Fukušimoje vietiniai ūkininkai ima vairą į savo rankas, taikydami naują praktiką gyventi su toksine tarša
Nors po Fukušimos branduolinės nelaimės praėjo daugiau nei 10 metų, regionas tebėra užterštas pramonine tarša. Dėl šios priežasties daugelis ūkininkų įgavo naują supratimą: prie neužteršto gyvenimo būdo grįžti nėra taip paprasta. Kita vertus, stebint žmones, matuojančius pramoninę taršą toksiškame ir valstybės apleistame kraštovaizdyje, neretai pradedama svarstyti: ar taip atrodys ateitis, kuri laukia kiekvieno iš mūsų?
Kai kurie antropologai, besidomintys aplinkos užterštumu, siekia suprasti socialinę šio naujojo pasaulio dinamiką: suvokti, kaipgi radioaktyvumas yra valdomas po branduolinės nelaimės ir kaip skirtingos grupės susikerta ir bendradarbiauja bandydamos aptikti naujus atsigavimo būdus[1].
Šiaip ar taip akivaizdu, jog mūsų kolektyvinėje sąmonėje sklando ne tik pastarieji, bet ir pasakojimai apie nepasitikėjimą, baimę ir izoliaciją, kartu su vaizdais apie apleistus namus ir miestus, kuriuos atgavo laukinė gamta.
Šis jausmas yra ir Fukušimoje, mat gyventojai vis dar smarkiai abejoja dėl neaiškaus neigiamo gyvenimo regione poveikio sveikatai, kol daugelis bendruomenių, kaip žinia, tebėra suskaidytos (kai kurie kaimai yra absoliučiai apleisti).
Būtent todėl nemaža dalis vietinių ūkininkų ima vairą į savo rankas, taikydami naują praktiką gyventi su toksine tarša. Ir tai tik dalis istorijos, baksnojančios į minėtoje vietovėje esančią visuomenę, griūvančią nuo pramoninės taršos svorio.
Ūkininkai praktikuoja santykių su mokslininkais mezgimą
Dabartiniai Fukušimos ūkininkai liudija nepriklausomų nukenksminimo eksperimentų pradžią, bandomuosius projektus, skirtus užtikrinti aprūpinimą maistu ir naujų būdų, kaip stebėti besikeičiančią aplinką, kūrimą.
Kitais žodžiais tariant, tarp ryžių laukų, sodų ir gėlynų ryškėja naujoviški visuomenės organizavimo būdai – modeliai iš ateities, į kuriuos, ko gero, laikui bėgant atsižvelgsime beveik visi.
Toksiško solidarumo Fukušimoje istorija, tiesa, prasidėjo ne tarp ryžių laukų ir ūkių. Pastaroji gimė po Ramiuoju vandenynu, kuomet 2011 m. kovo 1 d. žemės drebėjimas prie Japonijos šiaurės rytų pakrantės sukėlė niokojantį cunamį, sukėlusį įvykių grandinę, vedusią į trijų Fukušimos Daiichi atominės elektrinės reaktorių sunaikinimą[2].
Visai netrukus Fukušima rado savo vietą šalia Černobylio kaip branduolinės nelaimės ikona – laikotarpio, kai žmogaus veikla tapo dominuojančia įtaka aplinkos pokyčiams. Žinoma, dabar kaimo gyventojai negyvena nuolatiniame netikrume: ar sodas užterštas? Ar medžiai už namo saugūs? Ar grybai miške vis dar valgomi? Tačiau šios nesėkmės smarkiai paveikė vietos ūkininkų moralę, ypač atsižvelgiant į regiono, kaip ryžių auginimo sostinės, svarbą.
Kitaip tariant, atsirado nauja realybė: ūkininkai vis dar mokosi susitaikyti su tuo, kad gyvenimas Fukušimoje niekada nebus toks pat. Tuo tarpu mažos detalės nuolat primena apie nelauktą transformaciją, pavyzdžiui, pakitusį grybų skonį ar dalies gyventojų namų biblioteką, pilną knygų apie Černobylį, branduolinę energiją, radioaktyvųjį užterštumą ir maisto saugą.
Tai naujas reljefas, kuriame gyventojai nešiojasi stebėjimo prietaisą, turėdami išmokti gyventi su užterštumu, kuriant naujas bendruomenes.
Naujieji Fukušimos žemės ūkio produktai tapo žinomi ne tik dėl aplinkos, kurioje jie augo, bet ir dėl technologijų, kurios leido jiems atsispirti tokiai aplinkai
Kartais vyriausybės negali pateikti realių sprendimų, dėl ko tenka kreiptis į akademikus, nevyriausybines organizacijas ir nepriklausomus mokslininkus, tikintis geriau suprasti radioaktyvumo esmę.
Tokia direktyva neretai pakeičia ir socialinį gyvenimą kaimo bendruomenėse.
Fukušimos atveju, gyventojai turėjo išmokti naudotis radiacijos stebėjimo prietaisais, kurie greitai tapo esminiais išlikimo komponentais norint susidraugauti (kartais ir išgyventi) pasikeitusioje vietovėje.
Daugelis kaimo bendruomenių netgi pradėjo juos naudoti kurdamos savo žemėlapius, dėl ko vietos žinios apie aplinką, kartu su nepriklausomų mokslininkų techninėmis savybėmis, kaip galiausiai paaiškėjo, davė daug tikslesnius užterštumo vaizdus nei vyriausybės ekspertų sudaryti valstybės žemėlapiai.
Šiaip ar taip, stebėjimas yra daugiau nei pragmatiška žalos išvengimo priemonė. Daugeliu atvejų – tai metodas kurti naujas bendruomenes ir tarpusavio ryšius.
Ir iš tiesų, naujieji Fukušimos žemės ūkio produktai tapo žinomi ne tik dėl aplinkos, kurioje jie augo, bet ir dėl technologijų, kurios leido jiems atsispirti tokiai aplinkai.
Tokiu būdu Fukušima po nelaimės įkūnija naujas vertybes.
Po nelaimės galime pradėti matyti naujas galimybes
Nauji produktai, pavyzdžiui, mažos raudonos braškės, auginamos su importuotu dirvožemiu, tampa atsparumo, prisitaikymo ir atsigavimo simboliais – solidarumo naujoje Fukušimoje dalimi. Kita vertus, organizacijos, atsakingos už nelaimę, skatina toksišką solidarumą.
Pavyzdžiui, Japonijos valstybės ministerijos ir su branduoline veikla susijusios organizacijos vis labiau skatino žmones būti atsakingiems už tai, kad jų radiacijos dozė būtų kuo mažesnė. Tokiu būdu saugios gyvenimo sąlygos iš dalies tapo pačių piliečių atsakomybe.
Tai, ką mes randame šiame variante, yra nereflektyvi ūkininkų atsparumo šventė – šventė, kuri tarnauja status quo ir valstybinių agentūrų, įmonių teršėjų ir branduolinių lobistų interesams.
Remiantis šia logika, nelaimę „nemokamai“ gali sušvelninti tik pačios aukos.
Fukušimos ūkininkų patirtis rodo, kaip plaukioti mūsų amžiaus neatrastose, užterštose jūrose, reiškiant kūrybiškumą net ir itin toksiškomis sąlygomis
Šios aklos toksiško solidarumo šventės tik įteisina tolesnę taršą ir teršėjų delegaciją. Tam tikra prasme tai nesiskiria nuo tabako lobistų strategijų XX amžiaus viduryje, bandžiusių reklamuoti rūkymą kaip grupinio ryšio formą, asmeninį pasirinkimą ar laisvės aktą[3]. Ir nors toksiškas solidarumas gali būti sveikintinas kaip išlikimo ir kūrybiškumo veiksmas, jis vis tik yra tiesioginis platesnių struktūrinių modelių rezultatas: faktas, kad aplinką teršiančios pramonės šakos dažnai steigiamos periferiniuose, skurdžiuose ir tankiai apgyvendintuose regionuose; pakartotiniai vyriausybės teiginiai, jog toksiškos nelaimės niekada negali įvykti; ir per didelis pasitikėjimas technologiniais pataisymais, kurie retai išsprendžia socialines problemas.
Akivaizdu, jog dabartinis gyvenimo valdymo būdas užterštumo amžiuje yra pagrįstas pažadu, kad galime izoliuoti save nuo taršos. Tačiau tai klaidinga.
Nėra paprasto būdo „nukenksminti“ mūsų pasaulį nuo visur esančios taršos: gyvsidabrio jūroje, endokrininę sistemą ardančių medžiagų balduose, pesticidų motinos piene, sunkiųjų metalų drabužiuose ir beveik nesibaigiančio kitų toksinių medžiagų sąrašo.
Fukušimos ūkininkų patirtis rodo, kaip plaukioti mūsų amžiaus neatrastose, užterštose jūrose, reiškiant kūrybiškumą net ir itin toksiškomis sąlygomis: jų kaimo kraštovaizdyje po nelaimės galime matyti naujų bendruomeniškumo formų kontūrus, galinčius formuoti mūsų pačių ateitį – ateitį, kuri, tikėkimės, bus geresnė ir kurioje ekonominis klestėjimas nereikš aplinkos gerovės priešpriešos.
