Prekybos centruose maišelių nebelieka
Seimas priėmė Pakuočių ir pakuočių atliekų įstatymo pataisas, pagal kurias pakuočių pardavėjams ir platintojams nuo kitų metų vidurio bus draudžiama prekių ar produktų pardavimo vietose neatlygintinai dalyti ne tik lengvuosius, bet ir labai lengvus plastikinius pirkinių maišelius. Verslas jau suka galva, kaip reikės išspręsti tokią problemą, mat politikai taip ir nepasiūlė nei kaip apmokestinti tuos maišelius, nei kaip atskirti juos nuo tų, kuriuos žmonės į parduotuves atsineš patys.
Išimtis galios tik tuomet, kai į plastikinius maišelius bus pakuojama šviežia mėsa ir žuvis bei jų produktai. Už tai numatančius pagrindinio įstatymo pakeitimus balsavo 89 Seimo nariai, prieš – 4, susilaikė 13 parlamentarų.
„Plastikiniai maišeliai aplinką teršia visą savo gyvavimo ciklą – tiek gamybos proceso metu, kai jie gaminami iš neatsinaujinančių energijos išteklių, tiek tapę atliekomis. Dėl plastikinių maišelių neigiamo poveikio aplinkai atlikta daugybė mokslinių tyrimų, pagrindžiančių šių maišelių daromą žalą. Pavyzdžiui, pateikiami tyrimai, kad plastikinių maišelių gamybos metu susidaro šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kurios, kaip žinoma, prisideda prie klimato kaitos. Taip pat pateikiami tyrimai, įrodantys, kad netinkamai pašalinti plastikiniai maišeliai užteršia vandenis, dirvožemį. Plastikas yra biologiškai neskaidomas, jis suyra į mikroplastiką (mažas, kietas, netirpias plastiko daleles), kuris patenka į vandenis, dirvožemį, žmogaus ir kitų gyvūnų organizmą, dreifuoja oru. Aktualu tai, kad plastikui suirus, mikroplastiko dalelių iš aplinkos pašalinti beveik nebeįmanoma“, − pasiūlymo iniciatoriai teigia aiškinamajame rašte[1].
Šiais pokyčiais tikimasi skatinti vartotojus keisti apsipirkimo prekybos vietose įpročius, o verslus prisidėti prie plastiko taršos mažinimo, ieškant alternatyvų esamiems labai lengviems plastikiniams pirkinių maišeliams[2].
Lydimųjų Aplinkos apsaugos įstatymo ir Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimais įtvirtinama juridinių ir fizinių asmenų atsakomybė už nustatytų reikalavimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.
Plastikiniai maišeliai vartojami masiškai, bet parlamentarų nuomonės išsiskiria
„Kiekvienais metais visame pasaulyje yra pagaminama 5 trilijonai plastikinių maišelių, o kiekvienam iš jų suirti gali prireikti daugiau nei 1000 metų. Beveik 513 mln. tonų plastiko atliekų kasmet patenka į vandenynus, o tarp jų ir plastikinių maišelių atliekos. Europos Komisijos duomenimis, plastikiniai maišeliai yra vienas iš dešimties dažniausiai išmetamų daiktų Europoje“, − pabrėžiama projekto aiškinamajame rašte.
Vis dėlto, parlamentarų nuomonės dėl įstatymo priėmimo išsiskyrė. Liberalas Eugenijus Gentvilas pabrėžė, kad žmonės per daug galvoja apie savo kišenę, bet per mažai apie aplinkos teršimą[3].
„Valstietis“ Arvydas Nekrošius įsitikinęs, kad nauja tvarka skatins prekybininkus pasipinigauti: juk dabar maišelių kaina yra įskaičiuoja į prekių kainas, o ateityje papildomai už juos prekybininkai pasiims ir dar kelis centus. Pasak jo, yra daug birių produktų, kuriuos reikia „į kažką susidėti“, be to, anot jo, nėra duomenų, kiek panaudotų maišelių perdirbama ar sudeginama.
Parlamentaras Mindaugas Puidokas prognozavo, kad pataisų įgyvendinimas sukels daug problemų.
„Kaip pirkėjas galės įrodyti, kad atsinešė savo plonąjį maišelį ar sutaupęs nuo praeito pirkimo, ar nusipirkęs ženkliai pigesnių kitoje parduotuvėje? Ar galės pardavėjas reikalui esant žuvį įdėti į dvigubą maišelį, ar antras bus apmokestintas?“, – svarstė jis.
Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ atstovas Kęstutis Mažeika tikino, kad maišelius žmonės naudoja tikrai ne kartą:
„Tą maišelį naudoja, na, šuns ekskrementams po to surinkti, tai jo neišmeta šiaip sau.“
Vienas pataisų iniciatorių, Laisvės frakcijos atstovas Kasparas Adomaitis, remdamasis Eurostato duomenimis sako, kad Lietuva yra daugiausiai plonų plastiko maišelių sunaudojanti šalis Europoje.
2020-aisiais vienam mūsų šalies gyventojui teko 249 itin ploni maišeliai.
K. Adomaitis teigia, kad pataisos padės kontroliuoti maišelių perteklinį naudojimą, nes apmokestinimas leidžia įvertinti tikruosius jo kaštus.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė pabrėžė, kad pataisomis siekiama keisti gyventojų įpročius.
„Dabar labai dažnai gyventojas pirkdamas bananus, jau supakuotą agurką jį dar kartą įsideda į plastiko maišelį“, – teigė ji.
Per pataisų svarstymus komitetuose buvo teigta, kad nuo 2020 metų įvedęs 5 centų už maišelį mokestį prekybos tinklas „Rimi“ Estijoje sutaupė šešias tonas plastiko.
Skatinama ugdyti gerus įpročius ir žemės ūkyje
Kol klimato aktyvistai kalba apie didelius aplinkosauginius planus, pavyzdžiui, visiškai atsisakyti iškastinio kuro, kiekvienas mūsų galime prisidėti menkais, kasdienių savo įpročių pokyčiais. Vienas paprasčiausių būdų yra bent jau sumažinti plastikinių maišelių naudojimą.
Bet pokyčių reikia ne tik eilinių žmonių kasdienybėje, bet ir versle. Štai, pavyzdžiui, Lietuvos augalų apsaugos asociacija (LAAA) siekia Lietuvoje propaguoti kitur jau įsitvirtinusias gerąsias praktikas ir skatinti proveržį žemės ūkio srityje.
„Lietuvoje ilgą laiką perdirbti plastikinių pakuočių, kuriose buvo laikomi įvairūs augalų apsaugos produktai, buvo neįmanoma dėl to, kad šios pakuotės buvo laikomos kaip užterštos pavojingomis medžiagomis. Tačiau tinkamai išskalautos pakuotės lieka švarios. Plastiko pakuočių drožlių laboratoriniai tyrimai rodo, kad išskalautos pakuotės tiesiog yra plastiko atlieka arba, žvelgiant tvariai, perdirbimui tinkama žaliava. Jau kelerius metus vykdome pilotinį projektą žemės ūkyje ir matome potencialo, kad šių pakuočių skalavimas ir grąžinimas perdirbimui taptų įprasta praktika ūkiuose“, – sako LAAA direktorė Zita Varanavičienė[4].
Pasak jos, kasmet Lietuvoje ūkiuose susidaro apie 300 000 kg tokių atliekų, ir tai sudaro maždaug 1 mln. plastikinių pakuočių.
„Jų tinkamas išskalavimas ir grąžinimas perdirbimui turėtų milžinišką aplinkosauginį efektą. Jau kelerius metus vykdome tokį pilotinį projektą su keliais Lietuvos ūkiais, tačiau dabar mūsų tikslas – masinis pokytis žemės ūkyje. Mat pagal šį kriterijų mes smarkiai atsiliekame nuo daugelio Europos šalių, netgi nuo kaimyninių Latvijos, Lenkijos ar, pavyzdžiui, Bulgarijos“, – sako Z. Varanavičienė.
Trūksta tvarumo indekso
Skirtingos pramonės sritys ir verslas siekia keistis ir tai daroma ne tik siekiant pritapti prie skirtingų valdžios reikalavimų ir teisės aktų. Vartotojams vis labiau rūpi aplinkosauga, o jos normų neatitinkantys prekių ženklai sulaukia dalies visuomenės kritikos. Dėl to yra būtinas skaidrumas.
Verslo pasaulyje didelės viešojo intereso įmonės yra įpareigotos atskleisti nefinansinę informaciją jau penkerius metus, o nuo 2024 m. įsigaliosianti direktyva dėl įmonių informacijos apie tvarumą teikimo (angl. CSRD – Corporate Sustainability Reporting Directive) dar labiau padidins tvarumo ataskaitas rengiančių įmonių ratą[5]. Vis dėlto ne visos įmonės geba jas tinkamai parengti.
Ekspertai teigia, kad nagrinėtose tvarumo ataskaitose dažniausiai minimos suinteresuotos šalys buvo klientai ir darbuotojai (po 100 proc.), tuo tarpu 1 iš 5 įmonių nenurodė akcininkų ar investuotojų kaip suinteresuotos šalies.
Tiekėjus, kaip suinteresuotąją šalį, savo tvarumo ataskaitoje nurodė 79 proc. analizuotų įmonių, visuomenę ar bendruomenę – vos 64 proc. Mažiausiai tarp suinteresuotųjų šalių Lietuvos įmonės nurodo nevyriausybines organizacijas – vos 36 proc.
Nors visose nagrinėtose tvarumo ataskaitose aplinkosauga ir klimato kaita nurodoma kaip reikšminga tema, tik 67 proc. įmonių atskleidė savo CO₂ pėdsaką.
„Įmonės CO₂ pėdsakas neatskleidžiamas dėl įvairių priežasčių, tačiau dažniausiai jį sąlygoja duomenų stoka. Jei įmonė pirmą kartą skelbia tvarumo ataskaitą, ji galėjo būti nepasirengusi tinkamai surinkti skaičiavimams reikalingus duomenis. Tai yra sudėtingas procesas, tad neretai įmonės naudojasi prielaidomis ir konservatyviu įvertinimu, dėl ko nukenčia ir galutinio rezultato kokybė“, – aiškina ekspertas Kiril Simbirskij.
Savo produktų poveikio aplinkai nevertina
Kaip rodo SEB bankų Baltijos šalyse atlikta didžiųjų Lietuvos, Latvijos ir Estijos įmonių finansų direktorių apklausa, daugiau negu trečdalis didžiųjų Baltijos šalių įmonių, kurių metinė apyvarta viršija 20 mln. eurų, nevertina savo produktų ar paslaugų poveikio aplinkai, o didžiausiu iššūkiu laiko aiškios vizijos ir strategijos sukūrimą[6].
Lietuvoje savo poveikio aplinkai nevertinančių įmonių dalis, palyginti su kitomis Baltijos šalimis, yra didžiausia ir siekia 41 proc.
Be to, daugiau negu dešimtadalis įmonių Lietuvoje ne tik nevertina savo poveikio aplinkai, bet ir neketina to daryti dar mažiausiai metus. Tokią situaciją Lietuvoje ekspertai yra linkę sieti su įtemptu laikotarpiu ir taupymo planais.
Tačiau pagrindinis tvarumą stabdantis veiksnys visose trijose šalyse tas pats – įmonių finansų vadovai pasigenda aiškios vizijos ir strategijos. Tokią problemą įvardija 24 proc. verslo atstovų Latvijoje, 27 proc. Lietuvoje ir 31 proc. Estijoje.
Taip pat Baltijos šalių įmonėms trūksta žinių apie reguliavimą ir reikalavimų atitiktį, stinga finansinių išteklių, sunku rasti partnerių, kurie padėtų įgyvendinti tvarius pokyčius.
Reikės prisitaikyti prie europinio standarto
Besikeičiantis vartotojų požiūris, griežtėjantis politinis reguliavimas atliekų tvarkymo srityje, Europos Sąjungos keliami tikslai pereiti prie žiedinės ekonomikos, milžiniška konkurencija bei žaliavų trūkumas globaliame pasaulyje, verslo ir pramonės atstovams diktuoja naujas žaidimo taisykles rinkoje ir kartu verčia ieškoti tvarių sprendimų savo pakuotėms.
KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovas doc. dr. Visvaldas Varžinskas pranešime spaudai tikina, jog Lietuvos gamintojai yra globalios rinkos žaidėjai, todėl norėdami išlikti konkurencinėje kovoje, taip pat neišvengiamai turi ieškoti proveržį skatinančių sprendimų, padedančių išlaikyti pranašumą ilgalaikėje perspektyvoje.
Anot doc. dr. V. Varžinsko, Lietuvos pramonės bei verslo sektoriai vis dažniau ieško bendradarbiavimo galimybių su mokslininkais, siekiant įgyvendinti žiedinės ekonomikos principus, mažinti savo veiklos poveikį aplinkai ir kartu minimizuoti kaštus.
Tokios tendencijos, anot V. Varžinsko, prieš beveik dešimtmetį Lietuvoje dar nebuvo itin aktualios, o abejojančių teisinio reguliavimo praktiniu veikimu buvo daugiau nei pradedančių pokyčius tvarumo link, tačiau šiandien matome visai kitokią realybę:
„Reikalavimai ir toliau griežtėja, o klimato kaita bei išteklių trūkumas, geopolitinė situacija rodo, kad atsitraukimo tikėtis neverta. Nematau scenarijaus, kad pramonės įmonės plūduriuotų nesiirdamos į priekį – srovė stipriai neša atgal ir ji tik stiprėja.“
Pokyčiai visuomenėje diktuoja verslo madas
2020 m. vykdytos Tvaraus prekės ženklo indekso apklausos parodė, kad Baltijos šalių vartotojai vis didesnį dėmesį skiria tvarumui.
67 proc. Lietuvos vartotojų teigė, jog reguliariai diskutuoja apie tvarumą. Latvijoje šis rodiklis yra 66 proc., o Estijoje – 61 proc.
Taigi, daugiau nei 6 iš 10 vartotojų Baltijos šalyse kasdien aptaria tvarumą su draugais ir šeima. Lietuva iš kitų dviejų valstybių pastarajame tyrime išsiskyrė tuo, kad čia respondentai gerokai daugiau reikšmės teikia klimato kaitos temai[7].
Tą patį rodo ir 2019 m. atliktos „Eurobarometro“ apklausos – lietuviai pastebimai lenkia kitas dvi Baltijos valstybes: net 72 proc. Lietuvos gyventojų, palyginus su 59 proc. latvių ir estų, klimato kaitą laikė itin rimta problema ir nedaug atsiliko nuo ES vidurkio – 79 proc.
