Berlyno valdžia atsiklausė žmonių, ar šie nori, kad miestas taptų „žaliu“
Neseniai Berlyne vykęs referendumas, kuris būtų įpareigojęs miestą siekti neutralaus poveikio klimatui iki 2030 metų, žlugo, kadangi prie balsadėžių neatėjo reikiamas kiekis berlyniečių.
Suskaičiavus apie 98 procentus visų balsų paaiškėjo, kad miestelėnai pritarė miesto jungimuisi į „žaliųjų“ gretas, tačiau referendumas laikomas neįvykusiu, nes nesusidarė balsavusiųjų kvorumo. Tam kad būtų pritarta pasiūlymui, už jį turėjo balsuoti ne mažiau kaip 25 procentai visų balsavimo teisę turinčių miestelėnų[1].
„Už“ balsavo daugiau berlyniečių, bet jų balsų neužteko
Suskaičiavus referendume dalyvavusiųjų balsus paaiškėjo, kad „už“ buvo apie 423 000, o „prieš“ – 405 000. Kvorumas sėkmingam referendumui būtų buvęs apie 608 000 balsų už pasiūlymą.
Referendume buvo raginama, kad Berlynas iki 2030 metų taptų neutralus klimato atžvilgiu. Jei gyventojai tam būtų pritarę, tai būtų reiškę tai, kad mažiau nei po aštuonerių metų miestui nebebūtų leidžiama toliau prisidėti prie visuotinio atšilimo[2].
Misija „be emisijų“ – neįmanoma?
Europos Komisijos (EK) programoje yra numatyta, kad 100 Europos miestų turėtų sutikti pasirašyti griežtą kontraktą, pagal kurį įsipareigotų savo CO2 emisijas per ateinančius septynerius metus sumažinti iki nulio. Už tokį pasiryžimą EK žada ir dosnias investicijas. Paskaičiuota, kad vienam gyventojui tektų maždaug po 10 000 eurų[3].
Tačiau nepaisant to, berlyniečiai nesusižavėjo Europos komisarų pasiūlytu projektu. Galimai prieš idealistines „žalių“ politikų vizijas laimėjo elementarus praktiškumas. Ne paslaptis, jog 80 proc. šio Vokietijos miesto energijos gaunama iš iškastinio kuro šaltinių, o šis kontraktas būtų privertęs naująją konservatyvią vietos valdžią daug investuoti į atsinaujinančią energetiką, pastatų efektyvumą ir viešąjį transportą.
„Rezultatai rodo, kad dauguma Berlyno gyventojų mato, kad referendumo reikalavimai negalėjo būti įgyvendinti“, – sakė miesto merė Franziska Giffey.
„Berlynui, kaip keturių milijonų miestui, šalia turinčiam mažai atsinaujinančių energijos šaltinių ar geoterminį šildymą, trūksta to, kas būtina, kad CO2 nunulinimo tikslas būtų lengviau pasiekiamas, – „Reuters“ sakė Berndas Hirschlas iš Berlyno ekologinės ekonomikos tyrimų instituto. – Vis dėlto referendumas buvo būdas atgaivinti diskusijas dėl klimato politikos ir pokyčių, kuriuos žmonės turi priimti, kad pasiektų neutralų poveikį klimatui, nepaisant terminų.“
Visų Europos valstybių dalyvavimas „Žalioje misijoje“ yra privalomas
Europos Komisija yra nustačiusi minimalius reikalavimus visoms ES narėms. Miestuose, kurie pretenduos į neutralaus poveikio klimatui programą bei investicijas, turėtų gyventi daugiau kaip 50 000 piliečių. Mažesnėms šalims paraiškų teikimo riba – 10 000 piliečių[4].
Kontraktą pasirašę ir neutralaus poveikio klimatui programos investicijas užsitikrinę miestai tikrintojų sulauks du kartus per metus. Bus atliekamas pagrindinių įvairių sričių rodiklių, pavyzdžiui, energijos suvartojimo, išmetamo anglies dvideginio kiekio sumažėjimo, žaliosios erdvės augimo ir piliečių įsitraukimo vertinimas.
Pagal idealų „Žaliosios misijos“ kūrėjų planą miesto gyventojai turėtų iki minimumo sumažinti vartojimą, savo artimų bei tolimų kelionių skaičių, apriboti atliekų bei nuotekų šalinimą ir iškastinio kuro naudojimą namų šildymui, apšvietimui ar valgio gaminimui.
Aplinkai neutrali gyvenvietė (tiksliau – miestas) išmetamųjų teršalų kiekį per ateinančius septynerius metus sumažinti įsipareigotų daugiau nei perpus – 55 proc., o iki 2050 m. – iš viso neutralizuoti poveikį klimatui[5].
Norinčių tapti „žaliais“ pakanka: vien iš Lietuvos paraiškas pateikė 9 miestai
Bendras kvietimas teikti paraiškas dėl 100 neutralaus poveikio klimatui ir pažangiųjų miestų iki 2030 m. yra skelbiamas iki 2023 m. balandžio 27 d. Oficialiame EK puslapyje rašoma, jog jau 377 Europos miestai parodė susidomėjimą šiuo projektu.
Lietuvos pretendentai į „Žaliąjį kursą“ yra šie: Alytus, Gargždai, Kaunas, Kėdainiai, Klaipėda, Panevėžys, Tauragė, Vilnius ir Visaginas.
Kol kas labiausiai pasisekė Tauragei ir Vilniui – šie miestai jau yra atrinkti tarp 100 Europos miestų, jau dalyvausiančių minėtame projekte, tačiau šiuose miestuose, skirtingai nei Berlyne, niekas jokių referendumų nerengė ir gyventojų neklausė, ar šie nori, kad jų miestai taptų „žaliais“.
Tauragė jau įgyvendina ambicingus projektus
Naujai perrinktam Tauragės merui Dovydui Kaminskui klimatui neutralaus miesto vadyba – ne naujiena.
Tauragė jau septynerius metus nuosekliai dirba Europos žaliojo kurso link: mieste nemokamai gyventojus veža 5 elektriniai autobusai, kurių skaičius netrukus išaugs iki 12, ant viešųjų miesto pastatų įrengtos 25 saulės elektrinės, rajone 99 proc. centralizuotai tiekiama šiluma, pagaminama iš biokuro, daugiabučių kiemuose įrenginėjamos elektromobilių krovimo stotelės, visos rajono gatvės apšviestos taupiais LED žibintais, dėl kurių savivaldybė kasmet sutaupo 40 proc. elektros energijos.
Taip pat Tauragė pirmoji Lietuvoje įgyvendino kompleksinį viešų miesto dviračių saugyklų projektą[6].
Vilniaus gyventojai entuziazmu „žaliuoti“ netrykšta
Paskutines dienas sostinės mero pareigas einantis Remigijus Šimašius dar pernai džiūgavo:
„Patekome tarp 100 Europos Sąjungos miestų, kurių ambiciją klimato kaitos srityje Europos Komisija įvertino labiausiai. Tai reiškia, kad bus daug įdomių darbų ir dar daugiau galimybių Vilniui.“
Tačiau kas patinka Briuseliui, nebūtinai prie širdies eiliniam Vilniaus gyventojui.
Štai gatvių siaurinimą, medelių ir krūmų sodinimą žiemą miestiečiai jau apdovanojo kritikos lavina. (Tačiau rinkimų rezultatai gyventojų nepasitenkinimo, deja, neatspindėjo). O kaip dėl sunkiai pravažiuojamų gatvių susidarę kamščiai sprendžia anglies dioksido emisijos problemą, R. Šimašiui teisintis jau neteks. Tą už jį turės padaryti netrukus jį pakeisiantis naujuoju Vilniaus meru išrinktas Valdas Benkunskas, iki šiol toje pačioje savivaldybėje ėjęs vicemero pareigas. Bet jam tai padaryti tikriausiai nebus sunku, nes jis pats kartu su R. Šimašiumi ir siaurino sostinės gatves bei įgyvendino kitus kontraversiškus sprendimus.
Mazuto deginimas sutampa su „Žaliąja misija“?
Smarkiai išaugusios iškastinio kuro kainos lėmė ir tai, kad sostinės gyventojų radiatorius šį sezoną šildo deginamas mazutas. Tikėtina, kad šis faktas tikrai nepatiks EK siųstiems „Žaliosios misijos“ programos įgyvendinimo tikrintojams. Bet tai ir vėlgi jau ne R. Šimašiaus, o jo buvusio vicemero, dabar jau mero V. Benkunsko galvos skausmas.
Vienas iš stambesnių iššūkių, kurį pasišovė spręsti sostinė – maistinių riebalų likučiai, kartu su nuotekomis patenkantys į miesto kanalizaciją.
„Vilniaus vandenys“ šias problematiškas atliekas bandys panaudoti naudingai – perdirbti ir išgauti iš jų žaliąją energiją. Skaičiuojama, kad įgyvendinus projektą per metus būtų galima perdirbti iki 500 tonų riebalų, iš kurių būtų galima išgauti daugiau nei 410 kub. metrų biodujų ir papildomai pagaminti maždaug 1 000 kWh elektros energijos[7].
