20 metų po valstybės perversmo: dėl ko vyko susidorojimas su R. Paksu? (ĮŽANGA)

R. Pakso nušalinimas – įvykis, palaužęs Lietuvos demokratiją

Šie metai Lietuvai iš tiesų neeiliniai, juk vyks net treji rinkimai – prezidento, Europos Parlamento (EP) ir Seimo. Tačiau nei vienuose jų nedalyvaus šalies politinėje padangėje puikiai žinoma asmenybė, du kartus Vilniaus meras, du kartus europarlamentaras, du kartus premjeras ir prezidentas Rolandas Paksas.

Nors prezidento ar parlamento rinkimuose R. Paksas nedalyvaus, šie metai Lietuvai vis tiek išskirtiniai. Juk praėjo jau 20 metų nuo valstybinio perversmo dienos, kai suorganizuotos apkaltos būdu R. Paksas buvo pašalintas iš prezidento pareigų, tai tapo iki tol nematytu precedentu visoje Europoje.

R. Pakso išvertimas iš posto iki šių dienų kursto aistras, skatina diskusijas, įvairias teorijas bei interpretacijas. 2004 m. įvykius kiekvienas juos menantis pilietis ir šiandien vertina skirtingai.

Tačiau negalima paneigti fakto, kad prieš du dešimtmečius prezidento apkalta virto tikru valstybės perversmu, kuris iš pagrindų pakeitė šalies politinę aplinką bei turi nepataisomų pasekmių iki šiol.

Nors R. Paksas per teisinius kelius ir išsikovojo teisę vėl dalyvauti šalies politikoje, iki to buvo nueitas beveik du dešimtmečius trukęs kelias, pasitelktos tarptautinės institucijos, kurios kirto valstybės perversmininkams, o Lietuvai įvedė sankcijas bei pritaikė griežtą priežiūrą, analogiški veiksmai taikomi šalims neturinčiomis nieko bendro su demokratija ir žmogaus teisėmis.

O ši skandalinga politinė istorija pirštu beda į dabartinius laikus, kada buvo paviešinta Seimo komisijos išvada apie jau dabartinio šalies vadovo Gitano Nausėdos galimas sąsajas su Lietuvai nedraugiškų valstybių piliečiais ir netgi saugumo struktūrų dalyvavimą G. Nausėdos rinkimų kampanijoje. Tačiau atvirkščiai nei prieš 20 metų, reakcijos praktiškai nematyti.

Ar tai papildomų dviejų dešimtmečių demokratijos brandumo indėlis? O gal už R. Pakso apkaltos visuomet slypėjo kažkas daugiau – kaip ir nepaliaujamai kartojo jo rėmėjai – tai toliau lieka kiekvieno asmeninių interpretacijų reikalu, bet nepaliauja dominti tiek eilinių piliečių, tiek politologų bei ekspertų.

77.lt pradeda straipsnių ciklą apie 2004 metais įvykdytą valstybės perversmą ir prezidento Rolando Pakso istoriją.

Koją R. Paksui pakišo pilietybės suteikimas J. Borisovui ar kur kas gilesnės povandeninės srovės?

R. Paksas dalyvavo 2002 m. prezidento rinkimuose ir juos laimėjo, antrajame ture didžiuliu skirtumu įveikęs antros kadencijos tada siekusį Valdą Adamkų^[1]. Prezidento pareigas R. Paksas oficialiai pradėjo eiti 2003 m. vasarį, bet poste išbuvo vos kiek daugiau nei metus.

Vienas didžiausių Lietuvos istorijoje politinis skandalas prasidėjo 2003 m. spalį, kai tuometinis Valstybės Saugumo Departamento (VSD) vadovas Mečys Laurinkus įteikė Generalinei prokuratūrai pažymą, kurioje teigiama, kad prezidentas R. Paksas yra veikiamas užsienio įtakų, o dėl to kyla grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui – vėliau šis teiginys buvo atmestas Konstitucinio Teismo (KT).

Šalies valdžioje kilo sujudimas, o galiausiai 2004 m. vasario mėnesį socialdemokratų ir konservatorių pripildytas seimas, atsižvelgdamas į savo sudarytos Specialiosios tyrimo komisijos išvadą, nusprendė pradėti apkaltos procesą tuometiniam Lietuvos vadovui, kurį išrinko tauta.

Seimas kreipėsi į KT, prašydamas išvados, ar prezidento R. Pakso veiksmai, nurodyti Specialiosios tyrimo komisijos išvadoje suformuluotuose kaltinimuose, prieštarauja Konstitucijai.

Esminis kaltinimas, kurio vadovavosi konservatoriai ir socialdemokratai kartu su tuo metu prezidento rinkimuose pralaimėjusiu A. Paulausku priešakyje, buvo R. Pakso sprendimas suteikti Lietuvos pilietybę Rusijos piliečiui Jurijui Borisovui.

Konstitucinis teismas vadovaudamasis liūdnai pagarsėjusiomis „konstitucijos dvasiomis“ 2003 m. gruodžio 30 d. šį sprendimą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, nepaisant to, kad prezidentas ir turi teisę suteikti pilietybę kitos užsienio šalies piliečiams.

Keisčiausia yra tai, kad J. Borisovą kaip nusipelnusį valstybei asmenį apdovanojo ne kas kitas, o R. Pakso konkurentas, prieš tai prezidento pareigas ėjęs V. Adamkus. Tačiau kontraversiškai iki pat dabar vertinamas KT į šiuos faktus tada neatsižvelgė ir apie V. Adamkaus reikšmingą vaidmenį neužsiminė.

Negana to, KT taip pat nustatė, kad R. Paksas J. Borisovui atskleidė valstybės paslaptį.

Kad ir kaip keistai skambėtų Konstitucinis teismas prezidentui R. Paksui pritaikė kaltinimą, jog šis neva leido J. Borisovui suprasti, kad teisėsaugos institucijos vykdo jo pokalbių pasiklausymą. Tokios atrodo ir taip kiekvienam lietuviui žinomos (jog telefoninių pokalbių gali būti klausomasi) informacijos atskleidimas įvardintas kaip valstybės paslapties neapsaugojimas.

Šiuos kaltinimus pats R. Paksas neigė, o Lietuvos visuomenė skilo į dvi dalis. Vieni kaltino šalies vadovą valstybės išdavimu, kiti stojo jo ginti, kalbėjo apie perversmą, politinį susidorojimą bei galingųjų kovas.

Tačiau nepaisant karštų debatų, gausios kritikos ir didžiulio ištikimų rėmėjų palaikymo, 2004 m. balandžio 6 d. R. Paksas buvo nušalintas nuo prezidento pareigų balsuojant konservatorių, socialdemokratų ir A. Paulausko šalininkų valdomame seime. Visi trys KT kaltinimai jam buvo patvirtinti vos kelių balsų persvara, atitinkamai 86, 86 ir 89 balsais „už“. Tam, kad prezidentas būtų nušalintas, reikėjo 85 Seimo narių pritarimo.

Signatarų verdiktas: su R.Paksu vyko susidorojimas, pritaikyti niekam netaikyti standartai

Po apkaltos baigėsi 13 mėnesių ir 11 dienų trukusi prezidento R. Pakso kadencija. Iš karto po balsavimo seime nuo prezidentūros buvo nuleista Lietuvos vėliava, kuri po 17 minučių vėl pakilo, o pagal įstatymus, prezidento pareigos buvo perleistos tuometiniam seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui, kuris buvo tiesioginis R. Pakso konkurentas prieš jį triuškinančiai pralošęs rinkimus.

O po kelerių metų, populiariu vėliau tapusiame dokumentiniame filme „Visi prieš vieną“, daugybė žinomų šalies signatarų, visuomenės veikėjų bei teisės ekspertų atvirai kvestionavo R. Pakso apkaltą ir procesą, jo eigą bei galutinį sprendimą^[3].

Profesorius Bronislovas Genzelis teigė, kad prieš R. Paksą buvo moralinių įkalčių jį nušalinti, bet jis pats laikosi principo, kad visiems turi būti vienodi teisiniai kriterijai, tačiau matoma, jog kitiems jie pritaikyti nebuvo.

Mokslų daktaras Kazys Bobelis komentavo, kad per savo gyvenimą jam vos du kartus teko matyti, jog valstybės prezidentas pašalinamas iš savo posto: JAV, kai priėjęs prie apkaltos slenksčio pasitraukė Ričardas Nixonas bei Lietuvoje.

„Mano nuomone, aš giliai įsitikinęs, kad Paksas tikrai nepadarė tokių didelių konstitucinių nusikaltimų, dėl kurių jis turėjo būti pašalintas iš prezidento posto. Aišku, reikia tikrai pripažinti, Paksas padarė keletą kardinalių klaidų ir ypatingai didelė klaida Pakso buvo kuomet savaitę ar dvi prieš Seimo balsavimus, jis staiga poną Borisovą paskyrė savo patarėju ir kitą dieną tą sprendimą atšaukė. Tas labai neigiamai nuteikė daugelį Seimo narių, kurie anksčiau galvojo, kad visi šie jam daromi kaltinimai nėra pilnai paremti faktais ir įrodymais“, – prisiminė K. Bobelis.

Mokslų daktarė Liudvika Meškauskaitė teigė, kad iš tiesų J. Borisovo paskyrimas buvo desperatiškas žingsnis iš R. Pakso pusės, tačiau teisiniu požiūriu, prezidentui buvo pritaikyti labai aukšti standartai. Jos teigimu, jei tokių standartų laikytųsi daugiau politikų, mes galėtume džiaugtis, kad mūsų valstybė yra pavyzdinė.

O vienas sąjūdžio lyderių, signataras Romualdas Ozolas teigė, kad jei reikėtų vadovautis teisės standartais, suformuotais R. Pakso apkaltos metu, tai šiandien iš postų turėtų lėkti dauguma aukštuose postuose esančių žmonių. Jo teigimu, jeigu tai nevyksta, tai reiškia, kad R. Paksui buvo pateikti paaukštinti reikalavimai. R. Ozolo nuomone, tai jau nepadės nušalintam valstybės vadovui, tačiau tokią politinę aplinką būtina suprasti būsimiems prezidentams, kuriems turi būti aišku, kad su įstatymais, net prezidento atveju, gali būti pasielgiama visiškai neteisėtai.

Buvusi prezidento R. Pakso patarėja Dalia Kutraitė-Giedraitienė anuomet teigė mananti, kad kiekviename žmoguje yra užkoduotas teisingumo jausmas, veikiantis it refleksas: tai aiškiau nei teisinė kalba, nei teisiniai procesai ir jis tada sufleravo, kad čia kažkas yra ne taip. 

Buvusios prezidento patarėjos teigimu, tada viskas buvo gryna emocija: emocija buvo mesta į minią ir privertė žmones atsisakyti savo minčių, analizės, kritikos. Tai, D. Kutraitės-Giedraitienės teigimu, daugelį žmonių pavertė minia, galvojančia inertiškai ir besijaučiančia esančia teisia, jeigu yra prieš R. Paksą.

D. Kutraitė-Giedraitienė taip pat prisiminė, kad R. Paksui buvo sunku nepadaryti klaidų, nes nuo pat pirmos dienos, jis buvo pjudomas, spaudžiamas į kampą, kasdien priverstas teisintis ir kautis. Jos teigimu, daugeliui žmonių, net ir prezidentui, tokia būsena negali būti pakeliama.

Profesorius Romualdas Grigas savo ruožtu teigė kad R. Paksas iš tiesų nebuvo nusipelnęs tiek kritikos ir tokios lemties. Jo teigimu, tokia valdžios elgsena buvo pažymėta vulgarumu, didžiuliu teisiniu redakcionizmu ir primityvizmu, ir lėmė tikrą susidorojimą.

O šį susidorojimą, ekonomisto, laisvės kovotojo Antano Terlecko teigimu, skatino žiniasklaida. Jis prisiminė, kad tuomet buvo mesti dideli pinigai, televizija ir įvairios laidos be jokių tiesioginių faktų kalbėjo apie R. Pakso kaltę. A. Terlecko nuomone, didelė dalis žmonių buvo lengvatikiai ir juos toks informacinis srautas įtikino, tačiau jis pats, susipažinęs su teisine medžiaga, galėjo patikinti, kad R. Paksui jokie rimti kaltinimai nebuvo primesti; kitu atveju, jam būtų iškelta baudžiamoji byla.

Pasaulinių institucijų kirtis: dėl R. Pakso nušalinimo priimtos sankcijos Lietuvai, pritaikyta sustiprinta priežiūra

Po apkaltos, KT išaiškino, jog šiuo būdu iš valdžios nušalintas asmuo iki gyvos galvos negali eiti pareigų, kurias užimti reikalinga konstitucinė priesaika ir tą pakeisti galima tik Konstitucijos pataisos būdu. Pagal šį sprendimą, visą likusį gyvenimą R. Paksas negalėjo nei tapti Seimo nariu, nei tuo labiau, dar kartą dalyvauti prezidento rinkimuose. O iš rinkėjų buvo atimta teisė balsuoti už itin populiarų politiką.

Tačiau su šia neteisybe R. Paksas nesirengė taikstytis ir ėmėsi atsakomųjų veiksmų. 2005 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patenkino jo kasacinį skundą ir panaikino ankstesnį Apeliacinio teismo nuosprendį, kuriuo R. Paksas buvo pripažintas atskleidęs valstybės paslaptį J. Borisovui.

Vėliau R. Paksas apskundė KT nutarimą Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT) dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 6(1) str. (teisė į sąžiningą teismą) pažeidimo. 2011 m. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimu Lietuva buvo pripažinta pažeidusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnį, garantuojantį teisę į laisvus rinkimus, dėl pareiškėjo „pasyviosios“ rinkimų teisės būti renkamam į parlamentą apribojimo nuolatinio ir negrįžtamo pobūdžio. 

Nuo 2014 m. ET Ministrų Komitetas minėto sprendimo atžvilgiu taikė sustiprintą vykdymo priežiūrą, o 2018 m. Lietuvos atžvilgiu pirmą kartą pritaikė tarptautinę sankciją – priėmė tarpinę rezoliuciją dėl itin ilgai užtrukusio šios bylos vykdymo proceso, o tai reiškė, kad Lietuva nepaiso esminės dalies tarptautinių įsipareigojimų, kylančių iš narystės Europos Taryboje, nes pagal Konvenciją Lietuva yra įsipareigojusi vykdyti galutinį EŽTT sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalis ji yra.

Vėliau byla persikėlė ir į didžiausią pasaulio instituciją– Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO). JTO lygmenyje buvo skundžiamasi dėl draudimo dalyvauti prezidento rinkimuose, KT šališkumo ir principo „nėra bausmės be įstatymo“ pažeidimo.

Dar 2013 m. gruodį seimas nepritarė Konstitucijos pataisai, leidžiančiai apkaltos būdu nušalintam asmeniui būti renkamam į seimą.

O netrukus, 2014 m. gruodį JT Žmogaus teisių komitetas priėmė išvadą, kad Lietuvos Respublika, visam gyvenimui suvaržiusi jo teisę dalyvauti prezidento rinkimuose ir būti paskirtam ministru pirmininku ar ministru, pažeidė 1966 m. JT Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą.

Komitetas atkreipia dėmesį į argumentą, kad jam visam gyvenimui pritaikyti apribojimai nebuvo nustatyti įstatyme, yra neobjektyvūs, nepagrįsti ir neproporcingi.

<...> Žmogaus teisių komitetas, vadovaudamasis Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvaus protokolo 5 straipsnio 4 dalimi, daro išvadą, kad valstybė (Lietuva), Pakto Šalis, pažeidė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnio b ir c punktuose įtvirtintas autoriaus teises. 10. Pagal Pakto 2 straipsnio 3 dalies a punktą valstybė, Pakto Šalis, privalo užtikrinti autoriui veiksmingas teisinės gynybos priemones, įskaitant draudimo autoriui visą gyvenimą būti renkamam prezidentu, užimti Ministro Pirmininko ar ministro pareigas svarstymą iš naujo, atsižvelgiant į valstybės, Pakto Šalies, įsipareigojimus pagal Paktą. Be to, valstybė, Pakto Šalis, privalo imtis veiksmų, kad ateityje būtų išvengta panašių pažeidimų.

JTO žmogaus teisių komitetas taip pat įpareigojo per 180 dienų imtis skubių priemonių situacijai ištaisyti.

2014 m. pavasarį Seime buvo sudaryta Specialioji tyrimo komisija, įpareigota išsiaiškinti klausimus susijusius su R. Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimu. 2015 m. Seimas patvirtino išvadą, kurioje siūlyta Seimo statute nustatyti Seimo įgaliojimus peržiūrėti ir atšaukti asmeniui įvykdytą apkaltą, šiuo klausimu nesikreipiant į KT. Tačiau KT su tuo nesutiko, o procesas pažeidžiant visus tarptautinių institucijų sprendimus vėl įstrigo.

Galiausiai, jau tik 2022 m. balandį R. Paksui buvo sudaryta galimybė siekti prezidento, Seimo ar Vyriausybės nario posto. Seimas tada priėmė Konstitucijos pataisą, dėl kurios diskusijos vyko beveik 20 metų.

Straipsnių ciklas „Valstybės perversmas 2004“

Kitoje 77 straipsnių ciklo apie valstybės perversmą dalyje – Mažeikių nafta, Šampano gamykla ir Rolando Pakso kelias Daukanto aikštės link.