Kankiniai mirė dėl laisvės
Kai aštuonmetis krikščionių vyskupas pasmerkiamas mirti už savo įsitikinimus būdamas pririštas prie medinio stulpo Romos valdžiai įsakius jį sudeginti, pastarasis vis tiek atsisako piktžodžiauti prieš savo dievą[1]. Visgi Šventojo Polikarpo (katalikų, Rytų ortodoksų, anglikonų ir liuteronų šventojo, priskiriamo prie apaštališkųjų tėvų) kankinystė yra daugiau nei vienos prispaustos religijos plitimas: ši auka II amžiuje mūsų eros parodo, ką gali reikšti mirtis kaip pasipriešinimo forma, formuosianti politinių veiksmų ambiciją ateinančiais tūkstantmečiais.
Iš tiesų, krikščionybės istorija kupina kankinių, tokių kaip Polikarpo atveju, nors šis veiksmas vis tik nėra krikščionybės išradimas.
Tarkime, įvairių filosofinių krypčių, ypač stoicizmo, atstovai naudojo savikaltą ir pagalbinę mirtį kaip savo išaukštintos padėties prieš pažemintą visuomenę pasirodymą. Gerai žinomas to pavyzdys yra Sokratas, priėmęs mirties bausmę už Atėnų jaunimo sugadinimą IV amžiuje prieš Kristų.
Vėlesniais šimtmečiais, civilizacijoms kylant ir žlungant, visų rūšių filosofai ir šventieji žmonės „naudojo“ mirtį, kad simboliškai priešintųsi neteisingai valdžiai – tam tikromis aplinkybėmis mirtis tapdavo vienintele veiksmų galimybe. Bet ar tai buvo veiksminga?
Tai, kas dažnai gali atrodyti beviltiška ir bergždžia, kartais tampa kritiška politine prasme. Dėl šios priežasties mirties naudojimas tik išaugo nuo Polikarpo laikų: tokiu būdu buvo duotas „startas“ sudėtingai ir neatidėliotinai kovai su maištu dėl slegiančios valstybės kontrolės. Ir nors mirtis neišvengiamai greitai sustabdė tam tikrus procesus, turbūt daugeliui iki šiol smalsu, kokias gi naujas galimybes tai galėjo atverti?
Politinių galimybių supratimą po mirties galima būtų aptarti pažvelgus į palyginti naujus filosofų, aktyvistų, marksistų, sukilėlių, sukarintų grupių ir budistų vienuolių, kurie panaudojo mirtį savo tikslams pasiekti, pavyzdžius[2]. Tačiau yra ir ilgesnė mirties politinio panaudojimo trajektorija, reikalaujanti atsekti aukojimo istoriją Abraomo tradicijose.
Konkrečiau, judaizmas, krikščionybė ir islamas pasitelkė mirtį siekdami tam tikrų politinių tikslų, laikant kankinystę vienu iš efektyviausių būdų pelnyti bendruomenės pagarbą ir eterinį išganymą.
Krikščionys Kristaus mirtį supranta kaip atpirkimo veiksmą tarnaujant žmonijai
Kankinystės vaidmenį apsunkino Holokaustas. Kita vertus, ar plačiai paplitusi žydų mirtis XX amžiaus viduryje iš tiesų yra kankinystė?
Anot rabino Shira Lander, kankinystės sampratos taikymas, kalbant apie dieviškąjį nuosprendį, dažnai laikomas šventvagišku[3]. Tačiau daugelis kolektyvinio ir individualaus pasipriešinimo Antrojo pasaulinio karo metu atvejų koncentracijos stovyklose ar žydų getuose neabejotinai vertinami per kankinystės objektyvą.
Šiais laikais žydų kankinystės tradicija matoma sionistų judėjime ir Izraelio gynybos pajėgų elgesyje, panaudojusiame tai teritorinės aneksijos ir nacionalinio suvereniteto vardu.
Krikščionybė taip pat susilieja su šventa vadinta mirtimi: šioje religijoje Kristaus mirtį suprantame kaip atperkamąjį veiksmą tarnaujant žmonijai – didžiausią auką, skirtą nesavanaudiškai išpirkti žmonijos nuodėmes. Ir nors didžioji dauguma mokslinių tradicijų nukryžiavimą laiko pasyviu veiksmu, paprastas faktas, kad jis ir toliau rezonuoja išties giliai.
Įtvirtinome „šventos“ mirties garbinimą: kas toliau?
Apaštalų amžiuje, maždaug nuo 33 iki 100 mūsų eros metų – pirmaisiais religijos dešimtmečiais – šventos mirties garbinimas buvo dar labiau įtvirtintas – jis tapo veik svarbiausia ankstyvosios krikščioniškosios kultūros dalimi.
Įdomu tai, jog pirmieji krikščionys, kurie buvo nukankinti, įskaitant tuos, kuriuos aprašė vienas įtakingiausių šio kankinystės šlovinimo šalininkų Euzebijus Cezarietis, atsidūrė piligrimystės centre, į kurį tikintieji keliaudavo apžiūrėti palaikų ar laidojimo vietų.
Nuo kryžiaus žygių iki viduramžių kankinystės „kultas“ dar labiau stiprėjo.
Krikščionių teologas Tomas Akvinietis XX a. pabaigoje kankinystę apibūdino kaip „tobulą“ žmogaus poelgį – iš tikrųjų išskirtinai tobulą – kaip dorybės ir tvirtybės simbolį.
Tokį „ėjimą“ panaudojo ir Islamas: jo ribose mirtis tapo pagrindinės strategijos dalimi. Tačiau ir čia iškilo „menka“ problema: yra įrodymų, kad kariuomenės vadus erzino pasiaukojančių kankinių gausa ir apdairių kovotojų, rodančių nenorą mirti, trūkumas.
Tarkime, Korane, pagrindiniame islamo tekste, kankinystė yra neatsiejamai susijusi su kova už tikėjimą, ir ji tebėra labai gerbiama: dar ir dabar kankiniams suteikiamas išaukštintas statusas ir saugaus pomirtinio gyvenimo garantija.
Tokiu pavyzdžiu seka ir kai kurie Indijos regionai: čia politinės sakralinės mirties idėja yra plačiai paplitusi kaip kasdienio gyvenimo savybė, mat per šias tradicijas mirtis yra diskursyviai suprantama ne tik kaip „tobulas“ veiksmas dabartyje arba amžino gyvenimo būdas, bet ir priemonė atsispirti priespaudai bei sukurti pokyčius. (Žmonės, kurie, kaip manoma, buvo nužudyti už Kašmyro laisvę ir islamą, yra populiariai gerbiami socialinėje aplinkoje, dėl ko jų šeimos gauna didesnį socialinį pripažinimą ir statusą.)
Ši mirties kaip politikos praktika apibūdina konkretų atvejį Palestinoje, paženklintą 23 metų profesionalaus futbolininko Ahmedo Daraghmeho nužudymu. Jo laidotuvėse dalyvavo šimtai, jei ne tūkstančiai žmonių, ir jos virto protesto prieš okupaciją vieta.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, šiuolaikinė galia yra mirties sąlyga: gebėjimas ją pritaikyti, sulaikyti, pratęsti. Tačiau mirtis ir politika susipainioja pernelyg sudėtingais būdais, neišvengiamai pakeičiant subjektyvią gyvųjų ar paliktųjų patirtį.
Visgi kai kasdienis gyvenimas yra persmelktas slegiančių priverstinės mirties formų, ar galima pačią mirtį pasisavinti ir paversti pasipriešinimo bei laisvės aktu, pasinaudojant ja kaip populiariosios politinės raiškos jėga, spręsti jums.
