Bėkime nuo realybės „protingai“
Atsibodo Holivudas ar „Netflix“? Laimei, kiekvienas gali tapti nuotykių trokštančiu ir bene profesionaliu kino pasaulio tyrinėtoju.
Ir iš tiesų, dauguma žmonių mėgsta filmus, kol kai kurie – įskaitant ir mane – ir toliau laiko kiną didžiausia ir populiariausia praėjusio amžiaus meno rūšimi. Kiti, ypač jei jų patirtis su filmais apsiriboja tuo, ką siūlo „Netflix“ ar „Disney“, gali pakelti antakį dėl tokio teiginio. Meno rūšis? Ar filmai nėra tik pramogos, atitraukiančios dėmesį nuo kasdienybės?
Na, ne, ne visiškai. Jei jūsų filmų žiūrėjimo įpročius lėmė tik didžiųjų kino tinklų ir pasaulinių internetinių platformų programavimas, jums gali būti atleista, kad galvojate, jog dauguma filmų puikiai tinka prie kubilo bei spragėsių. Tačiau tai didžiulis tiesos iškraipymas – iš tikrųjų filmų kūrimas yra tarptautinis reiškinys, prasidėjęs dar gerokai prieš originalius „Žvaigždžių karus“[1].
Filmai, jūsų žiniai, su mumis gyvuoja daugiau nei 125 metus. Tuo tarpu šiuolaikinis pagrindinis kino srautas yra tik didžiulio kino ledkalnio viršūnė.
Bet kokiu atveju akivaizdu, jog fantazija buvo svarbus kino elementas nuo tada, kai Georgesas Mélièsas džiugino žiūrovus savo triukais XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje – jo įtaka gyvuoja ir šiandien[2].
Tačiau gyvenime, kaip žinia, yra daugiau nei momentinis pabėgimas nuo realybės, mat visada buvo filmų kūrėjų, kuriems rūpėjo apmąstyti kasdienio gyvenimo realijas, dėl ko galime regėti, kad tinkamose rankose filmas mus paliečia ne tik emociškai, bet ir intelektualiai, kultūriškai bei filosofiškai, – to dažniausiai nepaiso pagrindinis „produktas“, kuriamas konvejeriu.
Jei pajutote déjà vu jausmą, pasiruoškite pasinerti į nežinią
Ne kiekvienam pasiseka turėti apie kiną išmanantį draugą, kuris pakviečia pažiūrėti išankstines nuostatas griaunančio filmo. Tačiau kartais yra naudinga pasinerti į nežinomybę, susijusią su filmu, kuris plačiai laikomas šedevru, – tai gali išmokyti maudytis iki šiol neatrastuose filmų vandenyse. Štai kodėl prieš pradedant ieškoti gali būti naudingas nedidelis tyrimas.
Svarbu atsisakyti išankstinių nusistatymų. Kai kurie žmonės mano, kad filmas su subtitrais turi būti „meniškas“, pretenzingas, sunkus ar nuobodus. Tačiau iš tikrųjų tai reiškia tik tai, jog filmas buvo sukurtas šalyje, kurioje pirmoji kalba, tarkim, nėra anglų. Tiesą sakant, subtitrai gali būti geras ženklas, nes jų buvimas rodo, kad filmas buvo laikomas pakankamai įdomiu, kad jį būtų galima eksportuoti į kitas kultūras. Ir tai dažniausiai neturi nieko bendra su jo verte.
Suteikite filmams šansą. Pasirinkę žiūrėti filmą, pabandykite jį stebėti geriausiomis įmanomomis aplinkybėmis. Kino teatras su tinkamo dydžio ekranu, geromis linijomis ir kokybišku garsu yra optimalus pasirinkimas norint įvertinti filmo vizualines ir garsines subtilybes; pabandykite rasti tokį, kuriame auditorija būtų dėmesinga, o ne kalbi.
Būkite kantrūs. Skirkite filmui laiko ir nedalomo dėmesio. Nesitikėkite, kad jus užkabins nuo pirmos minutės. Net jei jaučiate, kad iš filmo gaunate mažai naudos, jei žiūrite namuose, prieš išjungdami skirkite jam mažiausiai, tarkime, 40 minučių; nustebsite, kiek daug filmų kūrėjų laukia pusvalandį, kol numes savo pirmąją pasakojimo bombą.
Gaukite patarimų. Jei turite draugų ar pažįstamų, kurie save laiko kino mėgėjais, paprašykite jų patarimų. Taip pat pastebėsite, jog kino teatrų darbuotojai, rodantys senus ar meninius filmus, dažnai mielai dalijasi savo entuziazmu. Ir atminkite: žmonės ne tik mėgsta filmus; jiems patinka kalbėti apie juos, ypač apie savo mėgstamiausius. Taigi pasistenkite žiūrėti filmus su draugais ir pasidalinti mintimis.
Filmuose yra daugiau – kur kas daugiau – nei jo istorija
Filmai iš tikrųjų yra sudaryti iš daugybės skirtingų elementų, mat pastarieji gali pabrėžti kūrinio emocinę dinamiką arba netgi sukurti nuotaiką[3].
Greta scenarijaus ir atlikimo ne ką mažiau svarbūs yra ir kompozicija, apšvietimas, spalvos, kameros judėjimas, montažas, kostiumai, scenografija, muzika, garso dizainas, erdvės panaudojimas bei architektūra. Įgudęs režisierius paskirs visus šiuos elementus taip, kad parodytų, kaip veikėjai yra susiję vienas su kitu ir su pasauliu, kuriame gyvena, įtakodamas žiūrovo santykį su visais ir viskuo, kas matoma ir girdima ekrane.
Galų gale, filmas yra tokia nepaprastai turtinga, sudėtinga terpė, kuri geriausiu atveju veikia keliais lygmenimis vienu metu: kuo daugiau žiūrėsite, tuo labiau įvertinsite bendradarbiavimo meniškumą.
