2002 m. rinkimuose R. Pakso triumfas: sistema pralošė, nors metė visas įmanomas pajėgas

2002 m. prezidento rinkimuose R. Pakso laukė tikros šunų pjautynės

2002-ųjų gruodis. Niūrias ir tamsias žiemos dienų nuotaikas vaiko ne tik artėjančios šv. Kalėdos , tačiau ir susidomėjimas bei intriga dėl šalies prezidento rinkimų baigties. Tuometinis šalies prezidentas Valdas Adamkus siekia antros kadencijos.

Visuomenėje palankiai vertinamas politikas ir rėmėjai yra užtikrinti jo pergale. Tačiau gausias lietuvių simpatijas pelnęs yra ir pastaruoju metu „širdžių premjeru“ pramintas Rolandas Paksas. Be jų, prezidento posto siekia dar 15 kandidatų, tad rinkimai atrodo įdomūs, nors jų baigtis ir numanoma.

Tačiau nei dauguma politikų, nei ekspertų jų baigties tiksliai nuspėti taip ir nepajėgė. Rinkimai persikėlė į antrąjį turą, kuriame grūmėsi būtent V. Adamkus ir R. Paksas. Galiausiai, jau 2003 m. pradžioje, šeštuoju Lietuvos prezidentu oficialiai išrinktas R. Paksas. Vieni piliečiai džiūgauja, kiti kalba apie netikėtą pasirinkimą, o dalis politikos įtakingųjų niršta. Juk prieš R. Paksą pastaruosius metus buvo nukreipta milžiniška dezinformacijos kampanija, kuri taip ir nesuveikė.

R. Paksas antrajame prezidento rinkimų ture užtikrintai įveikė V. Adamkų. Tai jis pasiekė nepaisant to, kad rinkiminės kampanijos metu buvo atakuojamas iš visų pusių. Net skirtingomis ideologijomis besivadovaujančios partijos ir jų kandidatai susivienijo, išvien kritikavo R. Pakso karjeros sprendimus, politiką, asmenybę.

Tačiau net ir toks puolimas bei gausus kandidatų pasirinkimas balsų iš R. Pakso neatėmė, o antrajame ture jo rėmėjai pademonstravo stebėtiną susitelkimą, kurio pavydėti galėjo ir žymiai ilgiau politikoje besisukantys asmenys. Viešą kritiką ir įvairų jo menkinimą pastebėję ištikimiausi R. Pakso rėmėjai ne kartą kėlė klausimą dėl to, kad sistema iš visų jėgų bandė susidoroti su juo ir taip sutrukdyti jam atsisėsti į prezidento kėdę.

Šis naratyvas gyvas iki šių dienų ir vis dažniau yra prisimenamas dabar, kai praėjo jau 20 metų nuo 2004 m. valstybės perversmo ir R. Paksui suorganizuotos apkaltos, po kurios jis buvo pašalintas iš šalies vadovo pareigų.

Tiek R. Pakso patekimas į didžiąją politiką, triumfas prezidento rinkimuose, tiek ir staigus jo išvertimas iš posto iki šių dienų kursto aistras, skatina diskusijas bei interpretacijas. Istorija iš tiesų įspūdinga: aviacijos entuziastas, verslininkas, politikas, sostinės meras, premjeras, o vėliau ir prezidentas, pasiekęs aukščiausią politinės karjeros laiptelį staiga buvo pradedamas mesti į paraštes.

Kas už to slypėjo, neaišku iki šių dienų, tačiau R. Pakso kritiškas požiūris į valdininkus, kova su korupcija ir kita nelegalia veika subūrė pakankamą jo priešų kolektyvą, kuris galimai nesudvejojo 2002 m. prezidento rinkiminės kampanijos metu pasitelkti visas įmanomas sistemines priemones ir taip užkirsti kelią į R. Pakso pergalę. Jei toks buvo, šis planas neišdegė, tačiau praėjus keliems metams, jis buvo kartojamas.

77.lt pradėjo straipsnių ciklą apie 2004-aisiais vykdytą valstybės perversmą ir prezidento R. Pakso istoriją. Pirmajame ciklo straipsnyje analizavome R. Pakso apkaltos aplinkybes, eigą bei tai, kaip jis vėl išsikovojo teisę dalyvauti šalies politiniame gyvenime. Antrajame ciklo straipsnyje susipažinome su R. Pakso vaikystės ir jaunystės dienomis, jo keliu nuo piloto, iki verslininko bei politiko, R. Pakso indėlį į vykusius pokyčius bei tai, kam tai galėjo nepatikti. Šiame straipsnyje analizuosime 2002 m. prezidento rinkimus, pirmąjį ir antrąjį jų turus bei rinkiminę kampaniją, vieningai nukreiptą prieš R. Paksą.

Visuomenė R. Paksą mylėjo, bet reitingai to nerodė

Iki 2002 m. prezidento rinkimų R. Paksas politikoje buvo neilgai, tačiau veikė išties sėkmingai. 1997 m. išrinktas Vilniaus meru, kriziniu laikotarpiu galiausiai tapo Lietuvos premjeru. 1999 m. R. Paksas iš ministro pirmininko pareigų atsistatydino pareiškęs, kad negali pasirašyti „Mažeikių naftos“ privatizavimo sutarties. Sprendimas jam kainavo postą, bet jo reitingai šovė į aukštumas, jis buvo pramintas „širdžių premjeru“.

Netrukus R. Paksas buvo pakviestas vadovauti Lietuvos liberalų sąjungai (LLS), su kuria po metų laimėjo Seimo rinkimus ir vėl užėmė premjero postą. Vis dėlto, po intrigų bendražygių tarpe, jis vėl pasitraukė, įkūrė Lietuvos liberalų demokratų partiją, dabar geriau žinomą kaip Tvarka ir teisingumas, tapo populiariu šalies politiku. O ant nosies laukė prezidento rinkimai.

Žinoma, tai reiškė, kad rinkimuose jis turėtų įveikti tuometinį prezidentą V. Adamkų. Šio politiko reitingai buvo aukšti, apklausos rodė, kad visuomenės pasitikėjimas juo siekė 80 proc. Kaip galimas jo pakaitalas buvo laikomas ir Artūras Paulauskas, kuris 1997 m. prezidento rinkimuose nuo V. Adamkaus atsiliko tik 0,8 proc. balsų.

R. Paksui atsistojus prie prezidento rinkimų starto linijos pradėta stebėti ir jį. Vis dėlto, pagal tuometinius visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ duomenis, jį palankiai vertino 33,9 proc. gyventojų^[1].

Daugelis politologų vieningai manė, kad rinkimuose užtikrintai triumfuos V. Adamkus. Kita vertus, R. Pakso populiarumas daliai įtakingųjų galimai kėlė nerimą jau tada. Tad nenuostabu, kad dėl to it iš gausybės rago pasipylė norinčiųjų dalyvauti rinkimuose pseudo opozicijos kandidatų srautas.

Rinkimuose dalyvauti panoro net 17 kandidatų, dauguma jų kėsinosi į R. Pakso rinkėjų simpatijas

Gruodžio pabaigoje vykęs pirmasis prezidento rinkimų turas baigėsi V. Adamkaus, surinkusio 35,1 proc. balsų, pergale. Kartu su juo į antrąjį turą, galbūt kiek netikėtai daliai politikų ir apžvalgininkų, išėjo ir R. Paksas, už kurį balsavo 19,4 proc. rinkėjų^[2].

Tačiau galutiniai pirmojo turo balsavimo rezultatai yra mažiau įdomūs, nei pati rinkiminė kampanija ir kova. 2002 m. rinkimai išskirtiniai pirmiausiai tapo dėl to, jog šalies vadovo postą užimti norą išreiškė rekordinis skaičius kandidatų. Užregistruotų pretendentų į kandidatus buvo net 23, tačiau galiausiai oficialiais kandidatais į prezidentus tapo 17.

Tai V. Adamkus, R. Paksas, Eugenijus Gentvilas, Algimantas Matulevičius, Vytenis Povilas Andriukaitis, A. Paulauskas, Vytautas Bernatonis, Kazys Bobelis, Kęstutis Glaveckas, Vytautas Šerėnas, Vytautas Šustauskas, Rimantas Jonas Dagys, Vytautas Antanas Matulevičius, Kazimira Danutė Prunskienė, Juozas Edvardas Petraitis, Algirdas Pilvelis ir Julius Veselka.

Tai gausus būrys kandidatų, priklausiusių skirtingoms partijoms ir politiniams dariniams. Tačiau tuo metu galėjo nustebinti tai, kad iki pat pirmojo rinkimų turo balsavimo, visi šie asmenys vykdė gana panašią, nuoseklią ir vieningą rinkiminę kampaniją, kurios tikslas, regis, buvo sumenkinti R. Pakso įvaizdį.

Žvelgiant į kandidatų sąrašą galima pastebėti ir tai, kad didžioji dalis jų pretendavo į tą pačią rinkėjų grupę kaip R. Paksas. Tik V. Adamkaus bei A. Paulausko dalyvavimas rinkimuose galėjo atrodyti organiškas – jie abu dalyvavo ir 1998 m. rinkimuose, tad net ir prezidento rinkimuose jau turėjo savo rinkėjų bazę.

Galima rasti ir bent teorinį paaiškinimą kitų politikų apsisprendime dalyvauti 2002 m. prezidento rinkimuose. Socialdemokratas V. P. Andriukaitis tuo metu buvo Seimo narys, Seimo pirmininko pavaduotojas. K. D. Prunskienė taip pat buvo Seimo narė, darbavosi Ekonomikos, Europos reikalų komitetuose, anksčiau ėjo premjerės pareigas. E. Gentvilo politinė karjera tuomet dar tik formavosi, 2001 m. jis trumpą laiko tarpą ėjo žemės ūkio ministro, o vėliau ir premjero pareigas. K. Glaveckas buvo Lietuvos centro sąjungos pirmininkas, J. Veselka – Seimo narys.

Tačiau kitų kandidatų dalyvavimas rinkimuose galėjo nustebinti. Vieni jų tuo metu su politika nebuvo susiję pakankamai, kiti – nebuvo tokie populiarūs, kad apie jų dalyvavimą rinkimuose būtų galima pagalvoti rimtai.

Pavyzdžiui, V. Šerėnas, laidos „Dviračio žinių“ veidas, buvo humoristinis kandidatas, jo dalyvavimas rinkimuose tuomet nebuvo vertinamas kaip realus siekis laimėti, veikiau kaip dar viena proga „prigaudyti“ turinio savo kuriamos laidos reportažams. Tą iš esmės patvirtino ir tuomet jo dalyvavimą rėmęs televizijos laidų vedėjas Arūnas Valinskas, kuris prieš kelerius metus atsimindamas dabar jau mirusį V. Šerėną teigė, kad ketinimai tapti šalies vadovu nebuvo rimti. A. Valinsko teigimu, tikslas buvo tiesiog dalyvauti procese, tačiau V. Šerėnas debatuose esą atrodė rimčiau nei kiti kandidatai^[3].

J. E. Petraitis, milijonierius, prestižinio Kembridžo universiteto absolventas, rinkimuose, regis, taip pat dalyvauti rimtai neplanavo – per vieną iš debatų laidų pristatė ne savo rinkiminę programą, bet pasveikino lietuvius su artėjančiomis šv. Kalėdos. Tačiau retais atvejais, kai apie savo politinius planus jis prabildavo, kalbėjo apie tikėjimą, komunikacijos, bendravimo su žmogumi svarbą.

2002 m. rinkimuose varžėsi ir broliai – tuometis Seimo narys A. Matulevičius ir TV žurnalistas V. Matulevičius. Jie negailėjo kritikos V. Adamkui, net norėjo jam pradėti apkaltos procesą dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo^[4]. A. Matulevičius teigė, kad Lietuvai reikalingi trys dalykai – korupcijos pažabojimas, valdymo reforma ir ekonominė reforma^[5].

K. Bobelis tada buvo Seimo narys, o likus metams iki rinkimų jis buvo antras pagal populiarumą politikas šalyje, kuris išstūmė Algirdą Brazauską iš antrosios palankiausiai vertinamų politikų vietos^[6]. Jis teigė, kad jei būtų išrinktas prezidentu, siektų išplėsti prezidento galias socialinės ir teisėtvarkos srityse, kad būtų geriau įgyvendinamas teisingumas, kovojama su teisėtvarkos korupcija^[7].

Savo ruožtu V. Šustauskas, buvęs Kauno meras, miesto tarybos narys, trumpam buvęs ir Seimo nariu, garsėjo savo radikalia pasaulėžiūra. Nuo pat 1991 m. jis kovojo už socialiai remtinų, neįgaliųjų, daugiavaikių šeimų teises, 1997 m. net organizavo „Ubagų žygį“^[8]. Nors dauguma politinio elitinio jo rimtai nevertino, tam tikra visuomenės dalis džiaugėsi paprastu jo bendravimu ir siekiu suprasti eilinį, paprastą pilietį.

V. Bernatonis buvo Lietuvos gyvenimo logikos partijos pirmininkas, verslininkas. Jis kalbėjo apie tai, kad kyla pavojus, jog Lietuvą kažkam reikia sunaikinti, sakė, kad valstybę valdo diletantai, sunaikinę ekonomiką, žemės ūkį^[9]. A. Pilvelis ragino kovoti prieš kosmopolitizmą, globalizmą, teigė, kad politinis elitas, būdamas valdžioje, nieko neveikia. R. Dagys taip pat kalbėjo, kad daugiausiai dėmesio reikia skirti Lietuvai, ragino taisyti sprendimo priėmimo mechanizmus.

Galima pastebėti, kad daugelis šių kandidatų negailėjo kritikos valdžiai, daug dėmesio skyrė šalies ekonomikai, žemės ūkiui, kritikavo Mažeikių naftos privatizavimą, kalbėjo apie kovą su korupcija ir socialiniais sunkumais. Būtent panašia retorika savo rinkiminėje kampanijoje vadovavosi ir R. Paksas.

Pirmajame ture – prieš R. Paksą nukreipta kritika ir kaltinimai

Oponentų kritika R. Paksui liejosi laisvai. Pavyzdžiui, 2002 m. gruodžio 11 d. vykusiose debatuose į akistatą stojo R. Paksas ir A. Paulauskas. Kandidatai pristatė savo programines nuostatas, kiekvienas atsakinėjo į žiūrovų klausimus, o vėliau klausimus uždavinėjo ir vienas kitam. Tačiau jei R. Paksas kalbėjo apie savo padarytus darbus, šalies piliečių, su kuriais dažnai susitinka ir kurių problemų įsiklauso, jam iškomunikuotas bėdas, A. Paulauskas užsiėmė tik kritika savo oponentui.

A. Paulauskas šių debatų metu pabrėžė, kad R. Paksas pernelyg dažnai plėtoja „Williams“ sutarties temą, kaltino oponentą, kad tuomet jam pasitraukus iš posto, Lietuva tiesiog liko situacijos įkaite^[3]. Pats R. Paksas atsakė, kad sutartis buvo žalinga Lietuvai, o A. Paulauskas neturėtų klaidinti žmonių, puikiai žinodamas, kad Vyriausybėje dėl sprendimų yra balsuojama: jeigu dauguma palaiko sutartį, premjeras vienas neturi jokios galimybės tam nepritarti^[10].

A. Paulauskas taip pat teigė, kad jo santykiai su R. Paksu buvo nekokie, akcentavo, kad jo konkurentui stinga ryžto ir įgūdžių su kolegomis politikais palaikyti darnius santykius. R. Paksas atsakė, kad pats į politiką atėjo iš kitokios, aviacinės visuomenės, kur vien žiūrėjimas į akis ar stiprus rankos paspaudimas daug ką reiškia, tačiau tikroje politikoje vienas yra sakoma, antras daroma, o trečias galvojama.

Tokios ir panašios kritikos netrūko ir vėliau, iš kitų kandidatų lūpų, tačiau rinkėjai tendencingomis, gausiomis ir nuosekliomis purvo voniomis nepatikėjo. Būtent R. Paksas, drauge su V. Adamkumi pateko į antrąjį rinkimų turą, o jį kritikavę oponentai rinkimuose pasirodė itin prastai, daugelio jų parama buvo mažesnė nei 10 proc.

Pirmajame prezidento rinkimų ture, vykusiame 2002 m. gruodžio 22 d., dalyvavo 1 466 536 arba 53,92 proc. rinkėjų. V. Adamkus sulaukė 35,53 proc. palaikymo, o R. Pakso palaikymas siekė 19,66 proc.

Trečioje vietoje liko nuo jo gerokai atsilikęs A. Paulauskas, su 8,31 proc. palaikymu. V. Šerėnas gavo 7,75 proc. rinkėjų balsų, V. P. Andriukaitis 7,30 proc., K. D. Prunskienė 5,04 proc., J. E. Petraitis 3,74 proc. , E. Gentvilas 3,08 proc., J. Veselka 2,23 proc., A. Matulevičius 2,22 proc., o kiti kandidatai surinko po mažiau nei 2 proc. visų rinkėjų balsų^[11].

„Vakaro žinios“ atskleidė finansinį krachą, tačiau R. Pakso konkurentai tai bandė užglaistyti tuščiais kaltinimais

Likus kelioms dienoms iki antrojo turo balsavimo, dideliu tiražu visoje Lietuvoje buvo išplatintas „Vakaro žinių“ laikraštis, kuriame kalbama apie galinčią destabilizuotis Lietuvos finansinę situaciją. Iš tiesų, nerimastis tarp Vilniaus banko indėlininkų kilo dar 2002 m. pabaigoje, nusidriekė norinčiųjų atsiimti savo santaupas eilės, tačiau bankininkai tylėjo, Vilniaus banko prezidentas pagaliau prakalbo tik po to, kai bendra indėlių suma sumažėjo per 13 milijonų litų^[12]. 

Sausio 3 dieną apie „Vakaro žiniose“ puikavosi antraštė „Velniai griebia „Vilniaus banką“. Buvo rašoma, jog žmonės atsiima indėlius, įmonės uždaro sąskaitas, o straipsnyje cituojamas kandidatas į prezidentus R. Paksas. Jis sakė:

„Garantuoju, kad man tapus valstybės vadovu bus sukurta griežtesnė bankų priežiūros sistema. Manau, kad Lietuvos žmonių indėliai komerciniuose bankuose turėtų būti apdrausti visu šimtu procentų“.

Toks ėjimas buvo laikytas netinkama rinkimų kampanijos dalimi: didžiosios partijos pasirašė pranešimą, kuriuo pasmerkė bandymą įbauginti visuomenę, buvo manoma, kad ir V. Adamkus piktinosi savo kandidato bandymu „nešvariu metodu pritraukti daugiau rinkėjų“^[13].

Kliuvo ir pačioms „Vakaro žinioms“. Dienraštį užsipuolė Aloyzas Sakalas, Seimo laikinosios komisijos pirmininkas, kuris leidinį be jokių įrodymų apkaltino jį valstybės finansų pamatų griovimu. Galiausiai, „Vakaro žinių“ redakcijoje, A. Sakalo liepimu apsilankė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnai, pasiėmė minimą laikraščio numerį ir R. Pakso rinkimų štabo sutartį. Joje buvo aiškiai numatyta, jog laikraštis įsipareigoja išspausdinti 4 reklaminius straipsnius.

Dienraščio vyriausiasis redaktorius Raimundas Celencevičius tada sakė, kad tikisi A. Sakalo atsiprašymo už šmeižtą, taip pat sakė, kad redakcija neturi ko slėpti, o joje jau anksčiau lankėsi ir mokesčių inspekcija, ir saugumas, bet nieko įtartino nerado. R. Celencevičiaus teigimu, „Vakaro žinios“ jau buvo tapusios įtakingu leidiniu, turinčiu didelį skaitytojų ratą, tad buvo manyta, kad su valdžia bendradarbiavo ir jų konkurentai.

Konkurentai kaltino R. Paksą saitais su užsienio jėgomis, tačiau V. Adamkaus kritikuoti nesiryžo

„Vakaro žinių“ straipsniai R. Pakso kritikus bei oponentus vertė kalbėti ir apie milžiniškų lėšų kainavusią jo rinkiminę kampaniją. Kaip skaičiuota per apkaltą, ji galėjo kainuoti apie 18 milijonų litų. Buvo manoma, jog ją galėjo finansuoti ir Lietuvai nedraugiškos užsienio jėgos.

Ekspertai teigė, kad R. Paksas pradėjo „rusišką rinkimų kampaniją su juodosiomis, pilkosiomis ir kitomis technologijomis – sraigtasparniais, išvykomis ir pan“, kalbėta, kad „politiniams procesams įtaką darė ir išorės jėgos, iš svetur atėję pinigai, leidę R. Pakso štabui finansuoti labai plačią ir agresyvią rinkimų kampaniją“^[14]. Buvo pabrėžta, kad vien žiniasklaidos reklama, buvo labai brangi, o prieš pat antrąjį turą pasirodė ne 40 tūkst., kaip įprastai, bet 350 tūkst. egzempliorių tiražu išleistas „Vakaro žinių“ priedas.

Vis dėlto, analogiškos kritikos ir priekabių kalbant apie V. Adamkų nebūta. Nors, šis kandidatas taip pat ėmėsi kvestionuotinų ėjimų. Pavyzdžiui, vienai iš savo rinkiminių reklamų, kurias rinkimų metu transliavo nacionalinio transliuotojo eteryje, jis pasitelkė rusų kanalo (šiuo metu Lietuvoje uždrausto), rusų kalba susuktą medžiagą^[15]. Rusų kalba parengtame klipe V. Adamkus kalba apie savo biografiją: vaikystę, jaunystę JAV, grįžimą į Lietuvą, pirmąją prezidentavimo kadenciją. Vis dėlto, kiti politikai tam patogiai užmerkė akis, tuo pat metu įžvelgdami gyvybiškai pavojingą, tariamą R. Pakso sąsają su Rusija.

Antrajame ture – smogiamasis konkurentų susivienijimas, dar daugiau intrigų ir R. Pakso pergalė

O po R. Pakso patekimo į antrąjį turą, tuometinis Tėvynės sąjungos pirmininkas Vytautas Landsbergis kalbėjo apie tai, kad turi būti reakcija.

„Jeigu kyla susirūpinimas dėl agresyvios ir fašistuojančios jėgos veržimosi į valdžią, tai visuomenės atsakas galėtų būti koks nors V. Adamkaus arba Lietuvos antifašistinis frontas, kaip viena galimų reakcijų“, – sakė V. Landsbergis^[16].

Kalbėdamas apie R. Paksą, V. Landsbergis taip pat kvestionavo, ar „sudaro grėsmę demokratijai koks nors vienas laikinas išsišokėlis ir dar įgudęs melagis Nr. 1, su kuriuo neverta rimtai kovoti, pasikliaujant žmonių sveika nuovoka“.

Socialdemokratų partija tuomet neatmetė galimybės antrajame rinkimų rate paremti V. Adamkaus kandidatūrą, o galiausiai taip ir padarė. Tuometinis partijos informacinio centro vadovas Gediminas Kirkilas apie R. Paksą pasisakė taip: „socialdemokratai negali paremti kraštutinių radikalų“.

Į antrąjį turą nepatekęs A. Paulauskas teigė, kad jo vadovaujama Naujoji sąjunga antrajame prezidento rinkimų rate irgi rems V. Adamkaus kandidatūrą. Jis teigė, kad norėtų, jog Lietuvos rinkėjas nesirinktų populistinių pažadų ir kandidato, kuris žada nerealius dalykus.

Nacionalinio transliuotojo rinkimų išvakarėse skelbtoje laidoje, liberalas E. Gentvilas teigė, kad R. Paksas yra bulvarinis kandidatas, kuris „viską pateikia itin neatsakingai, žiūrėdamas žmonėms į akis sako netiesą ir žarstosi pažadais“^[17]. Politologas Raimundas Lopata teigė, kad R. Paksas, dažnai kalbėdamas apie dvi Lietuvas, apeliuoja visuomenę į kovą, tačiau kartu kėsinasi ir į tiesioginę demokratiją. O tai, politologo nuomone, nenuveda prie dviejų Lietuvų sutaikymo, tad nėra akcentuojamas nacionalinis interesas.

Pats R. Paksas į kritiką šioje laidoje turėjo galimybę tiesiogiai atsakinėti pats. Jis teigė, kad kuo arčiau prezidento posto jis yra, tuo aršiau jis yra puolamas ir tuo sunkesni kaltinimai jam yra metami.

„Su kiekviena diena etiketės klijuojamos man yra vis kitokios. Kuriami anti-Paksiniai frontai. Galų gale, šiandien aš sužinojau, kad aš destabilijuoju aceit valstybės finansų sistemą. Kodėl taip yra? Ogi yra todėl, kad sistema ginasi, visokeriopai ginasi, kad tik neateitų kitoks gyvenimas, kad jis nepasikeistų, kad jis pasiliktų toks pat. Išvažiuotų mūsų šalies vaikai, galų gale, kad mes už pensiją negalėtume pragyventi, kad mus valdytų biurokratija, kad klestėtų korupcija“, – sakė R. Paksas.

Verta pažymėti, kad pats R. Paksas, kalbėdamas apie politinius konkurentus, tokios puolimo taktikos nesiėmė, priešingai, po pergalės pirmajame ture teigė, kad dėl paramos antrajame tarsis su visomis politinėmis jėgomis, išskyrus tas, kurios susijusios su „Williams“. O jo partiečiai teigė, kad R. Paksui kabinamų populisto ir fašisto etikečių skaičius yra tiesiog proporcingas augančiam rinkėjų pasitikėjimui, tad tokia puolimo tendencija iš esmės nuteikia džiaugsmingai.

Ir tikrai, džiaugtis buvo dėl ko. Antrajame prezidento rinkimų ture, vykusiame 2003 m. sausio 5 d., dalyvavo 1 436 322 arba 52,65 proc. Lietuvos rinkėjų. R. Paksas surinko 54,71 proc. balsų, o V. Adamkus – 45,29 proc. R. Paksas oficialiai tapo Lietuvos prezidentu, tačiau laikas tik parodys, bet šiame poste jam išbūti pilnos kadencijos nebuvo lemta.

Straipsnių ciklas „Valstybės perversmas 2004“

Kitoje dalyje 77 primins nuo ko prasidėjo valstybės perversmas ir R. Pakso apkalta. Ką rodė žiniasklaida ir kaip saugumoi tarnybos mokėjo pinigus protestuojantiems prieš R. Paksą. Pirmasis sistemos žingsnis abejonių nepaliko - prezidentas bus verčiamas bet kokia kaina.