Psichikos sveikatos sutrikimų turintys tėvai kelia riziką vaikams
Pasakojant apie „šviežiausią“ vieno iš tėvų manijos epizodą ir pastarojo patekimą į ligoninę, mažų mažiausiai, gali tvenktis ašaros, jau nekalbant apie daugelyje šalių egzistuojančią sveikatos sistemą, negalinčią suteikti nuoseklios psichikos sveikatos priežiūros.
Visgi daugelis žmonių, turinčių psichinėmis ligomis sergančių artimųjų, neretai jaučia didžiulį liūdesį, bet dar dažniau – pyksta ant savęs, jog „leidžia“ šiam liūdesiui įsigalėti ir „paimti viršų“, pamiršdami apie elementarią užuojautą sau.
Tai nėra tiksli visų atvejų istorija ir atomazga; minėto pasakojimo bruožai labiau panašėja į bendros patirties personifikaciją tarp tų, kurie užaugo su psichikos ligomis sergančiais tėvais.
Apskaičiuota, kad tai apima mažiausiai vieną iš penkių žmonių[1].
Šiaip ar taip, atžalos, kaip žinia, susiduria su įvairiais iššūkiais, kurie yra tiesioginė tėvų veiklos pasekmė arba socialinių reakcijų į psichikos ligas rezultatas.
Kartu su genetiniais veiksniais, vaikystės patirtis smarkiai įtakoja žmogaus savijautą ir gebėjimą veikti tolesniuose gyvenimo etapuose. Konkrečiai, nustatyta, jog augimas psichikos ligų apsuptyje turi neigiamos įtakos fizinei ir psichinei sveikatai bei artimų santykių kūrimui ateityje[2].
Iš tiesų, žmonių, augusių su tėvais, kurie sirgo (ar tebeserga) psichikos ligomis, patirtis yra labai įvairi.
Pavyzdžiui, galime tikėtis skirtumų tarp žmogaus, kurio tėvai išgyveno trumpą depresijos epizodą, ir to, kurio šeima buvo nuolatos kamuojama tam tikrų psichozės išgyvenimų, smarkiai paveikusių gebėjimą aprūpinti vaiką.
Todėl pasekmės dažnai priklauso nuo to, kokiu mastu psichikos liga paveikia tėvų funkcionavimą, ar yra kitų palaikančių suaugusiųjų, taip pat nuo socialinių ir ekonominių išteklių prieinamumo. Tačiau aišku viena: apskritai šiems žmonėms kyla didesnė psichikos sveikatos sutrikimų rizika nei jų bendraamžiams, augusiems tokių problemų neturinčiose šeimose.
Kita vertus, greičiausiai nederėtų situacijos piešti išimtinai niūriomis spalvomis: augimas su psichiškai nesveikais tėvais ar vienu iš jų padeda išsiugdyti užuojautos ir supratimo kitų atžvilgiu savybes.
Užuojauta sau – viena reikalingiausių praktikų
Užuojautos sąvoka tam tikrose religinėse praktikose buvo naudojama šimtmečius, o dabar ji dažniausiai minima ir nagrinėjama psichologijos moksle dėl novatoriško Kristen Neff darbo[3].
Nesiginčijama, jog psichikos ligomis sergančių tėvų vaikai dažnai linkę užspausti savo emocijas: daugelis jaunų žmonių jaučiasi kalti dėl pykčio ir kitų neigiamų emocijų, juntamų dėl tėvų atkryčio ir pan., ir tai prisideda prie visapusiškai žalingo kaltės jausmo. Štai kodėl siūloma atkreipti dėmesį į kelis konkrečius komponentus.
Sąmoningumas. Užuojautos sau tyrinėtojai paprastai sutinka, jog sąmoningumas yra pagrindinė sudedamoji geros savijautos dalis. Tai apima labai specifinį jausmų pastebėjimo būdą: atvirumą ir nesmerkimą. Nemažai tyrimų iš tiesų byloja apie sąmoningumo naudą, apimančią sumažėjusius psichologinius simptomus ir pagerėjusį emocijų bei elgesio reguliavimą. Geriausias būdas tai įvaldyti – kiekvieną dieną stengtis būti dėmesingam – pastebėti ir tyliai įvardyti pojūčius, susijusius su paprastomis kasdienėmis užduotimis (pavyzdžiui, valantis dantis ar valgant pietus), pereinant prie minčių ar jausmų įvardijimo raštu ar žodžiu.
Bendruomeniškumas. Tai priklausomybės (o ne izoliacijos) bendruomenei jausmas, pagrįstas bendra patirtimi. Žmogus, užaugęs su psichiškai nesveikais tėvais ar vienu iš jų, galėjo jaustis nesuprastas draugų. Bet verta atsiminti, kad yra organizacijų, kurios suteikia formalias ir neformalias erdves bendrauti su kitais internetiniu formatu ar realybėje – tai labai svarbu.
Savivertė. Visų pirma, turite patikėti, jog esate verti meilės ir gerumo. Šis vertingumo jausmas gali būti svetimas tiems vaikams, kurių tėvai nesugebėjo tinkamai jų ugdyti ir palaikyti, įskaitant išgyvenusius nepriežiūrą bei prievartą. Iš naujo augindami savyje savivertės jausmą suvoksite, kad visi žmonės yra verti geriausių dalykų gyvenime.
Empatija sau. Saviempatija itin svarbi siekiant sumažinti kai kurių psichikos ligomis sergančių tėvų vaikų gėdą bei savęs kaltinimą. Čia taipogi pasitarnaus pokalbiai su terapeutu ar kitu patikimu asmeniu, nes kalbėjimas apie savo patirtį padeda geriau suprasti, kodėl jaučiatės taip, kaip jaučiatės.
Gerumas sau. Jei augote su asmeniu, kovojančiu su psichikos ligomis, galite išmokti teikti pirmenybę kitų poreikiams. Gerumas sau šiuo atžvilgiu apima įvairias formas: fizinius pratimus, poilsį, ribų nustatymą, pasakant kitiems „ne“ bei laiką vienumoje.
Akivaizdu, jog pradinė užuojautos sau praktika gali sukelti sunkių emocijų; jei taip atsitiks, turite neskubėti ir „eiti“ lėtai, galbūt pradėdami kalbėti apie savo patirtį ir tikslus su patikimu, palaikančiu asmeniu. Tikiu, jog laikui bėgant – praktikuojantis ir ieškant palaikymo – kiekvienas sukurs dėmesingą, malonų bei supratingą santykį su savimi, net jei startas buvo duotas „ne nuo to galo“.
Siaubinga savijauta persekios tol, kol nebus išreikšta žodžiais
Nerimą nūdienoje kelia viskas: bijoma priaugti svorio, kankinamasi dėl netikusios nosies formos arba pergyvenama, jog pernelyg sudėtinga kontroliuoti rūkymo ar mitybos įpročius. Tačiau tai tik išorė: norint suprasti save, teks išmokti atskleisti savo vidų.
Įdomiausia tai, kad kol kai kuriems iš mūsų sunku išreikšti savo jausmus žodžiais beveik visose srityse, kiti gali perdėm rafinuotai ir sudėtingai kalbėti apie savo kūrybinius išgyvenimus, pavyzdžiui, apie meninius užsiėmimus, bet ne apie asmeninius santykius. Šių gebėjimų ugdymas – emocijų vystymas – yra visą gyvenimą trunkanti užduotis, į kurią turime įsitraukti visi. Tai, kitaip sakant, kertinis psichologinio savęs pažinimo akmuo.
Kaip praėjusiame amžiuje teigė britų psichoanalitikas Donaldas Winnicottas, afektas kūdikiams pirmiausia yra kūniškas potyris, ir tik esant pakankamai gerai aplinkai – saugiam motinos ir kūdikio ryšiui – pradeda atsiskleisti reikalingi įgūdžiai. Psichoterapija tam tikra prasme yra panaši: santykis tarp terapeuto ir kliento sukuria naują erdvę, skirtą skatinti emocijų išplėtojimą – t. y. afekto pavertimą vaizdiniais ir žodžiais bei vaizdų ir žodžių susiejimą.
Jau seniai nebėra tabu ieškoti psichinės pagalbos – psichoterapeutas, kaip ir globėjiška mama, padeda klientui gyti, žodžiais išreiškiant emocijas, kurios praeityje liko neatpažintos ir neišplėtotos.
Laikui bėgant tai suteikia „storesnį“ mentalinį buferį iš simbolinės medžiagos – „psichikos „imuninės sistemos“, apsaugančios nuo vidinių bei išorinių nesutarimų, ir skatina refleksiją, vedančią į nuolatinį protinį augimą.
