Europa nebenori būti tik keleivė po JAV skėčiu: NATO laukia tylus, bet didelis lūžis

NATO turi tapti labiau europietiška, jei nori išlikti stipri transatlantinė sąjunga

NATO generalinis sekretorius Markas Rutte ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen Ankaroje aiškiai pasakė tai, kas Europoje vis garsiau kartojama jau ne vienerius metus: Aljansas turi tapti labiau europietiškas, jei nori išlikti tvirtas. Tai nereiškia atsiskyrimo nuo Jungtinių Valstijų, bet reiškia mažesnę priklausomybę nuo amerikietiško saugumo skėčio.

M. Rutte šią mintį suformulavo paprastai: norint išlikti transatlantine sąjunga, reikia tapti labiau europietiškiems. Už šios frazės slypi ne retorinis triukas, o nauja saugumo realybė. Europa nebegali remtis prielaida, kad JAV bet kokiomis aplinkybėmis ir tokiu pačiu mastu laikys ant savo pečių žemyno gynybą.

U. von der Leyen tame pačiame gynybos pramonės forume pabrėžė, kad ES ir NATO bendradarbiavimui būtinas sistemų suderinamumas. Kitaip tariant, neužtenka tiesiog daugiau pirkti ginklų. Reikia, kad kariuomenės, pramonė, standartai, tiekimo grandinės ir politiniai sprendimai veiktų kaip vienas mechanizmas, o ne kaip 27 ar 32 atskiri planai, sudėti į vieną storą aplanką.

ES ir NATO pasidalija vaidmenimis: Aljansas vadovauja kariškai, Briuselis telkia pramonę ir pinigus

M. Rutte aiškiai atskyrė NATO ir Europos Sąjungos funkcijas. NATO išlieka atsakinga už vadovavimo struktūrą, karinius pajėgumus ir standartus. ES, savo ruožtu, turi didesnį svorį ten, kur kalbama apie pramonę, investicijas, reguliavimą ir bendrą gynybos rinkos kūrimą. Tai nėra dviejų institucijų konkurencija, bent jau oficialiame lygmenyje. Tai bandymas vieną ilgai strigusią gynybos sistemą pagaliau priversti judėti greičiau.

Šis pasidalijimas svarbus todėl, kad 23 iš 27 ES valstybių taip pat yra NATO narės. Tai reiškia, kad didelė Europos gynybos dalis gyvena dviejose politinėse erdvėse vienu metu. Kariai, planai ir operaciniai standartai eina per NATO, o pinigai, viešieji pirkimai, gamyklos ir teisės aktai vis dažniau priklauso nuo ES sprendimų.

Tokio modelio silpnoji vieta ilgą laiką buvo fragmentacija. Europoje per daug skirtingų ginklų sistemų, per daug nacionalinių taisyklių, per daug atskirų užsakymų ir per mažai bendros gamybos logikos. Jei kiekviena valstybė perka atskirai, moka brangiau, laukia ilgiau ir gauna sunkiau suderinamą techniką. Tai prabanga, kurios Europa nebegali sau leisti, kai Rusija visą ekonomiką vis labiau stato ant karo bėgių.

Europos gynybos pinigai turi virsti gamyklomis, darbo vietomis ir realiais pajėgumais

U. von der Leyen Ankaroje priminė Europos Komisijos planus stiprinti žemyno gynybos pramonę. Vienas svarbiausių instrumentų yra SAFE programa, pagal kurią valstybėms narėms numatoma iki 150 mlrd. eurų ilgalaikių paskolų gynybos investicijoms. Šios lėšos skirtos ne gražioms deklaracijoms, o skubiam gynybos spragų lopymui: amunicijai, raketoms, artilerijai, dronams, oro gynybai, kibernetiniam saugumui ir kitoms kritinėms sritims.

Europos Komisija taip pat naujame 2028–2034 m. ES biudžete numato gerokai daugiau pinigų gynybai, saugumui ir kosmosui. Komisijos duomenimis, Europos konkurencingumo fondo gynybos ir kosmoso kryptis turėtų siekti 131 mlrd. eurų. Tai rodo, kad Briuselis bando gynybą išimti iš siauro krizių valdymo stalčiaus ir paversti ją ilgalaike pramonės politika.

Čia slypi ir politinė žinia mokesčių mokėtojams. U. von der Leyen pabrėžė, kad už šiuos pinigus Europa nori grąžos: darbo vietų Europoje, mokslinių tyrimų Europoje ir technologijų kūrimo Europoje. Kitaip tariant, gynybos išlaidos turi būti ne tik sąskaita už saugumą, bet ir investicija į pramonę. Tankas, raketa ar radaras šioje logikoje tampa ne tik kariniu įrankiu, bet ir gamyklų, inžinierių bei technologinio savarankiškumo klausimu.

NATO spaudžia nares didinti išlaidas, bet Europa juda labai nevienodu greičiu

NATO narės 2025 m. Hagos susitikime įsipareigojo iki 2035 m. siekti naujo išlaidų lygio: 3,5 proc. BVP pagrindinėms gynybos reikmėms ir dar 1,5 proc. platesnėms saugumo bei gynybai svarbioms investicijoms. Tai reiškia, kad senasis 2 proc. tikslas iš esmės tapo praeities minimumu, o ne ambicinga riba. Jungtinės Valstijos seniai spaudžia Europą mokėti daugiau, tačiau dabar šis spaudimas virto jau nebe diplomatine pastaba, o struktūriniu Aljanso pokyčiu.

Nauji NATO duomenys rodo, kad kai kurios šalys jau gerokai aplenkė kitus sąjungininkus. Lietuva 2026 m. vertinama kaip didžiausią BVP dalį pagrindinei gynybai skirianti NATO narė – 5,33 proc. Toliau eina Estija, Latvija, Lenkija ir Graikija. Tai labai aiškiai parodo, kad rytinis NATO sparnas į grėsmę žiūri ne teoriškai, o per savo geografiją ir istorinę atmintį.

Tačiau bendras vaizdas nevienodas. Kai kurios Vakarų ir Pietų Europos valstybės dar tik artėja prie senesnio 2 proc. slenksčio arba vos jį peržengia. Dėl to M. Rutte kalbos apie „labiau europietišką NATO“ skamba ne kaip graži vienybės formulė, o kaip perspėjimas: vienos šalys jau gyvena naujoje saugumo epochoje, kitos vis dar bando derėtis su senąja.

JAV dėmesio mažėjimas Europoje verčia sąjungininkus ruoštis nepatogiam scenarijui

Ankaros viršūnių susitikimas vyksta metu, kai transatlantiniuose santykiuose daugėja trinties. JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija spaudžia Europą perimti didesnę atsakomybę už žemyno gynybą, o kartu vyksta JAV karinio buvimo Europoje peržiūra. Europai tai yra labai nemalonus signalas: amerikiečių parama išlieka svarbi, bet jos mastas ir politinis patikimumas nebegali būti laikomi savaime suprantamu dalyku.

Papildomą įtampą sukėlė ir JAV veiksmai Irano atžvilgiu bei platesni ginčai dėl strateginių prioritetų. Vašingtonas vis labiau žiūri į Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną, Kiniją ir Artimuosius Rytus, o Europa lieka su Rusijos karo mašina prie savo sienų. Tai nereiškia, kad JAV dingsta iš Europos saugumo architektūros, bet reiškia, kad europiečiams teks išmokti daugiau nešti patiems.

Todėl NATO „europietėjimas“ nėra madingas Briuselio žodis. Tai draudimo polisas laikui, kai JAV politinė valia gali svyruoti, prezidentai gali keistis, o grėsmės Europai išliks. Jei Europa nori, kad transatlantinis ryšys būtų stiprus, ji turi būti ne silpnesnioji jo pusė, o rimtas partneris, gebantis gintis, gaminti ir priimti sprendimus tada, kai istorija nepalieka laiko ilgoms diskusijoms.