Aprimus emocijoms dėl iš mamos paimto naujagimio, galima paanalizuoti vieną mažą, bet svarbią detalę, kuri liko nepastebėta, bet yra labai svarbi
Apie menamą vaiko teisių pažeidimą vaiko teisių apsaugos skyriui pranešė ligoninė, kurioje gimdyvei ir vaikui buvo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos.
Sprendžiant iš viešumon prasprūdusių faktų, sveikatos paslaugų teikimas, bent jau naujagimio atžvilgiu, dar buvo nenutrūkęs.
Kaip žinia, vaikas iš mamos buvo paimtas ne namuose, bet ligoninėje.
Visa tai reiškia, jog vaiko paėmimo metu tarp medikų ir šeimos (mamos ir vaiko) egzistavo profesinis mediko – paciento santykis.
Profesinio mediko – paciento santykio ypatybė yra ta, kad jam esant mediką saisto tam tikros etinės pareigos.
Viena iš tokių pareigų yra etinė konfidencialumo pareiga, reikalaujanti neatskleisti informacijos apie pacientą tretiesiems asmenims, kurie nedalyvauja paciento gydyme.
Dėl ypatingo darbo pobūdžio, medikui dažnai tampa žinoma ne tik informacija apie asmens sveikatą, bet ir kita, asmeninė informacija, susijusi pvz. su santykiais šeimoje, šeimos ekonomine situacija.
Todėl konfidencialumo pareiga apima ne tik pareigą saugoti medicininę informaciją, bet ir visą kitą informaciją, kurią jis sužino apie pacientą. Taip yra apsaugomas paciento privatumas.
Santykis, tarp mediko ir paciento privalo būti paremtas pasitikėjimu
Nes jei jo nebus, nukentės pacientas. Nepasitikėdamas mediku jis nesikreips pagalbos arba jos kreipsis per vėlai.
Pacientas, kuris nepasitiki gydytoju, bijos atskleisti jam visą informaciją, kuri gali būti reikalinga jo gydymo procese. Informaciją, kuri nebūtinai yra graži, bet būtina medikui žinoti, kad galėtų pacientui padėti.
Informaciją apie priklausomybes, elgesio valdymo problemas, pašlijusius santykius šeimoje.
Todėl konfidencialumo užtikrinimas medicinoje yra būtinas, kad pacientai pasitikėtų sveikatos priežiūros sistema ir joje dirbančiais specialistais.
Hipokrato priesaikoje įtvirtinta įsakmi konfidencialumo pareiga, apimanti tiek medicininę, tiek kitą asmeninę informaciją.
„Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net ir nekviestas gydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo tai viešai paskelbti.“
Pažeisti paciento privatumą galima tik ypatingais atvejais
Pažeisti paciento privatumą, t. y. atskleisti konfidencialią informaciją kitiems asmenims, galima tik ypatingais atvejais, pvz. siekiant užkirsti kelią nusikaltimo darymui.
Ir čia man kyla didelis klausimas: ar mūsų aptariamoje situacijoje iš tiesų buvo tokios aplinkybės, kurios pateisino konfidencialumo pažeidimą? Nes pranešimas vaiko teisėms BUVO konfidencialumo pažeidimas.
Ar prieš vaiką buvo smurtauta? Ar vaikas buvo neprižiūrimas? Ar jis buvo nesaugioje aplinkoje? Ne. Viso labo „kilo tam tikras nesutarimas.“
Žinau, ką į šį klausimą atsakys medikai. Jie sakys, jog jie tik vadovavosi įstatymu.
Ir pacituos man Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 35 straipsnį, kuriame numatyta institucijų pareiga pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą, jei yra „būtinybė ginti nepilnamečių teises ir teisėtus interesus“.
Tačiau formuluojant įstatymo normą yra sąmoningai panaudotas žodis „būtinybė“ (puikiai tai žinau, nes teko dalyvauti įstatymo keitimo diskusijose).
Jis leidžia suprasti, jog pranešimas vaiko teisėms nėra ir negali būti automatinis, o kraštutinė priemonė, taikoma tik tada, kai iš tiesų tai yra reikalinga. Pvz. kai yra požymių, jog nepilnametė patyrė seksualinį smurtą.
Kiek man yra žinoma, Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos yra pasitvirtinę aprašą, kuris nustato, kaip ši įstatyme nustatyta pareiga yra įgyvendinama. Deja, pačios tvarkos man nepavyko rasti, taigi, negaliu pakomentuoti ja nustatytos tvarkos, pvz. įvertinti, kaip joje yra apibrėžiama, kada yra būtina imtis veiksmų ginti nepilnamečių interesus.
Bet labai abejoju, kad joje yra nustatyti kriterijai, leidžiantys medikui susiorientuoti:
- Kada dėl viešo intereso apsaugos galima pažeisti paciento konfidencialumą** (pvz. kokio lygio žalos turi būti siekiama išvengti, kokia žala gali būti padaroma tokiu pažeidimu)?
- Koks yra informacijos atskleidimo tikslas (pvz. užkirsti kelią nusikaltimams užkirsti kelią ar juos nustatyti) ir kaip jis padės tikslą pasiekti?
O štai gera klinikinė praktika sako, jog konfidencialumo pažeidimas yra galimas tik tada, jei:
- Galima žala tretiesiems asmenims yra didelė.
- Žalos tikimybė yra didelė.
- Nėra kito būdo įspėti ar apsaugoti pavojuje esančius asmenis.
- Konfidencialumo pažeidimas padės išvengti žalos.
- Žala pacientui yra minimali ir priimtina**
Tik esant visoms šioms aplinkybėms, yra galimas paciento konfidencialumo pažeidimas. Kitu atveju traktuojama, jog situacija nėra tokia, jog konfidencialumo pažeidimas yra pateisinamas.
Beje, ir mūsų Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas sako, jog „užtikrinant paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad paciento interesai ir gerovė yra svarbesni už visuomenės interesus.“
Prieš aštuonerius metus buvo įgyvendinta Vaiko teisių apsaugos reforma
Ja buvo nustatyta pareiga „skųsti“. Iš esmės neatsižvelgiant į tai, kad profesinėje veikloje gydytoją, psichologą, socialinį darbuotoją, pedagogą saisto etinė konfidencialumo pareiga.
Kuri egzistuoja ne šiaip sau. Kuri yra svarbi siekiant suteikti asmeniui tinkamą pagalbą. Kurios jis nesikreips, žinodamas, jog gali būti „išduotas“.
Mergaitė nesikreips pagalbos, jei griežtiems tėvams bus pranešta apie jos nėštumą. Vyras, kuriam reikalinga pykčio valdymo terapija, nesikreips, jei policijai bus pranešta apie jo pykčio protrūkius šeimoje. Gimdyvės nesikreips į medikus, bijodamos, jog jų vaikas gali būti paimtas, nes situacija šeimoje nėra ideali.
Atsižvelgiant į tai, kai kuriose valstybėse, pvz. Anglijoje, apklausus specialistus, buvo priimtas sprendimas nenustatyti jiems įstatyminės pareigos pranešti apie smurtą artimoje aplinkoje, jei šią informaciją atskleidžia pats smurtaujantis asmuo, kuris kreipiasi pagalbos.
Nes rezultatas yra svarbiau, negu pranešimų statistika.
*Bernard Lo. Resolving Ethical Dilemmas: A Guide for Clinicians. 2020
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
