Šiuolaikinis „saugumas“ – būsimos bėdos pranašas
Žmogus, kuris yra kurčias ir visiškai aklas, dažnai jaučiasi taip, tarsi prarastų ir trečiąjį taip pat labai svarbų pojūtį – lytėjimą; lyg aplinkiniai tuo metu išnyktų – jų balsai taptų tokie tylūs, it aplink tvyrotų klaiki tuštuma, ir galiausiai niekas nebebūtų prasminga. Kita vertus, net ir toks asmuo gali mėgti muziką ir groti fleita, naudodamas kvapo ir aštrios vaizduotės derinį – savo „vidinę akį“ – dažnai jaučiančią dalykus, kurių neįmanoma pamatyti[1].
Akivaizdu, jog COVID pandemija turėjo niokojantį poveikį kasdieniam gyvenimui: dviejų metrų socialinis atsiribojimas atrodė taip, lyg pasaulis būtų atsukęs nugarą. Tuo tarpu kurčneregių patirtis pandemijos metu skambėjo maždaug taip: „artindamasis prie medinių sodo vartų jaučiau, kad pasigausiu virusą nuo šio paviršiaus; galbūt mikrobai yra ant skląsčio, kurį ką tik paliečiau, dėl ko grįžęs namo kruopščiai nusiplausiu rankas, bandydamas išlaisvinti savo mintis nuo baisių įsivaizdavimų“.
Toks atvejis neparodo, kad visi galime jausti daiktų energiją, tačiau plačiai paplitęs saugumo trūkumas – daugiau nei akivaizdus.
Turime daugiau žinoti apie prisilietimo vertę
Jei glaudžiau bendradarbiautume su kurčneregių bendruomenėmis, turėtume galimybę suprasti, kuo jų požiūris į pasaulį skiriasi nuo visų kitų.
Taip, suvokimui per prisilietimą reikia laiko. Tačiau metodiškai glostydami skirtingus paviršius kurčneregiai susikuria psichikos vaizdą ne tik apie žmogų arba daiktą, bet ir apie savo vietą juos supančioje patalpoje ar kitame kraštovaizdyje.
Įdomu tai, jog tokių žmonių rankos ir oda neretai yra neįprastai jautrūs įvairiems standumo lygiams, skirtingų tekstūrų pojūčiams bei nedideliems judėjimo ar temperatūros skirtumams. Šiaip ar taip, trokštant gauti bet kokios informacijos – nors tai ir vargina – jiems reikia susikaupimo, pavyzdžiui, kad ir tam, kad neatsilikti nuo pokalbių.
Kadangi tokie asmenys suvokia savo klausos ir regėjimo apribojimus, jų smegenys bei kūnas, kaip žinia, turi kompensuoti šiuos trūkumus[2]. Pavyzdžiui, dažnai žmonių uoslė tokiu atveju sustiprėja, o prisilietimas reiškia kur kas daugiau nei matančiajam.
Be to, kiekviena lytėjimo sąveika yra galimybė užmegzti naujus santykius. Kitais žodžiais tariant, fizinis kontaktas įgyja didesnę reikšmę, nors dirbdamas sode toks žmogus vis tiek gali „jausti“ metų laikus dėl stiebų ir šakų lankstumo, tekstūros ar krypties.
COVID pakeitė prisilietimo ir artumo prasmę – nuo praturtinančios iki grėsmingos mūsų gyvybei
Socialinis atsiribojimas reiškė, kad pasaulis nuolat konfliktavo. Kita vertus, kas norėjo leisti kitus į savo erdvę, neva rizikuodamas užsikrėsti virusu?
Daugelis žmonių tiesiog pasidavė įstabaus paklusnumo idėjai, prašydami gerbti dviejų metrų socialinio atstumo taisyklę, tokiu būdu leidžiant neįprastam izoliacijos jausmui užgožti emocinę gerovę.
Kalbant apie prisilietimo svarbą, yra dvi paplitusios klaidingos nuomonės apie kurčneregius: kad jiems reikia nuolatinės pagalbos ir esą su jais nelengva bendrauti. Toks nusistatymas dar labiau prisideda prie jų atskirties visuomenės atžvilgiu.
Ir iš tiesų, laikydami ką nors už rankos, pastarieji gauna daug informacijos, mat pajusti drabužių audinį tolygu prisiliesti prie kito esybės. Visgi prasidėjus COVID dingo galimybė naršyti po pasaulį per lytėjimo jausmą.
Kai minime prisilietimą, dažniausiai pagalvojame apie rankas ir pirštų galiukus. Tačiau kurčneregiai į šį veiksmą pajungia visus kūno aspektus, – nuo viršugalvio, kad jausti saulės šviesą, iki kojų, jog susilieti su pagrindu, – visa tai padeda skenuoti aplinką ir atpažinti skirtingų erdvių ypatybes, susikuriant mentalinį žemėlapį. (Kavinėms ir restoranams plečiantis lauke ir keičiant įprastą pėsčiųjų takų išdėstymą, toks žemėlapis susidūrė su netikėtomis kliūtimis, dėl ko, deja, teko jį „atnaujinti“.)
Bet kokiu atveju, teikdami pirmenybę regėjimui ir nustumdami į šoną kitus pojūčius, rizikuojame prarasti daugybę turtingų patirčių ir ryšių.
Dėl šios priežasties, ko gero, derėtų derinti gilesnį kurčneregių poreikių supratimą su pažangiausiomis kvantinėmis technologijomis, – tai reikštų sudaryti galimybę jiems vaidinti didesnį vaidmenį visuomenėje[3].
Galiausiai galime panaudoti ir jų unikalų pasaulio supratimą, kad praturtintume savąjį: jeigu regėjimas yra pažinimas per saugų atstumą, tai prisilietimas reikštų dar glaudesnių santykių užmezgimą, vizualizuojant mus supantį pasaulį. (Kuomet stovime ant žemės, nukreipę savo dėmesį nuo matymo į jausmą po kojomis, galime susilieti su, pavyzdžiui, kertamų medžių vibracijomis; šis naujas patirties sluoksnis nejučia gali pradėti mus vienyti.)
Žinoma, liūdna, jog prireikė pandemijos, kad geriau suprastume prisilietimo svarbą kasdieniame gyvenime. Tačiau galbūt mūsų visų patirtas atsiribojimas paskatino didesnę empatiją kurčneregių kovoms, kurias jie patyrė dėl izoliacijos ir bendravimo trūkumo.
