Premjeras R. Paksas dėl Mažeikių naftos: pasirašyti valstybės turto grobstymui negaliu (ciklas „Valstybės perversmas 2004“)

Kelias iki didžiosios politikos nebuvo ilgas, tačiau ten laukė susidorojimas

Praėjo jau 20 metų nuo valstybinio perversmo dienos, kai suorganizuotos apkaltos būdu prezidentas Rolandas Paksas buvo pašalintas iš šių pareigų. R. Pakso išvertimas iš posto iki šių dienų kursto aistras, skatina diskusijas, įvairias teorijas bei interpretacijas.

2004 m. įvykius kiekvienas juos menantis pilietis ir šiandien vertina skirtingai, bet ne mažiau intriguojanti yra R. Pakso kelionė iki aukščiausio posto šalyje. Šią kelionę lydėjo ne tik jauno ir užsispyrusio žmogaus entuziazmas keisti situaciją valstybėje, bet ir įtakingų jėgų, nenorinčių matyti šių pokyčių, įsikišimas.

Jaunystėje – užsidegęs aviacijos mylėtojas, R. Paksas save išbandė ir verslininko amplua, kol galiausiai atsidūrė politikoje. Jis net du kartus buvo sostinės meru, du kartus sėdėjo ir premjero kėdėje. Tačiau darbus Vyriausybėje abu kartus nutraukė intrigos ir povandeninės srovės.

Pirmąjį kartą iš premjero posto R. Paksas pasitraukė taip ir nesutikęs pasirašyti skandalingosios Mažeikių naftos ir „Williams“ sutarties. Antrąjį kartą tai padaryti privertė bendražygių išdavystė. Tai nulėmė, kad artėjant 2002 m. prezidento rinkimams R. Paksas jau turėjo būrį priešų, kurie jo kopimo karjeros laiptais negalėjo leisti.

77.lt jau pradėjo straipsnių ciklą apie 2004 metais vykdytą valstybės perversmą ir prezidento R. Pakso istoriją. Pirmajame ciklo straipsnyje jau analizavome R. Pakso apkaltos aplinkybes, eigą bei tai, kaip jis vėl išsikovojo teisę dalyvauti šalies politiniame gyvenime.

Šiame straipsnyje susipažįstame su R. Pakso vaikystės ir jaunystės dienomis, sekame jo kelią nuo piloto, iki verslininko bei politiko, o galiausiai – gilinamės į paskutinių praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio metų situaciją Lietuvos politikoje, R. Pakso indėlį į vykusius pokyčius bei tai, kam tai galėjo nepatikti.

R. Pakso paveikslas: žmogus nuo pat jaunystės baigdavęs visus pradėtus darbus

Rolandas Paksas gimė 1956 m. birželio 10-ąją Telšiuose. Jis augo eilinėje, žemaičių šeimoje: tėvas dirbo grūdų surinkimo punkte, motina buvo gimdymo namų sesele. Tokia neprašmatni aplinka augantį vaiką vertė stengtis, o tinginiauti nebuvo kada. Dėl to R. Paksas turėjo išmokti visus darbus, daug sportavo, o galiausiai – susidomėjo aviacija. Tai tapo viena didžiausių jo gyvenimo aistrų^[1].

Baigęs mokyklą, 1977 m. Vilniaus aeroklube R. Paksas pradėjo mokytis aukštojo pilotažo. Kaip ir iki tol, taip ir šie mokslai jam ėjosi puikiai, tad netrukus jis tapo sporto meistru, šalies aviacijos rinktinės nariu, daugkartiniu Lietuvos ir Sovietų Sąjungos čempionu.

Jo atsidavimą ir užsibrėžtų tikslų siekimą gali parodyti ir tai, kad net aktyviai treniruodamasis aeroklube jis kartu ir studijavo, 1979 m. sėkmingai baigė mokslus Vilniaus inžineriniame statybos institute^[2], o 1984 m. ir Leningrado civilinės aviacijos akademijoje, tapo pilotų instruktoriumi.

Sėkmingai besiklostant jo karjerai, R. Paksui pavyko nepamiršti ir asmeninio gyvenimo. Susipažinęs su būsima žmona Laima iš karto pajuto su ja išskirtinį ryšį, o jaunų žmonių santykiams tada nesukliudė nei praleisto drauge laiko stoka, nei atstumas.

R. Paksas dažnai išvykdavo dėl darbo, tad iki vestuvių pora susitiko tik keturis kartus, o daugiausiai bendravo laiškais. Vis gi, ryšys iš tiesų pasirodė esąs išskirtinis, pora galiausiai susituokė, susilaukė dukros Ingos ir sūnaus Mindaugo, o dabar jau džiaugiasi ir būriu anūkų.

O 1984 m. R. Paksas pasitraukė iš Sovietų Sąjungos rinktinės, sportiniai pasiekimai jo ėmė netenkinti. Kadangi jam norėjosi nuveikti kažką reikšmingesnio, jis pasuko karjeros keliu. Būdamas vos 30-ies jis tapo Vilniaus aeroklubo viršininku. Ši veikla jam sekėsi, R. Paksui vadovaujant klubas tapo geriausiu šalyje.

1990–92 m. jis buvo savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos aviacijos junginio vadas, o atėjus Lietuvai lemtingiems 1991 m. jis bei jo šeima budėjo prie Seimo, televizijos bokšto. Lietuvai pagaliau tapus nepriklausoma, pats R. Paksas prisidėjo kuriant jau laisvos Lietuvos aviaciją.

Tuo metu aktyviai ir sparčiai keitėsi ir šalies verslo, ekonominė aplinka, daugelis ėmėsi ieškoti savo vietos pasikeitusiame pasaulyje. Būtent tada R. Paksas vis rimčiau įsisuko į verslą: įkūrė statybininkų kompaniją „Restok“, o tarsi įrodydamas savo užsispyrimą, kartu buvo ir jos prezidentas, ir vairuotojas, ir krovikas.

Tačiau kartu tuo metu šalyje ėmė didėti mokesčiai, suvešėjo biurokratija, legaliai dirbti tapo beveik neįmanoma, klestėjo nelegalus darbas. Dalis neabejingų piliečių ėmė manyti, kad reikėjo daug ką keisti pačioje šalyje. Būtent taip R. Pakso karjera ir gyvenimas pakrypo politine linkme.

Politinė veikla ne tik „ant popieriaus“: įtakingiesiems R. Paksas darėsi neparankus, politikus gąsdino jo populiarumas

Ilgai ieškoti sėkmės politiko kelyje R. Paksui nereikėjo. 1997 m. balandį jis buvo išrinktas Vilniaus miesto meru.

Greitai sostinė ėmė keistis: pradėtas tvarkyti senamiestis, svarbūs architektūriniai paminklai buvo apšviesti, ant Lietuvos gynėjų ir Sausio 13 d. didvyrių namų buvo atidengtos memorialinės lentelės. Didelis dėmesys buvo skiriamas infrastruktūrai: buvo remontuojamos gatvės, skiriama parama šildymui. Darbštaus sostinės mero R. Pakso populiarumas staigiai augo.

Vilniaus mero pareigas sėkmingai jis ėjo kelis metus, iki 1999 m. Būtent artėjant naujam tūkstantmečiui Vyriausybę ištiko krizė.

Tuo metu valdantieji konservatoriai įsivėlė į tikrą politinį chaosą: premjeras Gediminas Vagnorius atsilaikė per nepasitikėjimo balsavimą Seime, tačiau netrukus visa Vyriausybė atsistatydino^[3]. To priežastis – Lietuvos istorijos folkloru jau tapusi, liūdnai pagarsėjusi Mažeikių naftos privatizavimo istorija.

Tačiau grįžkime prie R. Pakso. 1999 m. jis džiaugėsi savo einamomis Vilniaus mero pareigomis, miestas klestėjo, gyventojai gyrė jauno politiko entuziazmą. Vis dėlto, centrinei valdžiai susidūrus su krize, viskas ėmėsi keistis kas minutę.

Tuometinis prezidentas Valdas Adamkus, matydamas sėkmingą naujojo sostinės mero darbą, pasiūlė R. Paksui užimti premjero postą. Pats R. Paksas, nepratęs ir nemėgstantis tiesiog imti ir palikti pradėtų darbų^[4], vengė pasitraukti iš Vilniaus mero posto ir net tris kartus atsisakė šio pasiūlymo, galinčio jo politinę karjerą pakelti į iki šiol dar neregėtas aukštumas.

Netrukus prezidentas dar kartą susitiko su R. Paksu: šio susitikimo metu buvo kalbėta apie sudėtingą ekonominę situaciją, Rusijos finansinę krizę ir to pasekmes Lietuvai. Prezidentas bandė įtikinti R. Paksą, jog tiesiog garbės reikalas vadovauti šaliai pačiu sunkiausiu metu. Po tokio gražbyliavimo ir spaudimo, R. Paksas sutinka ir 1999 m. birželį oficialiai tampa Lietuvos premjeru.

Šis pozicija jam taip pat tinka. Netrukus jis atsisako premjero rezidencijos ir 30 proc. jam priklausančių išlaidų, skiriamų reprezentacijai. Tuo pat metu jis mažina valdininkų atlyginimus, sutaupytas lėšas skirdamas socialiniams poreikiams. Kartu R. Paksas kūrė programas verslininkas, kovojo su degtinės kontrabanda, sumažino akcizus lietuviškai degtinei, įsitraukė į kovą su narkomafija.

Tikriausiai nereikia stebėtis, kad jei eilinius žmones tokie ėjimai džiugino, aukštus ir įtakingus asmenis – pykdė. Taip ėmėsi formuotis ne tik R. Paksą dievinančių gerbėjų būrys, bet ir jo nekentėjų ir priešų ratas, kuris vėlesniais mėnesiais bei metais – tik augo.

Mažeikių naftos ir „Williams“ istorija: parodęs tvirtą stuburą, R. Paksas užsitarnavo visuomenės simpatijas

Tačiau tapus premjeru, R. Paksui kliuvo ir viena sudėtingiausių problemų tuomet dar neseniai nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kelyje. Tai šiandien vadiname Mažeikių naftos ir „Williams“ istorija.

Padėtis buvo prasta. Mažeikių naftai reikėjo rasti naują savininką, tačiau Lietuva nenorėjo, kad bendrovė patektų į rusų nagus^[5]. Staiga ėmė ir atsirado amerikiečių „Williams“. Pardavimo projektą laimino tuo metu valdantieji konservatoriai, palaikė ir pats prezidentas V. Adamkus.

R. Paksui tapus premjeru, vyriausybės derybos su „Williams“ jau buvo pažengusios, iš esmės keisti susitarimus, kurie Lietuvai buvo daugiau nei nuostolingi, buvo per vėlu. Tačiau R. Paksas nesiruošė tylėti, nuolankiai suraityti savo parašą po sutartimi ir judėti tolyn.

Apie sutarties problematiškumą jis paskelbė Lietuvos žmonėms. Viešame kreipimesi į Lietuvos piliečius jis paskelbė, kad pasirašydama sutartį su „Williams“ Lietuva Mažeikių naftai turi perduoti 1, 4 mlrd. litų.

„Tiek pinigų, kiek reikalauja „Williams“, Lietuva turi. Bet tik tiek. Jei visus juos paskirtume Mažeikių naftai, liktų nefinansuojami atlikti darbai, augtų įsiskolinimai įmonėms ir žmonėms. Yra tarpvalstybiniai įsipareigojimai. Valstybė jau dabar skolinga ligoninėms, darželiams ir mokykloms. Pinigus ant vieno aukuro neštume mes visi - galbūt net vaikų mokslo, tėvų sveikatos, savo kasdienės duonos sąskaita. Pasirašius kompanijos „Williams“ siūlomas sutartis, Lietuvos fiskalinis deficitas sieks 9,8 procento nuo BVP. Žymiai išaugs einamosios sąskaitos deficitas. Šalies finansinė situacija gali tapti pavojinga, o gal ir nevaldoma. Įsiskolinusi valstybė gali būti įtraukta į nemokių valstybių sąrašą“, – pareiškė R. Paksas^[6].

R. Paksas teigė, kad būdamas Vyriausybės vadovu, negali pasirašyti po dokumentu, kurio sąlygos, jo galva, gali būti lemtingos Lietuvos ekonomikai, jos ūkiui ir žmonėms.

„Ar šiandien aš klystu, prognozuodamas tokias pasekmes, parodys tik laikas, tačiau dabar elgiuosi taip, kaip man liepia mano sąžinė. Prieš penkis mėnesius pilietinė atsakomybė atvedė mane prie Vyriausybės vairo. Ta pati atsakomybė sulaiko mano ranką šiandien“, – sakė R. Paksas.

Aklai neidamas pagal valdžios ir partijos užgaidas bei nesutikdamas tapti Lietuvos turto grobstymo įrankiu, į savo priešų būrį jis pritraukė dar daugiau asmenų.

Tyliai jį kritikavo ne viena įtakinga figūra, viešai – kritiką žarstė tuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, sakęs, kad R. Paksas žengė nederamą žingsnį, jo kalba esą buvo graži, bet veiksmas negražus.

R. Paksas suprato, kad jo atsisakymas pasirašyti sutartį tikriausiai mažai ką pakeis, suvokė, kad su konservatorių partija jam nepakeliui ir 1999 m. spalio 27 d. įteikė prezidentui atsistatydinimo raštą, pasitraukė iš partijos gretų.

O kas nutiko Vyriausybei ir Mažeikių naftos pardavimo procesui? Premjero poste iki ateinančių rinkimų atsidūrė Andrius Kubilius. Mažeikių nafta atiteko „Williams“. Tiesa, ir čia galiausiai viskas baigėsi ne taip kaip planuota. Po kelerių metų įmonė už milijardus galiausiai buvo parduota rusų, kurių anksčiau buvo taip bandoma išvengti, kompanijai.

2003 m. prezidento rinkimų išvakarėse R. Paksas jau turėjo būrį priešų

O pats R. Paksas savo politine karjerą pakreipė kita linkme. 1999 m. pabaigoje jis tapo Liberalų sąjungos lyderiu. Po pastarųjų mėnesių įvykių, parodęs stuburą bei moralę, jo, kaip politiko, galinčio pasakyti tiesą ir atsistoti į žmogaus pusę, populiarumas tik augo. Būtent su juo Liberalų sąjunga tapo rimta jėga, jos reitingai išaugo, kartu – ir gretos.

2000 m. kovo 30 d. R. Paksas užtikrintai vėl laimi Vilniaus miesto mero rinkimus. Grįžęs į jau pažįstamą kėdę, jis tęsė ankstesnius darbus, bet šis procesas vėl buvo nutrauktas.

2000-aisiais vyko Seimo rinkimai, o juose R. Pakso vedama Liberalų sąjunga pasirodė sėkmingai, parlamente gavo 34 mandatus, o R. Paksas vėl tapo ministru pirmininku.

Vėl grįžęs į premjero postą, R. Paksas ėmėsi gaivinti pristojusią statybos pramonę, toliau mažino išlaidas valdymo aparatui, 6 proc. pakilo BVP, mažino PVM už šildymą, ėmėsi mokyklų renovacijos, stengėsi stabdyti privatizaciją įvairiuose ūkio šakose. Situacija šalyje keitėsi į teigiamą pusę, piliečiai vertino premjero darbus ir atsidavimą.

Tačiau intrigos jau buvo pasiekusios artimą R. Pakso aplinką. 2001 m. birželį jis sužinojo apie bendražygių, pradėjusių slaptus pokalbius su opozicija, išdavystę. Vengdamas rimtos konkurencijos būsimose rinkimuose, prezidentas V. Adamkus pasinaudoja susidariusia padėtimi ir birželio pabaigoje nušalina R. Paksą iš premjero pareigų.

R. Paksas liko didžiojoje politikoje, susitelkė į darbą parlamente, siūlė įstatymų pakeitimus, pasisakė už kovą su korupcija, mokesčių mažinimą, kritikavo sprendimą uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Galiausiai ši veikla 2002 m. kovą privedė prie naujos politinės partijos įkūrimo.

Taip gimė Lietuvos liberalų demokratų partija (geriau žinomą kaip Tvarka ir teisingumas). Per pirmus partijos gyvavimo mėnesius susikūrė per 70 skyrių visoje Lietuvoje, partijos įtaka ir populiarumas augo. Tai padėjo pamatus R. Paksui dalyvauti 2002 m. prezidento rinkimuose ir kartu – sutelkė didžiausius jo priešus veikti prieš jį.

Straipsnių ciklas „Valstybės perversmas 2004“

Kitoje 77 straipsnių ciklo „Valstybės perversmas 2004“ dalyje: Prezidento rinkimai, kuriuose sutriuškinta sistema. Aplinkybės, konservatorių baimė ir visos jėgos prieš R. Paksą.