Tikroji pilnatvė ne pinigais, daiktais, statusu ar išorės pasiekimais atrandama
Kaunietė penkių vaikų mama ir rašytoja Loreta Fokienė gyvenime patyrė ir pakilimų, ir skaudžių suklupimų. Nepaisant patirtų išgyvenimų ji neprarado gebėjimo matyti gyvenimo grožį ir tikino, kad mes patys tiesiame tiltus ir renkamės savo gyvenimo kelio posūkius, Moteris neseniai išleido savo pirmąją knygą „Gyvenk. Širdį šildančios istorijos“, kurioje galima rasti patirtimi paremtų pasakojimų, patarimų, kaip bet kurioje sudėtingoje situacijoje rasti sprendimą. Taigi apie gyvenimo patyrimus sutilpusius į knygos puslapius, neprarastą džiaugsmą ir artėjančių švenčių prasmę specialiame 77.lt interviu su rašytoja L. Fokiene.
Visai netrukus švęsime didžiąsias metų šventes. Šis laikas dažną iš mūsų priverčia permąstyti prabėgusius metus, įvykius, prisiminti patirtus džiaugsmus ir sunkumus. Jūs esate sakiusi, kad mes patys tiesiame tiltus, renkamės savo posūkius, tai kaip monėms gyvenantiems šiuolaikiniame nuolat skubančiame, vartotojiškumo chaose paskendusiame pasaulyje nesuklysti ir nesiklupti gyvenimo kelyje?
Mūsų niekas nemokė teisingai, be klaidų gyventi. Tėvai perdavė tai, ką žinojo, tačiau labiausiai sugeriame į save ne žodžius, o gyvus pavyzdžius. Klaidos neišvengiamos, tačiau… tai net ne klaidos, o patirtys ir gyvenimo kelias. Einame, klumpame, pasukame ten, kur galbūt niekas dar nėjo ir patys renkame savo vidinę išmintį. Juk kartą suklupęs žmogus jau atsargiau dairosi į kelią, kuriuo eina, atidžiau renkasi pakeleivius.
Chaosas pirmiausiai gimsta ne išorėje, o mūsų viduje. Kai siekiame atitikti sociumo standartus, bandome pritapti, patikti, įtikti. Taip pamažu pametame save ir užmirštame, kas esame. Vartojimas įtraukia tuos, kurie viduje jaučia tuštumą. Ir tik maža dalis žmonių supranta, kad tikroji pilnatvė ne pinigais, daiktais, statusu, išorės pasiekimais atrandama.
Vadinate save šildančių istorijų ir stebuklų kolekcioniere, pasidalinkite keliomis istorijomis ir patarkite skaitytojams kaip savo kasdienybėje išmokti pastebėti tas šildančius stebuklus, kurie galbūt dažno žmogaus gyvenime slepiasi po buities ir rūpesčių skraiste?
Pastebime tai, ką stebime. Daugelis jau yra skaitę, girdėję kvietimą gyventi Širdimi. Aš šį kvietimą papildyčiau: svarbu žiūrėti į pasaulį pro Širdies langus. Tuomet ir tampa regimi tie šilti, paprasti stebuklai.
Trumpai papasakosiu vieną kasdienį nutikimą. Jis aprašytas ir mano knygoje „Gyvenk. Širdį šildančios istorijos“.
Sėdėjau ant sofos apsikabinusi kompiuterį ir skubėjau rinkti darbui būtiną medžiagą. Vogčiomis užmesdavau akį į laikrodį ir dar labiau skubėjau. Mačiau, kaip 15-metis sūnus užėjo į kambarį, pažiūrėjo į mane ir nieko nesakęs išėjo. Girdėjau – užsivirė arbatinyje vandenį, kažko ieškojo šaldytuve.
Kai kolega paskambinęs paprašė peržiūrėti atsiųstą dokumentą, atsakiau, kad niekaip nespėsiu, nes dar nė nevalgiau, o jau tuoj turėsiu lėkti į susitikimą. Ir toliau skubėjau rinkti informaciją.
Mano sūnus priėjo ir tyliai paklausė:
– Ar valgysi grikių? Aš Tau išvirsiu.
Padėjau kompiuterį šalia savęs ir atsitokėjau:
– Oi, aš gi Tau nieko valgyti nepagaminau!
– Nereikia – dirbk. Aš tik noriu, kad pavalgytum prieš važiuodama, – ir tai pasakęs nuėjo atgal į virtuvę.
Aš kelias akimirkas žiūrėjau į sieną priešais save. Kompiuteris ir atverti dokumentai kantriai laukė, kol grįšiu.
Nuėjusi apkabinau paauglį sūnų ir padėkojau už atidumą.
– Nedėkok. Tu gi visada man valgyti darai, o dabar aš pasirūpinsiu, kad nebūtum alkana. Eik, dirbk.
Grįžau prie kompiuterio, tačiau tai, kas nutiko, lengvu šydu gaubė ne vien mane. Atrodė, tarsi visas kambarys skendėtų šiltoje kvepiančioje migloje. Kvepėjo meile ir atidumu… Ir stebuklu…
Neabejoju, panašių nutikimų patiria kiekvienas žmogus, tačiau kiek jis tai išsaugo? Ar yra dėkingas?
Dažnai tik asmeninio pasaulio griūtis žmogų priverčia atsigręžti į tai, kas tikra
Išleidote savo pirmąją knygą „Gyvenk. Širdį šildančios istorijos“. Jos pavadinimas lyg jautri styga, kurią užgavus pakvimpa Kalėdų dvasia. Apie ką ši knyga ir į kokius klausimus joje skaitytojai gali rasti atsakymus? Kokiai skaitytojų auditorijai ji skirta?
Ši knyga tinka ir šventėms, ir kasdienai. Ji tikra, gyva, atvira, šildanti. Tokia esu ir aš pati. Ne tik knygos puslapiuose – ir gyvenime. O čia surašytos istorijos yra tai, kuo norisi dalintis su žmonėmis, kurie dar nėra praradę savo tikrojo žmogiškumo. Būtent jiems knyga ir skirta. Ji skaitosi lengvai, todėl tinka tiems, kas ieško paprastumo, o ne įmantrių gyvenimo mokymų. Visos istorijos tikros, jos herojai yra mano šeimos nariai.
Jei trumpai – knyga apie tai, kaip bet kurioje sudėtingoje situacijoje galima rasti sprendimą, visi klausimai turi savo atsakymus, bet kuris gyvenimo labirintas turi išėjimą. Ir pats žmogus yra tas, kuris geriausiai gali sau padėti. Per savo patyrimą dalinuosi, kaip ieškojau atsakymų, kaip mokiausi ieškoti šviesos. Gyvenimas neturi juodraščių ir tai, kas jame nutinka, yra žmogaus istorijos dalis.
Kai žmogus apkabina savo gyvenimą tokį, koks jis yra dabar, suskamba tyla. Ji švelniai, vos girdimais pirštų galiukais glosto kiekvieną ląstelę ir jos ima švytėti. Žmogus skleidžiasi ir yra tai, kas išsipildo. Akimirką. Kitą. Amžinai… Gyvenimas vyksta ne kažkada ateityje, o tiesiog dabar. Į jo patyrimą ir kviečiu knygos eilutėmis.
Esate rašiusi, kad tikri dalykai ne pinigų ir daiktų kiekiu matuojami, kaip manote kodėl XXI amžiaus visuomenės vertybėmis vis dažniau tampa materialumas ir į kur mus tai veda?
Jau minėjau, kad į vartojimą veda vidinė tuštuma. Kai norisi patirti priėmimą, meilę, drąsinimą, o išorinis pasaulis vertina tik tai, kas suskaičiuojama: pinigus, daiktus, dirbtinį grožį, pasiekimus, statusą, pareigas. Tame nėra tikrumo ir vydamasis mūsų amžiaus miražą žmogus taip ir nepriartėja prie pilnatvės jausmo. Jis nori turėti, o ne būti. Vertybės susimaišė ir ne kiekvienas geba atskirti tikrą nuo padirbto, nuoširdumą nuo kaukės. Dažnai tik asmeninio pasaulio griūtis (netektys, ligos, sunkumai, išdavystės) priverčia atsigręžti į tai, kas neperkama ir neparduodama. Tikrumas neturi kainos. Todėl ir yra vertybė, net ir tame išorinės materijos pasaulyje. Aš tai jaučiu.
Kas jums šiuolaikiniame pasaulyje patinka, ir kas ne? Ir ką norėtumėte jame pakeisti, jei turėtumėte tokių galių?
Patinka žmonės. Tikri. Gyvi. Jaučiantys. Daug jų sutinku. Visa mano artima aplinka yra tikra, nesuvaidinta. Praėjusi plandemija uždėjo kaukes ant veidų ir nuėmė kaukes nuo mūsų esybių. Man tai patinka. Ir pati išmokau geriau jausti žmones.
Pakeisčiau tik vieną dalyką – kiekvienam žmogui gražinčiau vidinį žinojimą, kad jis pats yra atsakingas už savo gyvenimą. Ne prezidentas, Seimas, Vyriausybė, tėvai, vyras/žmona, viršininkas darbe ar dar kažkas. Atsakingų žmonių pasaulis labai greitai įgautų naują išorinį pavidalą.
Būkime dovanos vieni kitiems
Esate penkių vaikų mama. Tėvystė nėra lengvas kelias. Iš kur semiatės stiprybės, palaikymo, kur ieškote atsakymų į sudėtingus gyvenimiškus klausimus susijusius su vaikų auklėjimu?
Mano mokytojai vaikų auginime yra patys vaikai ir meilė, kurią kiekvienam jaučiu. Neįmanoma išmokti visko apie vaikus. Jokia knyga, paskaita, psichologas neatsakys į visus klausimus apie konkretų vaiką. Kai jau galvojau, kad apie jų auginimą žinau tikrai daug, gimė mano penktas vaikas ir supratau, kad žinau tik apie keturis, o naują žmogų turiu pažinti iš naujo. Kiekvienas vaikas yra skirtingas ir tik besąlyginė meilė bei to vaiko stebėjimas ir leidžia pajausti, kas jam tinka. Net mano dvyniai skirtingi, nors gimę vos 7 minučių skirtumu.
Sudėtingus klausimus spręsdavau kaip matematinį galvosūkį – žinodama, kad atsakymas yra ir aš jį būtinai rasiu. Mėgstu skaityti, daug knygų apie vaikų auginimą turiu namuose, esu lankiusi įvairias praktines paskaitas, užsiėmimus, ir vis rasdavau, ką galiu pritaikyti santykyje su vienu ar kitu vaiku.
Kadangi turite sukaupusi nemenką motinystės patirtį, gal galite pasidalinti patarimais, kaip auklėti teisingai, kaip motyvuoti šiuolaikinius vaikus siekti žinių, būti pareigingais, sąžiningais visuomenės nariais?
O kas yra teisinga? Ir, kas svarbiau – paklusnus ar laimingas vaikas? Nuo to ir priklauso mūsų, tėvų, elgesys su jais.
Gal nustebinsiu, bet, pati baigusi mokyklą ir universitetą su pagyrimu, aukščiausiais balais, aš savo vaikams ne kartą sakiau, kad manimi nereikia sekti. Atvirkščiai – svarbu rasti tai, kas įdomu, patinka ir gilinti žinias toje srityje. Ne pažymiai svarbu, o gebėjimas atrasti, kas yra Tavo, kas tinka Tau, kas įdomu ir sekasi. Pareigingumas dažnu atveju ne vertybė, o prakeiksmas žmogui. Suprantama, pažadus būtina tesėti, tačiau be vertimosi per galvą. O sąžinės išmokyti negalima. Ji arba yra, arba ne. Mandagumo taip pat neišmokysim, jei patys būsim išpuikę, šiurkštūs, abejingi kitiems.
Geriausias būdas auklėti vaikus – pačiai būti pavyzdžiu. Jie seka suaugusiais, perima jų vertybes. Ir nereikia daug žodžių. Užtenka gyventi taip, kaip kalbame. Kai mes nemeluojame sau, vaikai tai jaučia. Pasakysiu programavimo terminais (nes esu baigusi IT studijas): kai mama ar tėtis kažką savo gyvenime suvokia ir ima daryti, vaikai tai perima intuityviai – kaip programinius atnaujinimus.
Dar labai svarbu su jais daug kalbėti. Apie viską, ką jie nori žinoti. Nėra jokių tabu temų. Tuomet vaikai drąsiai pasakojasi apie save, ateina pasitarti.
Ką Jums reiškia artėjančios šventės? Ar jų laukiate ir kaip jas švęsite?
Nesu jokios religijos pasekėja, o artėjančios šventės man – jaukumo, laiko sau ir mylimiems žmonėms metas. Tomis dienomis visa išorinė skuba tarsi paspaudus mygtuką sustoja, aptingsta ir galima tiesiog būti drauge. Mes šeimoje žaidžiame stalo žaidimus, kalbamės, einame drauge pasivaikščioti – į mišką, prie miesto eglės.
Atskleiskite tolimesnius savo, kaip rašytojos, planus. Ar skaitytojai sulauks ir antrosios Jūsų knygos?
Apie antrąją knygą pataikėte paklausti: ji jau rašoma. Vadinsis „Laiškai iš Miško“. Šia, antrąją, knyga taip pat siekiu šildyti skaitančiųjų širdis, bet jau per žmogaus ryšį su gyvu pasauliu, jo ciklus, gilų patyrimą. Tikiuosi pavyks ją išleisti jau 2024 metais.
Artėjančių švenčių proga palinkėkite portalo 77.lt skaitytojams ko nors prasmingo ir sušildančio širdis
Linkiu prisiminti, kad svarbiausi vieni kitiems esame mes, žmonės. Ne daiktai, pinigai, pramogos, pasiekimai. Būkime dovanos vieni kitiems. Juk labiausiai daugeliui mūsų trūksta išklausymo.
Baigti noriu savo knygos IV viršelio žodžiais – jie ypač tinka artėjančioms metų ir šviesos virsmo šventėms:
Gyvenk –
Šiandien, o ne tada, kai bus ištaisytos visos klaidos, atsakyti laiškai, peržiūrėti įrašai, tvarkingai surikiuotos knygos, nuo gėlių lapelių nuvalytos dulkės, į lentynas suguldyti švarūs skalbiniai…
Sustok –
Gal tik tam, kad išgirstum save, išgertum puodelį arbatos ar parašytum laišką (sau?). Ramiai. Be kas minutę tikrinamos elektroninio pašto dėžutės ir iš rankų nepaleidžiamo telefono.
Būk –
Juk nė nežinai, ar būsi po metų. Ar rytoj. Nieko nežinai. Gal nebus Tavo mamos. Tėčio. Vaiko. Mylimojo. Brolio. Draugės. Tavęs. Manęs…
Veik –
Be atidėliojimų. „Kai…” niekuomet nesibaigs. Juk nesibaigė iki šiol! Kodėl rytoj turėtų būti kitaip?
Eik –
Gerti arbatos. Su tuo, kas Tau svarbus. Žmonės svarbiau už daiktus ir nesibaigiančius darbus…
Žiūrėk –
Į akis. Ne į telefono ekraną…
Gyvenk!..
