Jokiam žmogui jau virš 50 metų nepavyko vaikščioti Mėnuliu
Vienu didžiausių paslapties šydu apgaubtas paslaptingas žmogaus nusileidimas Mėnulyje prieš pusšimtį metų, sulaukia vis daugiau abejonių ir kelia klausimus, ar tai nebuvo dar vienas JAV siekis imituoti tokį skrydį vardan finansavimo išsaugojimo ir noro aplenkti tuometinę Sovietų Sąjungą.
Prieš 53 metus žmonės nusileido ir vaikščiojo Mėnulyje, ten buvo įsmeigta ir JAV vėliava, kuri įtikinamai plevėsavo tuometinėse nuotraukose (turint omenyje to laikmečio technologines galimybes). Liūdnas faktas, kad įvykdytos amerikiečių misijos jau daugiau nei pusę šimtmečio niekas pakartoti nebegali, net ir prie dabartinių galimybių, kai mokslo darbus mums rašo dirbtinis intelektas, o persodinti žmogaus širdį ar kitą gyvybiškai svarbų organą medikams tenka ne vieną kartą per metus.
Tačiau Mėnulis jau nuo 1969 m. liepos 20 d., kai neva „Apollo 11“ įgulos vadas Neilas Armstrongas ir Mėnulio modulio pilotas Edvinas Aldrinas jaunesnysis tapo pirmaisiais žmonėmis, išsilaipinusiais Mėnulyje ir vaikščiojusiais jo paviršiumi[1].
Programa „Apollo 11“ buvo „Apollo“ programos kulminacija ir didžiulis nacionalinis Jungtinių Valstijų įsipareigojimas įveikti Sovietų Sąjungą ir nuskraidinti žmones į Mėnulį.
Žiniasklaidoje skelbiama, kad iš viso Mėnulyje lankėsi 24 „Apollo“ astronautai, 12 iš jų vaikščiojo Mėnulio paviršiumi. Iš viso laikotarpiu nuo 1969 iki 1972-ųjų žmonės sėkmingai Mėnulyje nusileido net šešis kartus, o nuo to sykio – daugiau nė karto.
Panašią ekspediciją esą planuojama pakartoti po 56 metų – 2025 metais pagal kosminę programą „Artemis“ (į Mėnulį ketinama išsiųsti kelis NASA astronautus).
Koją kiša didžiulė (ne)tobula technologijų pažanga?
Rodos žmonija kasdien eina vis į priekį, o per pusšimtį metų su dabartine technologijų pažanga, galėtume sukurti sąlygas ne tik skraidyti automobiliams, bet ir žmonėms. Tačiau vieno patobulinti nepavyko – didžiulis technologinis šuolis tik pamaišė žmogui pakartoti sėkmingą „Apollo 11“ misiją.
Su dabartinėmis technologijomis nepriekaištingai nusileisti Mėnulyje nepavyko ir erdvėlaiviui „Odisėjas“, tapusiam pirmuoju privačiu kosminiu laivu, po daugiau nei 50 metų, palietusių Mėnulio paviršių[2]. Nusileidimo metu „Odisėjui“ lūžo viena iš šešerių kojų ir galiausiai jis apvirto ant šono.
Tačiau ir be „Odisėjo“ žmogui nelabai pavyko pakartoti „Apollo 11“ misijos, mat net penki iš devynių ankstesnių bandymų įvairioms valstybėms nusileisti Mėnulyje baigėsi nesėkmingai.
Šių metų sausio 19 d., Japonijos erdvėlaivis „Smart Lander for Investigating the Moon“ (SLIM) sėkmingai užbaigė pirmąjį šalies nusileidimą Mėnulyje, nors dėl variklio gedimo nusileidimo metu Mėnulio paviršiuje atsidūrė aukštyn kojomis. Apversto nusileidimo modulio saulės baterijos buvo nukreiptos ne ta kryptimi ir nesugebėjo maitinti prietaisų ir ryšių, todėl inžinieriai buvo priversti jį išjungti, baimindamiesi, kad baterija išsikraus.
Vos 10 dienų prieš SLIM nusileidimą privatus JAV mėnuleigis „Peregrine“ po paleidimo susidūrė su daugybe anomalijų, įskaitant kuro nuotėkį, dėl kurio erdvėlaivis negalėjo nusileisti Mėnulyje. Galiausiai jis buvo nukreiptas nukristi į Žemės atmosferą.
Kiti 2023 m. Japonijos ir Rusijos bandymai nusileisti Mėnulyje taip pat baigėsi katastrofiškomis avarijomis, šį kartą pačiame Mėnulyje.
Iki šiol Mėnulyje sėkmingai nusileido tik penkių šalių – JAV, buvusios Sovietų Sąjungos, Kinijos, Indijos ir Japonijos – vyriausybių finansuojamos kosmoso agentūros.
Kaip teigė Melburno Floridos technologijos instituto fizikos ir kosmoso mokslų profesorius Csaba Palotai, esminis skirtumas tarp dabar ir anuomet yra gyvoji jėga. T. y., nuo 7-ojo dešimtmečio erdvėlaiviuose nebebuvo pilotų ir astronautų, galinčių ištaisyti tai, ko nepadaro kompiuteriai.
Kosmose plevėsuojanti JAV vėliava iki šiol kelia daug klausimų
Tais pačiais 1969-aisiais, pirmieji savo kojomis palietę Mėnulio paviršių N. Armstrongas ir E. Aldrinas kosmose paliko ir pirmąjį čia buvusio žmogaus pėdsaką – įsmeigė JAV vėliavą. Vėlesnių „Apollo“ misijų metu buvo paliktos dar šešios vėliavos.
Tuometinėse darytose nuotraukose akivaizdžiai matyti, kaip ta vėliava plevėsuoja, nors kosmose, iš tiesų nėra tokio reiškinio kaip vėjas.
Pateikiame NASA atsakymą apie tai, ar Mėnulyje yra orų kaita[3]:
„Kadangi Mėnulis neturi tokios atmosferos kaip Žemė, jame nėra orų, pavyzdžiui, vėjo, atmosferos temperatūros ar kritulių, pavyzdžiui, lietaus ir sniego. Tačiau Mėnulis patiria tai, ką mes vadiname kosminiais orais. Kosminiai orai laisvai reiškia, kaip besikeičiančios sąlygos Saulės sistemoje, pavyzdžiui, besikeičiantis Saulės vėjas, kurį sudaro įkrautos Saulės dalelės, ir meteoroidų srautai, veikia planetų paviršių ir nepastovius ciklus.
<…>Taigi ar Mėnulyje yra orų? Mėnulyje nėra su atmosfera susijusių orų kaip Žemėje. Tačiau jame būna kosminių orų, kuriuos bus labai svarbu prognozuoti, kai į Mėnulį sugrįš žmonės.“
Kai kurie kritikai teigia, kad visas šis pasivaikščiojimas Mėnulyje iš tiesų galėjo būti nufilmuotas Havajuose. Kam tai reikalinga? Teigiama, kad dėl finansavimo. Mat 1960-1973 m. projektui „Apollo“ JAV išleido 25,8 mlrd. dolerių[4]. Kartu su projektu „Gemini“ ir Mėnulio robotų programa, prisidėjusius prie „Apollo“ misijos, bendrai suma sudarė 28 mlrd. dolerių.
Didžiausios išlaidos buvo pasiektos 1966 m., likus trejiems metams iki pirmojo nusileidimo Mėnulyje. Šiuo laikotarpiu NASA iš viso buvo išleista 49,4 mlrd. dolerių (482 mlrd. dolerių patikslinta suma).
Žygis Mėnulyje buvo transliuojamas tiesiogiai per televizijas
Dar viena įdomi detalė – tai tuometinės technologinės galimybės, leidusios pirmąjį žmogaus nusileidimą kosminėje erdvėje transliuoti tiesiogiai visuose pasaulio kampeliuose (vargu, ar net ir dabartinės technologijos tą galėtų leisti).
Apibendrinus, „Apollo 11“ transliacija iš mėnulio apėmė kelis pagrindinius etapus:
- Mėnulio modulio kamera: Tiesiogiai filmuota nusileidimo Mėnulyje medžiaga.
- Transliacija į Žemę: Siunčiamas signalas į vadavietės modulį, o tada į Žemę.
- Priėmimo stotys: Pagrindinės stotys: Goldstone (JAV), Honeysuckle Creek (Australija) ir Parkes (Australija) priėmė signalą.
- Signalo konvertavimas: NASA misijų valdymo centras Hjustone konvertavo lėtosios televizijos (SSTV) signalą į standartinį televizijos formatą.
- Pasaulinis platinimas: Perskaičiuotas signalas buvo transliuojamas į televizijos tinklus visame pasaulyje.
Šis procesas suteikė galimybę maždaug 600 mln. žmonių tiesiogiai stebėti pirmuosius N. Armstrongo žingsnius Mėnulyje.
Tačiau tvirtinama, kad tokia transliacija būtų įmanoma ir šiandien: tą padaryti leistų pažangios didelės raiškos ir 4K kameros, aukšto dažnio juostos (pavyzdžiui, Ka juosta), Mėnulio orbitoje esantys palydovai, planuojami Mėnulio vartai bei galingesnės antenos bei signalų apdorojimas.
Mėnuleigiu kosmose sėkmingai buvo įveikti net 28 kilometrai
Oficialiai skelbiama, kad žmogui ketvirtąjį kartą pasiekus Mėnulio paviršių, kosminiu transportu – mėnuleigiu – buvo įveiktas net 17 mylių (28 kilometrų) atstumas[5].
Skelbiama, kad 1971 m. liepos 26 d. vykusios „Apollo 15“ misijos metu į kosmosą buvo išgabenta beveik 209 kilogramus sverianti kosminė transporto priemonė.
Paskutinį kartą tokio tipo transporto priemonė į Mėnulį buvo išgabenta 2019-aisiais, Kinijai vykdant misiją „Chang’e 4“. Jos metu tolimojoje Mėnulio pusėje nusileido „Yutu-2“ roveris (tai buvo pirmasis nusileidimas taip toli)[6].
Kompromituojantis faktas: Armstrongas atsisakė prisiekti, kad tikrai buvo Mėnulyje
Prieš N. Armstrongo mirtį, 2010 m. pasirodė vaizdo įrašas, kuriame su pirmuoju žmogumi, vaikščiojusiu Mėnulyje, kalbėjosi konspiracijų teoretikas ir filmų prodiuseris Bartas Sibrelis, prisistatęs esantis iš „ABC Digital“[7].
Jis žymiojo astronauto paprašė padėti savo ranką ant Biblijos ir prisiekti, kad išties vaikščiojo Mėnulio paviršiuje. N. Armstrongui atsisakius, šis pasiūlė jam 5 tūkst. JAV dolerių. Tačiau ir po to priesaikos nesulaukė.
Tačiau buvęs NASA istorikas Jamesas R. Hansenas savo knygoje aprašė, jog N. Armstrongas esą apskritai nebuvo religingas žmogus.
