Gyvūnai į prieglaudas retai pakliūna dėl svarių priežasčių
Mažeikiuose gimusi ir užaugusi, o dabar uostamiestyje gyvenanti ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūroje prokuroro padėjėja dirbanti Orinta Dirsienė dienos metu gilinasi į teisės aktus ir rengia procesinius dokumentus, tačiau po darbo jos laukia visiškai kitokia veikla – namuose yra priglaudusi net šešis benamius šunis, o kiekvieną savaitgalį skuba į gyvūnų prieglaudą „Nuaras“, kurioje savanoriauja jau daug metų.
Meilę gyvūnams Orinta pajuto dar vaikystėje – ieškodama gyvūnų, kuriems reikalinga pagalba, apeidavo visus rajono konteinerius, o radusi parsinešdavo namo pamaitinti ir išmaudyti. Augintinių tėvai nelaikė, tad be jų leidimo turguje buvo nusipirkusi viščiuką, kuris vėliau iškeliavo gyventi pas močiutę ir mirė nuo senatvės (užaugusio jo niekas nepjovė ir sriubos nevirė).
Vėliau, jau atvykusi į Klaipėdą, Orinta toliau rūpinosi benamiais gyvūnais (prie kone kiekvieno daugiabučio tuomet trindavosi būrelis kačių), nešdavo jiems maisto, nupirkdavo ir suduodavo antiparazitinių vaistų, kartu su kaimynais statydavo namelius, kad nesušaltų žiemą. Kai atsirado prieglaudos, Orinta jas aplankė, ėmė jose savanoriauti, taip pat ir pati vis pasiimdavo kokį nors šuniuką laikinajai globai, mokė juos gyventi namuose, padengdavo jiems reikalingo gydymo bei kastracijos ir sterilizacijos išlaidas.
Nors žino visas Klaipėdos rajone veikiančias prieglaudas, ir jei reikia pagalbos, joms padeda, daugiausiai laiko praleidžia „Nuare“ – ten sutvarko jų narvus ir voljerus, pavedžioja šuniukus – kai kuriems tai būna vienintelis pasivaikščiojimas per visą savaitę, tad savo geradarės jie beprotiškai laukia. Tačiau svarbiausias Orintos uždavinys – ieškoti gyvūnams naujų namų. Ji juos fotografuoja, aprašo jų istoriją ir charakterį, o sukurtus skelbimus deda į gyvūnų mylėtojų grupes socialiniuose tinkluose. Kai atsiranda susidomėjusių, Orinta juos išklausinėja – kokiomis sąlygomis ketina gyvūną auginti, kuo jį maitinti, ar turės pakankamai laiko jį prižiūrėti, kartu vaikštinėti. Jei viskas tinka, gyvūnas perduodamas naujiems šeimininkams. Jei šeimininkai yra ne iš Klaipėdos, Orinta organizuoja ir transportą – labai daug Klaipėdos „Nuaro“ globotinių yra iškeliavę į Vilnių, Kauną, kitus miestus bei kaimus, taip pat – į užsienį. Vieną buvusią „Nuaro“ gyventoją – mišrūnėlę Pupą yra priglaudusi ir šio straipsnio autorė.
Lietuvoje šiuo metu veikia daugiau nei 20 prieglaudų ir didžioji jų dalis yra perpildytos. Jose glaudžiasi įvairaus amžiaus gyvūnai, daug suluošintų, sergančių, dažnai į prieglaudas pakliūna ir nėščios kalytės bei katės, taip pat ką tik vados susilaukusios, su mažyliais. Šiuo metu ir taip perpildytas prieglaudas dar papildė iš daugyklų išvaduoti gyvūnai. Dauguma šių gyvūnų gyvenime nėra nieko gero matę, ir į prieglaudas, pasak Orintos, jie retai pakliūna dėl svarių priežasčių (sunkios šeimininko ligos, mirties ar pan.). „Dažniausiai tai – besaikio dauginimo rezultatas, neatsakingas neapgalvotas elgesys ir tiesiog nužmogėjimas – žmonės pasiima šuniuką, o paskui, kai jis išauga didesnis nei tikėjosi, tampa luošas ar pasensta – tiesiog atsikrato“, – kalbėjo moteris. Naujus namus pavyksta surasti tik daliai prieglaudų augintinių, kai kurių, ypač turinčių sveikatos problemų bei senjorų, mažai kas nori, tad daug jų prieglaudos narvelyje ar voljere lieka iki pat gyvenimo pabaigos. Orinta augintinių skelbimus stengiasi įdėti į kuo daugiau grupių, kad juos pamatytų kuo daugiau žmonių – taip ir vilties, kad atsiras nauji atsakingi ir mylintys šeimininkai, daugiau. Kiek gyvūnų moteris padėjo surasti namus, jau pametė tikslų skaičių, bet keli šimtai jau tikrai yra.
Nusilpusi kalytė atsigavusi tapo ištikimiausia sarge
Pati Orinta su vyru Vaidotu yra priglaudę net šešis šunis – penki iš jų jau yra šeimos nariai ir nebedovanojami, vienas – laikinojoje globoje (šeimininkas jam jau yra rastas, šuniukas laukia kelionės į Vokietiją). „Visi šunys, kuriuos laikome, yra atėję iš pragaro, jų istorijos nepavydėtinos“, – neslėpė pašnekovė.
Kai 2015 m. šeima persikėlė į nuosavą namą, augino tik pekinų mišrūnę Pipą – ją išpirko iš blogų šeimininkų, kurie šuniuku nesirūpino, nevedžiojo. Po kurio laiko namuose atsirado Ričardas – jį paėmė iš prieglaudos. Jis buvo visiškai apleistas, kai Orinta jį pamatė pirmą kartą, galvojo, kad tai kažkoks škurlis: susivėlęs, apaugęs „dredais“, ir labai nešvarus – visą gyvenimą jis leido lauke prie trumputės grandinės. Orinta parsivežė jį namo išmaudyti ir apkirpti – po kelių valandų darbo paaiškėjo, kad tai ne „škurlis“, o jaunas gražus geras šunelis, o jo kailio spalva – balta. „Aprengiau jį liemene, įrišau kaspiną, sakau, Ričardai, ateik fotografuotis, ieškosime tau naujų namų, o Ričardas nubėgo pas mano vyrą, prisiglaudė prie krūtinės ir giliai atsiduso. Nuotrauką tada padariau, bet skelbimo taip ir neįdėjau…“, – prisiminė moteris.
Kita kalytė – vilkšunio mišrūnė Viki į Dirsių namus atkeliavo visiškai mažytė – buvo nesocializuoja, labai išsigandusi, nuolat slėpėsi. Orinta net pasamdė kinologą, kad su ja padirbėtų – ji išgražėjo, išdrąsėjo, deja, naujų namų jai surasti ilgai nepavyko, tad šeima nusprendė pasilikti ją sau.
Takso mišrūnę Pufą moteris taip pat paėmė iš prieglaudos laikinajai globai – ir ji buvo labai nedrąsi, nuo žmonių laikėsi atokiai, prie jos nebuvo įmanoma net prieiti. Ji kurį laiką gyveno lauke įrengtame voljere, po to po truputį ėmė sekioti kitus šunis, eiti kartu su jais miegoti į garažą, tačiau į namus išdrįso įeiti tik po metų. Ji iki šiol nedrąsi, nors į namo vidų jau ateina savo noru ir valgo iš rankų.
Pupy, chichuahua kalytė, buvo paimta iš daugintojų. Ji keturis metus gyveno triušiui skirtame narve, ją kergė, darė kelis Cezario pjūvius, tačiau pagimdyti ji nė karto nesugebėjo, tad šeimininkai, supratę, kad pelno negaus, ją atidavė. „Parsivežėm ją baisios būklės – išpuvusiais dantukais, nuplikusią, apgraužtą blusų. Vyras, pamatęs ją, pasakė, kad kur ją dėsime, tokio šuniuko niekas neims“, – pasakojo moteris. Taip Pupy liko su šeima, o už suteiktą prieglobstį ir meilę atsidėkojo ištikima sargyba. „Ji yra kaip pitbulis – visų šunų viršininkė ir aukščiausios klasės sargė“, – juokėsi pašnekovė.
Paskutinė į šeimą atkeliavo Zuika – ji buvo paimta iš vieno senuko, kuris priglausdavo valkataujančius šunis, tačiau jų buvo daug ir prastai prižiūrimi, jie dauginosi tarpusavyje. Dalis jų buvo perkelti į prieglaudą, dalis liko, Orinta jiems nuveždavo maisto ir kartą atvykusi pastebėjo, jog tarp šunų yra nėščia kalytė. Ją paėmė, kai pagimdė, šuniukus padovanojo, o pati Zuika labai prisirišo prie šeimos ir jokių kitų žmonių nepripažįsta, tad irgi liko…
Beveik visą laiką Dirsiai turi dar mažiausiai vieną šunį, kuriam suteikia laikinąją globą. „Mūsų šunys pripratę, kad pas mus vis atvyksta koks nors naujas pilietis, anksčiau aplodavo, rodydavo kas čia pagrindiniai šeimininkai, tačiau ilgainiui reakcija švelnėjo, dabar jie beveik iš viso nebereaguoja – Pupy simboliškai paloja, Viki tikisi, kad naujokas su ja žais, o Ričardas tik pakelia galvą pažiūrėti kokio dydžio atvykėlis, kad galėtų įvertinti kiek maisto suės“, – smagiai pasakojo Orinta.
Beje, benamių gyvūnų yra priglaudę ir Orintos tėvai bei uošviai. Orintos tėvai, gyvenantys vienkiemyje, laiko keturis šunis ir pulką katinų, o uošviai, visą gyvenimą turėję šunį, paskutiniam prieš porą metų numirus, į namus priėmė atklydusią katytę.
Buvo ir gražių, ir itin skausmingų patirčių
„Džiaugiuosi, kad vyras taip pat myli gyvūnus, mane palaiko, su mūsų augintiniais noriai bendrauja, jei prireikia – nuveža pas veterinarą, ir vis smalsauja kokį kitą bėdulį parsivešiu ir prieglaudos“, – pasakojo O. Dirsienė. Nekyla nesusipratimų ir su kaimynais – jie supranta kokį kilnų darbą daro moteris, o draugai, bendradarbiai vis paklausinėja ko reikia, įdeda maisto ir kitokių gėrybių, kad nuvežtų į prieglaudą. „Ši veikla suvedė ir su daugybe visiškai nepažįstamų žmonių, kurie nori prisidėti prie gyvūnų gerovės. Gera žinoti, kad yra neabejingų kitų skausmui“, – kalbėjo gyvūnų globėja.
Nors per savanorystės laikotarpį buvo daug gražių istorijų, daug buvo ir skausmingų. Moteris prisiminė, jog kartą į prieglaudą autoįvykyje žuvus šeimininkams pateko nedidelė šunytė – ji buvo dideliame strese, ir prieglaudos vadovė paprašė ją paimti. Orinta tuo metu turėjo paėmusi kitą šuniuką, tad sutiko paimti po keletos dienų, kai jis iškeliaus – šeimininkus jam jau buvo suradusi. „Iki šiol atsimenu tos šunytės žvilgsnį, kupiną vilties, prašantį nepalikti, tačiau išvykau be jos. O kai po keletos dienų atvažiavau paimti, ji jau buvo mirusi… Aš tiesiog pavėlavau. Ir tokių pavėlavimų buvo ne vienas…“, – graudinosi moteris.
Kad būtų mažiau beglobių gyvūnų, Orinta prašo prieš įsigyjant gyvūną gerai apsvarstyti savo galimybes. Įsigijus gyvūną derėtų jį kastruoti ar sterilizuoti. Pasak moters, šias paslaugas, ypač gyvenantiems nepasiturinčiai, turėtų apmokėti valstybė – tai kainuotų pigiau, nei išlaikyti nuolat perpildytas prieglaudas. „Neturėtų likti ir daugintojų, jie turėtų sulaukti ir griežčiausių bausmių, ir visuomenės pasmerkimo, kad nebegalėtų pelnytis iš bejėgių padarėlių“, – kalbėjo ji. Anot O. Dirsienės, taip pat svarbu, kad institucijos, atsakingos už gyvūnų gerovę, atliktų savo funkcijas tinkamai, o ten dirbantys specialistai būtų kompetentingi ir nepakantūs žiauriam elgesiui su gyvūnais.
