptomų atsiradimo ir diagnozės nustatymo viename tyrime siekė net 15 metų. Tai rodo, jog jei žmogui simptomai pradeda reikštis sulaukus 15 metų, jis gali gauti tikslią diagnozę tik tada, kai jam sukanka 30 metų.

Situaciją dar labiau pablogina žiniasklaida: filmai ir naujienos dažnai remiasi stereotipais, o prie neigiamo požiūrio prisideda ir nepalankiai nušviečiamos viešų asmenų bylos.

Galiausiai net ir medžiaga, kuri, atrodo, yra skirta padėti žmonėms, turintiems BPD diagnozę, įskaitant savipagalbos knygas, dažnai daro daugiau žalos nei naudos: paieška internete atskleidžia daugybę klaidinančių idėjų, įskaitant nuostatą, kad BPD negydoma, o tai tiesiogiai ginčija dešimtmečius trukę BPD gydymo, pavyzdžiui, dialektinės elgesio terapijos, tyrimai.

Stigma, deja, taip pat yra įtvirtinta ir teisinėje sistemoje. Tai rodo Kalifornijos ikiteisminio nukreipimo programa, teikianti gydymą kaip alternatyvą kalėjimui žmonėms, sergantiems psichikos ligomis, bet šiuo metu neleidžianti dalyvauti asmenims, sergantiems BPD.

Sutrikimo simptomai sunkiai suprantami visuomenei ir neapmokytiems gydytojams

BPD veikia nuotaiką ir apima intensyvius pykčio ar liūdesio periodus, trunkančius nuo kelių minučių iki kelių valandų. Tokiems asmenims taip pat būdingas impulsyvumas, dėl ko neretai sudėtinga išlaikyti stabilius santykius – vieną akimirką aplinkiniai žmonės yra idealizuojami, kitą – jau nuvertinami. Šis perėjimas nuo kitų idealizavimo ir nuvertinimo vadinamas „skilimu“ ir dažnai įvyksta tada, kai BPD sergantis asmuo, kuris yra jautrus atstūmimui, baiminasi kitų kritikos ar atmetimo.

Tiesa, pirmą kartą BPD buvo oficialiai pripažintas sutrikimu 1980 m., ir tai, kaip žinia, paskatino mokslinių tyrimų ir gydymo plėtrą. Tačiau BPD moksliniams tyrimams yra labai mažai lėšų, palyginti su kitų sutrikimų tyrimais, nepaisant to, jog šis yra gana dažnas ir pavojingas gyvybei.

Svarbiausia tai, jog BPD simptomai sunkiai suprantami visuomenei bei neapmokytiems gydytojams: kadangi jų pasireiškimo būdai yra įvairūs, gali pasirodyti, jog žmogus geba juos kontroliuoti, nors tai dažnu atveju nėra tiesa. Žinoma, galbūt dažnam atrodo, kad BPD būdingas elgesys, toks kaip savęs žalojimas, savižudybė ir aplinkinių vengimas yra susiję su manipuliavimu bei dėmesio siekimu, tačiau tai didžiulės kančios ir emocinio reguliavimo sutrikimo rezultatas.

Ribinis asmenybės sutrikimas gydomas, o dialektinė elgesio terapija yra viena geriausiai ištirtų

NHS pabrėžia, kad daug žmonių pasitelkę psichologinį ar medicininį gydymą pagerėja. Dažniausiai tai individuali ir grupinė psichoterapija, kurią veda parengti specialistai. Veiksmingas gydymas gali trukti ilgiau nei metus, o simptomams sugrįžus rekomenduojamas papildomas gydymas.

Dialektinė elgesio terapija (DET) sukurta ankstyvaisiais 1990 m. Marsha Linehan, iš pradžių moterims, sergančioms BPD ir linkusioms į parasuicidinį elgesį. Ją sudaro keturi elementai:

• savaitinė įgūdžių grupė, trunkanti apie 2 valandas ir apimanti sąmoningumą, tarpasmeninį efektyvumą, emocijų reguliavimą ir distreso toleravimą;
• savaitinės individualios sesijos su pagrindiniu terapeutu;
• telefoninės konsultacijos krizės atvejais;
• savaitiniai terapeutų komandos susitikimai.

Įgūdžių modulių ciklas trunka apie 6 mėnesius, o naujiems dalyviams patariama dalyvauti bent metus. Atsitiktinių imčių tyrimuose DET buvo veiksmingesnė už įprastą gydymą mažinant parasuicidinį elgesį, gerinant gydymo laikymąsi ir mažinant hospitalizacijų skaičių. Vaistų veiksmingumo duomenys BPD atveju yra mišrūs, todėl vaistus ar kitą gydymą turi skirti tik gydytojas.

Ką daryti įtarus BPD sau ar artimajam

NHS rekomenduoja įtarus simptomus kreiptis į šeimos gydytoją. Jis atmeta kitas būkles, pavyzdžiui, depresiją, ir įvertina, ar nėra neatidėliotinos rizikos sveikatai. Toliau pacientas gali būti nukreiptas pas psichiatrą ar psichoterapeutą. Verta atsiminti, kad tikslus diagnozės nustatymas dažnai užtrunka, todėl pirmasis vizitas nebūtinai pateiks atsakymą, tačiau tęsti paiešką verta.

Jei jaučiate, kad kyla minčių apie savižudybę ar yra tiesioginis pavojus, skambinkite bendruoju pagalbos numeriu 112.

Ateitis yra daug žadanti

Mokslininkai ir gydytojai stengiasi geriau suprasti sutrikimą ir su juo susijusią stigmą, dėl ko ateinančiais metais BPD ir kitų asmenybės sutrikimų koncepcija greičiausiai smarkiai keisis.

Visuomenė, be abejo, taip pat atlieka ne ką mažesnį vaidmenį: kai žinomi žmonės atvirai kalba apie gyvenimą su BPD, tokios asmeninės istorijos padeda keisti požiūrį.

Galų gale, manoma, kad švietimo sistema taipogi privalo transformuotis, kadangi mokymasis apie savo būklę, dažnai vadinamas psichoedukacija, susijęs su geresne savijauta ir stigmos sumažėjimu. Straipsnio autoriai siūlo ir keisti pačius terminus, nes pavadinimas „ribinis“ yra pasenęs ir prisideda prie stigmos.

Iš tiesų turėtume siekti abipusio supratimo – šios stigmos dekonstravimas turi prasidėti dabar ir nuo mūsų.