<h2>Karo samprata ne visiems suvokiama vienodai</h2>
<p>Tiesa ta, jog karas Ukrainoje sukūrė daugybę sunkiai suprantamų analogijų, tokių kaip, pavyzdžiui, Vladimiras Putinas yra Hitleris, o Volodymyras Zelenskis panašėja į nacistą; Ukraina gali tapti panaši į Afganistaną arba Korėją; Rusija turėtų priimti savo sienas kaip tai padarė pokolonijinės Afrikos šalys; dabartinė visą pasaulį sukrėtusi invazija nesiskiria nuo to, ką Vakarai padarė Irake; ukrainiečiai yra kaip airiai, kovojantys už nepriklausomybę nuo JK, bet taip pat kaip Brexite'ai, besipriešinantys ES[1]. Tuo tarpu kitos šalys, besiribojančios su Rusija, svarsto, ar jos galėtų tapti „kita Ukraina“, – ši prie prielaida, be kita ko, nerimastingai įsirėžusi ir kitų tautų veiduose.</p>
<p>Analogijos iš esmės yra pagrindinė karo Ukrainoje pateisinimo bei sąlyginio supratimo dalis. Nepaisant to, invazija yra seisminis ir daugelį žmonių stebinantis įvykis, dėl kurio turime ypač didelį apetitą palyginimams. Tarp kitko, analogijos, kaip žinia, yra visur: įvairiuose žmonių diskursuose, politikoje (šioje jos jau ilgą laiką vaidina svarbų vaidmenį) ir tarptautiniuose reikaluose.</p>
<p>Pastarosios taipogi yra įtrauktos į mūsų mąstymą bei kasdienę kalbą. Negana to, kognityviniai psichologai kalba apie „analoginį samprotavimą“, kuomet mes naudojame tai, ką žinome apie vieną situaciją, jog gautume informaciją apie kitą, – tai pasitelkiame norėdami suprasti aplinkybes ir planuoti veiksmus.</p>
<p>Tarkim, vaikas gali vengti kalafiorų dėl to, jog išbandė brokolius, kurie jam nepatiko. Tokiu principu rašymas simbolizuoja, o žodžiai kategorizuoja panašius reiškinius. Remiantis šia formule ir Rusija uždraudė vadinti tai, ką ji daro Ukrainoje, „karu“.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/erika-fletcher-0ywr1isaucq-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Analogijos valdininkų rankose gali įgauti visai kitą atspalvį</h2>
<p>Palyginimai neretai yra įtraukiami į tam tikrus mokslinius tyrimus, kadangi jie apima išvadų darymą tarp atvejų, kurie, kaip manoma, yra daugiau ar mažiau analogiški[2]. Na, o tiriant taiką ir konfliktą, pastarieji buvo būdas sukurti teorijas apie tai, kaipgi valdyti konfliktą, tarkim, tenkinant pagrindinius poreikius, primetant valdžios pasidalijimo idėją tarp oponentų arba skatinant trečiųjų šalių įsikišimą. Kita vertus, visuomet galima diskutuoti, kiek šių plačių žinių yra pritaikoma sudėtingose konfliktų srityse.</p>
<p>Politikoje analogija naudojama ir įvairiems politiniams „manevrams“ kurti, ir jiems pateisinti. Pavyzdžiui, Vietnamo „pamokos“ stipriai paveikė vėlesnę Amerikos užsienio politiką[3]. Tuo tarpu sekančio pasaulinio karo baimė, kaip žinia, šiuo metu valdo NATO požiūrį į Ukrainą.</p>
<p>Galų gale, ginčijimasis remiantis analogija gali būti viena įtikinamiausių bendravimo strategijų. Ir puikus to pavyzdys – Putino kalbos apie „denacifikaciją“ ir Zelenskio šauksmas Vakarų traumų atžvilgiu, neabejotinai padėjusių suburti savitą auditoriją. (Šablonai tarsi savaime aktyvina vaizduotę bei antrina tariamiems realaus pasaulio įvykių įrodymams, pagrindžiantiems konkrečių asmenų pozicijas.)</p>
<p>Tai iš esmės būdinga visiems konfliktams. Ir viena iš labiausiai žinomų kariaujančiųjų pusių analogijų kyla iš vieno sudėtingiausių konfliktų: Izraelio bei Palestinos. Izraeliečiai grėsmes, su kuriomis susiduria, lygina su nacizmu ir bijo sekančio holokausto. Tačiau palestiniečiai Izraelio okupaciją ir Palestinos įkurdinimą laiko etniniu valymu. Izraelis bei Palestina savo ruožtu veikia kaip analogijos kitoms konfliktuojančioms grupėms – vieniems apgulties, kitiems – priespaudos archetipas. </p>
<h2>Palyginimai – tai esminis pažinimo pagrindas</h2>
<p>Pastaraisiais dešimtmečiais Pietų Afrika tikriausiai buvo dažniausiai minima tarptautinės taikos analogija. Tuo tarpu nūdienoje bet kokiame taikos derybų procese įprasta įtraukti tarptautinius palyginimus ir idėjas iš kitur, mat kadaise pripažintas panašumas padeda sukurti solidarumo santykius tarp žmonių, siekiančių taikos įvairiose pasaulio šalyse.</p>
<p>Puikus taikos kūrimo analogijos pavyzdys kildinamas iš Šiaurės Airijos. Dešimtmečius airių nacionalistų lyderis Johnas Hume'as Dubline, Londone, Vašingtone ir Briuselyje lobizavo taikų Šiaurės Airijos konflikto sprendimą. Daugelyje savo kalbų jis kartojo Prancūzijos bei Vokietijos susitaikymo pavyzdį Europos integracijos kontekste. Ir ši analogija buvo retorinis argumentų pagrindas, kuris galiausiai sulaukė plataus pritarimo 1998 m. Didžiojo penktadienio susitarime. Ir visgi, kone natūraliai kyla klausimas: ar svarbus – ir kiek svarbus – istorinis analogijos tikslumas?</p>
<p>Taip, kaip ir bet kokia politinė komunikacija, ypač karo metu, analogijos turėtų būti gerai ištirtos, mat jos gali paversti sudėtingus įvykius į beribę moralę atitinkančią pasaką, dargi įtvirtinančią vienokio ar kitokio pobūdžio šališkumą (visa tai, beje, gali svyruoti nuo konstruktyvių įžvalgių iki absurdiškumo).</p>
<p>Bet kokiu atveju, nepaisant gero ir blogo, analogijos yra neišvengiamos ir, ko gero, toliau įrėmins tai, kas vyksta Ukrainoje, – juk mąstymo procesas be palyginimų yra įsivaizduojamas išties sunkiai.</p>
