R. Pakso nuvertimo pasekmės jaučiamos ir po kelių dešimtmečių
Praėjo jau 20 metų nuo valstybinio perversmo arba dienos, kai suorganizuotos apkaltos būdu, prezidentas Rolandas Paksas buvo pašalintas iš pareigų.
2004 m. įvykius kiekvienas juos menantis pilietis net ir šiandien vertina skirtingai, bet daugelis vieningai sutinkta, kad R. Pakso apkalta turi nepataisomų pasekmių.
Tačiau iki šiol neaišku ir tai, kas iš tiesų slypėjo už to meto įvykių. Juk R. Pakso kritiškas požiūris į valdininkus, kova su korupcija ir kita nelegalia veika subūrė pakankamą jo priešų būrį.
Kritiškas dalies Lietuvos įtakingųjų požiūris į R. Paksą buvo nepaneigiamas jau 2002 m. prezidento rinkiminės kampanijos metu, kai jo pergalei kelią užkirsti buvo bandoma visomis įmanomomis sisteminėmis priemonėmis.
Planas neišdegė: R. Paksas užtikrintai laimėjo prezidento rinkimus, o vos davęs prezidentinę priesaiką, kibo į darbus: pratęsė kovą su korupcija ir valdininkais, planavo permainas teisėsaugos ir verslo srityse. Prezidentas buvo pastebimas visur ir taip toliau plėtė savo priešų gretas.
77.lt tęsia straipsnių ciklą apie 2004-aisiais vykdytą valstybės perversmą ir prezidento R. Pakso istoriją.
Pirmajame ciklo straipsnyje analizavome R. Pakso apkaltos aplinkybes, eigą bei tai, kaip jis vėl išsikovojo teisę dalyvauti šalies politiniame gyvenime.
Antrajame ciklo straipsnyje susipažinome su R. Pakso vaikystės ir jaunystės dienomis, jo keliu nuo piloto, iki verslininko bei politiko, R. Pakso indėlį į vykusius pokyčius bei tai, kam tai galėjo nepatikti.
Trečiojoje straipsnių serijos dalyje aptarėme 2002-2003 m. prezidento rinkimus, visas sistemines priemones ir kandidatų susivienijimą prieš R. Paksą.
Vėlesniame straipsnyje jau aptarėme svarbiausius prezidento R. Pakso inicijuotus darbus ir pokyčius, kurie galiausiai nulėmė milžinišką sistemos suirutę ir valstybinį perversmą.
Lemtingu sprendimu tapo R. Pakso siekis Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovu skirti ne sistemai palankų, o paties prezidento pasirinktą žmogų.
Netrukus po to, buvo suabejota tiek R. Pakso reputacija, tiek ir gebėjimais toliau eiti prezidento pareigas. Galiausiai, viskas baigėsi apkalta ir didžiule dėme Lietuvos politikos istorijoje. Būtent tai aptarsime šiame straipsnyje.
VSD vadovauti prezidentas R. Paksas pasirinko savo žmogų: tai pradėjo suirutę
2003 m. spalio 24 d. tuometinis Lietuvos prezidentas R. Paksas pasirašė dekretą dėl teikimo parlamentui atleisti Mečį Laurinkų iš Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus pareigų[1]. Kitu dekretu prezidentas R. Paksas pateikė seimui pritarti Gintaro Bagdono skyrimui į VSD generalinio direktoriaus pareigas.
Nors tuo metu viešojoje erdvėje apie tai kalbama nebuvo, tačiau iš tiesų, M. Laurinkus siekė, kad VSD vadovo postą perimtų jo paties proteguojamas Arvydas Pocius. R. Paksas pasirinko G. Bagdono kandidatūrą ir tai galėjo tapti šios tolimesnės istorijos katalizatoriumi.
Spalio 30 d., M. Laurinkus Generalinei prokuratūrai pateikė pažymą, kurioje perspėjama, kad prezidentas yra pažeidžiamas, nes tapo priklausomas nuo atskirų nusikalstamų grupuočių; anot VSD, dėl to kyla pavojus ir valstybės nacionaliniam saugumui[2].
Šia informacija buvo pasidalinta ir su tuometiniu Seimo pirmininku Artūru Paulausku, su šiuo dokumentu buvo supažindinti ir kiti parlamento nariai, informacija greitai susidomėjo ir žiniasklaida[3]. Iš tiesų, spalio 30 dieną žiniasklaidos priemonėse jau buvo remiamasi VSD parengta pažyma, nors šis dokumentas dar net nebuvo įteiktas prezidentui R.Paksui.
Netrukus ši situacija ėmė vystytis žaibo greičiu. R. Paksas susitiko su tuometiniu generaliniu prokuroru Antanu Klimavičiumi, prezidentas patvirtino sutinkąs dalyvauti apklausoje kaip liudytojas. Parlamente suformuota laikinoji tyrimo komisija dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Prezidentas komisijos pirmininkui Aloyzui Sakalui taip pat siuntė laišką dėl dalyvavimo šios komisijos posėdyje[4]. R. Paksas, atsižvelgdamas į visuomenės informavimo priemonių skelbiamus pranešimus apie neva kilusią grėsmę visuomenės saugumui, kreipėsi į generalinį prokurorą, policijos generalinį komisarą, VSD generalinį direktorių ir seimo laikinosios tyrimo komisijos pirmininką, prašydamas nedelsiant pateikti visą turimą informaciją bei visą turimą medžiagą, susijusią su neva galimomis grėsmėmis valstybės saugumui, dėl kurių buvo inicijuota laikinosios tyrimo komisijos veikla[5].
Seimo laikinoji tyrimo komisija 2003 m. gruodį nutarė, kad prezidentas R. Paksas yra pažeidžiamas ir dėl to kyla grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Komisijos išvadose buvo teigiama, kad prezidentas lieka pažeidžiamas todėl, jog neatsiribojo nuo savo rinkimų rėmėjo, 1,2 mln. litų rinkimų kampanijai paaukojusio J. Borisovo.
Netrukus R. Paksas gavo advokatų kontoros „Baublys ir partneriai“ teisinį įvertinimą dėl seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių nacionaliniam saugumui išvadų pagrįstumo.
Advokatų kontoros vertinime teigiama, jog yra „darytina išvada, kad seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių nacionaliniam saugumui išvados kelia abejonių dėl jų teisinio pagrįstumo ir teisėtumo“.
R. Paksas paskelbė, kad pats iš prezidento posto nesitrauks, o seimas kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas išvados, ar prezidento R. Pakso veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas sudavė lemtingą smūgį
2003 m. gruodžio 30 d. KT paskelbė savo sprendimą. Jame teigiama, kad R. Paksas sulaužė savo prezidento priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, suteikdamas J. Borisovui Lietuvos pilietybę už šio suteiktą finansinę ir kitokią paramą, leisdamas J. Borisovui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą.
KT taip pat pareiškė, kad R. Paksas pažeidė Konstituciją duodamas nurodymus savo patarėjui teisėtvarkos klausimais, pasinaudojant tarnybine padėtimi, siekti per teisėsaugos institucijas paveikti UAB „Žemaitijos keliai“ vadovų ir akcininkų sprendimus dėl akcijų perleidimo R. Paksui artimiems asmenims[6].
KT nurodžius, kad konkretūs R. Pakso veiksmai prieštarauja Konstitucijai ir šį sprendimą nedelsiant sureagavo ir pats prezidentas.
„Aš gerbiu Konstitucinio Teismo nutarimą, tačiau darau išvadą, kad šis Teismo nutarimas keičia iki šiol galiojusią praktiką, susijusią su pilietybės suteikimu išimties tvarka. Darau ir kitą išvadą, kad remiantis šiuo Teismo nutarimu daugelis dekretų, priimtų kadencijas baigusių Respublikos prezidentų, gali būti neteisėti. Pasirašydamas dekretą Nr. 40, kuriuo Jurijui Borisovui išimties tvarka suteikiau pilietybę, vadovavausi teisės aktais ir ankstesniųjų Respublikos prezidentų suformuota praktika bei vertinimo kriterijais“, – pabrėžė R. Paksas[7].
Vis dėlto, tokie žodžiai politinių procesų, tiek viešų, tiek ir paslėptų, nesustabdė, o seimas toliau ruošėsi R. Pakso apkaltai. Tačiau ir ši vyko neįprastai, su aibe pažeidimų bei nusižengimų.
Pavyzdžiui, sausio 20 d. R. Paksas išreiškė nuostabą, kad seimo specialioji tyrimo komisija ketina baigti liudytojų apklausą, o prezidentui atstovaujantys advokatai dar neturi leidimų dirbti su įslaptinta informacija.
Pats prezidentas teigė, kad apie savo sprendimą dalyvauti seimo specialiosios tyrimo komisijos posėdyje jis praneš tik tuomet, kai gaus visą tyrimo rezultatų medžiagą, o jam atstovaujantiems advokatams bus suteikti leidimai dirbti su įslaptinta informacija.
R. Paksas ir vėlesniais mėnesiais ne kartą viešai piktinosi parlamentarų darbu, reiškė abejonę dėl šių procesų skaidrumo.
„Abi komisijos netyrė aukštų valstybės politikų ir pareigūnų veiklos, siekiant nušalinti nuo pareigų valstybės vadovą. Ar ne dėl to, kad tarp šių asmenų gali būti ir Seimo Pirmininkas? Seimo nariai turėtų padaryti visus reikiamus žingsnius, kad būtų tikri, ar įstatymus leidžiančios institucijos vadovas neužsiima veikla, nukreipta prieš šalies vadovą ir kokie interesai skatina jį taip elgtis“, – kalbėjo R. Paksas, omenyje turėdamas tuometinį parlamento vadovą Artūrą Paulauską, dėl kurio apkaltos proceso pradžios jis netrukus pasirašė dekretą.
Prezidentas periodiškai teigė, kad visas šis farsas yra „gerai organizuotos kampanijos prieš jį, kurią apkaltos iniciatoriai bando įvilkti į teisingumo rūbus“, dalis.
„Šie kaltinimai taip pat toli nuo tiesos, kaip ir visa eilė kitų, kurių per šį skandalą nuskambėjo ne vienas. Kai kas tikėjosi, kad užpylę tokią porciją purvo, netrukus sulauks mano atsistatydinimo. Jie klydo. Ir klysta iki šiol. Neatsistatydinu ne tik dėl to, kad jaučiuosi teisus. Negaliu leisti, kad bendru politikų sutarimu būtų užkapstytos bylos, susijusios su korupcija aukščiausiuose valdžios sluoksniuose“, – kartojo R. Paksas.
Balsavimo dėl apkaltos išvakarėse R. Paksas išplatino tokį pranešimą:
„Šiuo laišku noriu patvirtinti Jums savo įsipareigojimą atvykti į Seimą lemiamą apkaltos dieną. Tauta ir Lietuvos Respublikos Konstitucija patikėjo Jums didžiausią atsakomybę už apkaltos Respublikos Prezidentui baigtį. Jums žinomos Konstitucinio Teismo išvados. Politinius ir teisinius apkaltos aspektus penkis mėnesius aiškinosi dvi Seimo komisijos. Mano gynėjai atsakė į visus jiems teiktus klausimus. Neseniai Seimo Pirmininkas pareiškė nematąs prasmės kartoti Seime visą apkaltos procedūrą: nutarta ją trumpinti ir kuo greičiau užbaigti. Sumaištis, kilusi dėl apkaltos, išvargino Jus ir visus Lietuvos žmones. Tačiau, gerbdamas Jus ir suvokdamas apkaltos reikšmę mūsų valstybei, demokratijos ir teisingumo mūsų šalyje likimui, aš patvirtinu įsipareigojimą atvykti į Seimą balsavimo dėl apkaltos išvadų dieną. Patvirtinu ketinimą kreiptis į Jus, išdėstyti ir paaiškinti savo požiūrį į apkaltos klausimus, neatsiejamus nuo esminių mūsų valstybės ir jos demokratijos raidos problemų“, – teigė R. Paksas[8].
2004 m. balandžio 6 d. jis vis dėlto buvo nušalintas nuo pareigų, balsuojant seime.Visi trys kaltinimai ham buvo patvirtinti, atitinkamai 86, 86 ir 89 balsais „už“. Tam, kad prezidentas būtų nušalintas, reikėjo ne mažiau kaip trijų penktadalių parlamentarų balsų, šiuo atveju – mažiausiai 85 Seimo narių pritarimo.
R. Paksas kalbėjo apie A. M. Brazausko ir A. Paulausko bandymus jį išversti iš posto
Žurnalisto Vytauto Matulevičiaus dokumentiniame filme „Visi prieš vieną“, kuris pasirodė 2006 m., R. Paksas pats detaliau nušvietė šio laikotarpio detales. Jis teigė, kad pradžioje jam buvo pateikti net ne trys, o septyniolika kaltinimų, jie visi skambėjo labai baisiai, buvo bandoma įrodyti, kad prezidentas susijęs su užsienio žvalgybomis, mafija, nusikaltėliais ir t.t[9].
„Aš buvau meras du kartus, premjeras du kartus, opozicijos lyderis, seimo narys, prezidentas. Ir esant tose pareigose, kurios, jūs sutikite, yra svarbios valstybei, nebuvo jokio ryšio su Rusija ir Rusijos įtaka. Ji staigiai, ta įtaka, atsirado, kai aš pradėjau keisti Saugumo departamento vadovą, kai prezidentas R. Paksas pareikalavo, kad būtų panaikintas senaties terminas už sunkius ekonominius nusikaltimus valstybei, būtų ištarta Mažeikių naftos byla ir kaltieji sėdėtų ten, kur turi sėdėti, kai buvo šalinami teisėjai už tai, kad jie susiejo savo gyvenimą, savo darbą su kontrabandistais, kai buvo paskelbta žemgrobių ar žemvaldžių istorija,ir panašūs dalykai. Ir kai sistema, ta politinė sistema kuriai buvo labai gera gyventi pamatė, kad prezidentas nejuokauja, o paprasčiausiai daro tai, ką sakė prieš prezidento rinkimus. Štai, atsakymas“, – apie tai kodėl, jo manymu, buvo pradėtas šis susidorojimas yra pasisakęs R. Paksas.
Prezidentas, toliau kalbėdamas apie priežastis, taip pat yra teigęs, kad daugelis saugumiečių arba politikų yra padarę ne visai gražių darbų, tvyrojo didelė baimė, kad R. Paksui paskyrus naują VSD vadovą, ateis naujas žvalgybininkas ir pasižiūrės kokia informacija ir ant kiek žmonių yra renkama, tad nutarė smogti.
Be to, R. Paksas teigė, jog turėjo informacijos, kad šiame sąmoksle drauge dirbo Algirdas Mykolas Brazauskas bei A. Paulauskas. Šie esą rengė susitikimus įvairiuose Lietuvos vietose ir taip ruošėsi prezidento nuvertimui.
„Nežinau, ar teisinga, ar neteisinga ta mintis,aš ją girdėjau, man ją pasakojo A. M Brazausko partiečiai. Jie pasakojo, kad Algirdui Mykolui Brazauskui buvo padėti ant stalo dokumentai ir buvo pasakyta: jeigu tavo pozicija ir bus toliau tokia nuosekli, tai šitie dokumentai bus viešinami. Štai su kuo aš siečiau pozicijos pakeitimą. Kaip matot tas jo neišgelbėjo. Pozicijos pakeitimas neišgelbėjo“, – apie galimą kompromatą A. M. Brazauskui yra kalbėjęs R. Paksas[10].
Prezidentas taip pat teigė, kad jo priešininkai suprato, kad planas nuversti šalies vadovą nėra bandymas atkurti valstybėje demokratiją ar panašiai; tai tiesiog buvo daroma dėl savo interesų.
Įvykių liudininkai iki šių dienų kalba apie R. Pakso ryžtą nepasiduoti
Sociologijos profesorius Romualdas Grigas yra teigęs, kad pastangos nuversti R. Paksą iš posto galėjo būti jungtinės pajėgos, o pati Lietuva ir jos politikai veikiau atliko tarpininkės, turinčios savo interesų, vaidmenį.
Vis dėlto, jis nepaliaujamai stebėjosi situacija, kai visi viešai ir masiškai puola vieną asmenį ir net teigė, kad į tai buvo taip slogu žiūrėti, jog daugelis visuomenės, net ir nerinkusių R. Pakso, galiausiai atsidūrė jį užjaučiančiųjų pusėje.
Žurnalistas Artūras Račas teigė, kad pats R.Pakso išrinkimas buvo nepriimtinas politiniam elite, jis griovė visą sistemą net būdamas meru, premjeru, elgėsi taip, kaip nesielgė ano metu politikai, pripažino savo silpnumą, bandė išsaugoti Lietuvą[11].
Jo teigimu, kilus milžiniškai R. Pakso juodinimo akcijai, buvo remiamasi mintimi, kad jis atsistatydins.
„Kai nepavyko, kai buvo suprasta, kad šitas žmogus per daug užsispyręs yra tiesiog, niekas turbūt neprognozavo, kad jis gali tiek atlaikyti, tada buvo pasitelktos į pagalbą visos įmanomos priemonės, ir dukra, ir žmona, ir vaikas, ko anksčiau Lietuvoje niekada nebuvo daroma. Praktiškai manau, kad žmonės, kurie modeliavo situaciją, nesumodeliavo jos iki galo ir po to, jau iš tikrųjų teko imtis visko, kas buvo po ranka“, – teigė žurnalistas.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas taip pat yra teigęs, kad jį nustebino tai, kad R. Paksas atsilaikė prieš visą neapykantos kampaniją[12].
„Geriausias argumentas būtų pakelti ranką seime prieš save. Tai būtų visiems laikams ir visoms tautoms pamokymas, kiek tai yra įmanoma, kad yra riba, kurios peržengti neįmanoma, negalima. Priešingu atveju, jau nebe žmogus sunaikinamas, žmogiškumas sunaikinamas apskritai, bet matyt Paksas turi kokį nors ateities projektą ir manau, kad tai padėjo išsilaikyt“, – yra sakęs R. Ozolas.
Pats R. Paksas 2006 m. kalbėjo, kad to, ką patyrė jis, nelinkėtų net didžiausiam priešui. Kita vertus, jis neabejojo, kad šis valstybės perversmas būtinai bus įrašytas Lietuvos istorijos puslapiuose.
„Po balandžio 6 d. 2004 m. nepraėjo dar dveji metai, istorijos atžvilgiu tai yra visiškai nedaug. Aš įsivaizduoju, kad tokie dalykai, persvermai, įeina į valstybės istoriją“, – teigė jis.
Jis taip pat pabrėžė, jog sieks, kad kaltinimai jam dingtų, jo programa vis tiek būtų įgyvendinta ir kad prezidentas būtų ne įkaitu, o pats galėtų priimti sprendimus.
„Niekas negimsta iš neteisybės pasaulyje, niekas negimsta iš neteisingumo ir negalima ant tokių pamatų, toliau statyti valstybės, negalima“, – teigė R. Paksas.
