Didžiąją savaitę pradėjo Verbų arba Palmių sekmadienis
Sulig vakar švęstu Verbų sekmadieniu prasidėjo ir Didžioji savaitė. Ši savaitė kai kuriose krikščionių konfesijose žinoma kaip „Šventoji savaitė“.
Ji žymi įvykius iki Jėzaus Kristaus suėmimo, nukryžiavimo, mirties ir prisikėlimo[7].
Didžioji savaitė prasidėjo Verbų sekmadieniu (kitur vadinamu Palmių sekmadieniu) – diena, kai švenčiame Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, kur jis pasitinkamas kaip Mesijas ir Dovydo Sūnus. Žmonės jį pasitiko po jo kojomis klojama palmių jūra (iš čia ir pavadinimas).
Nuo evangelinių palmių pereiname prie tikrųjų: į religines Verbų sekmadienio apeigas įeina amžinai žaliuojančio kadagio, sausų verbų, o kitur ir alyvmedžių šakelių palaiminimas. Jas vėliau tikintieji dalina ir nešasi namo kaip taikos ir palaiminimo ženklą[5].
Kai kurios bažnyčios savo bendruomenėms dalija palmių lapus.
Didysis pirmadienis ir Didysis antradienis – draugystės ir išdavystės dienos
Didžiosios savaitės pirmadienis ir antradienis yra žinomi kaip Didysis pirmadienis ir Didysis antradienis, tačiau Vakarų krikščionybėje šios dienos neturi plačiai paplitusių konkrečių tradicijų ar su jomis susijusių liturgijos[7].
Pirmosios trys Didžiosios savaitės dienos tradiciškai siejamos su Judo išdavystės atminimu, tačiau kiekviena iš jų turi savo prasmę ir minėjimą. Per Mišias yra skaitoma pirmoji Viešpaties tarno giesmė, randama pranašo Izaijo knygoje.
Didysis pirmadienis yra Draugystės diena, prisimenant Jėzaus viešnagę Betanijoje pas tris savo didžiuosius draugus: Mortą, Mariją ir Lozorių. Didžiojo pirmadienio apeigose per Mišias skaitomi skaitiniai, primenantys draugystės vertę krikščionims.
Didysis antradienis yra Petro išdavystės ir išsižadėjimo diena.
Didysis trečiadienis dar vadinamas Šnipų trečiadieniu
Didysis trečiadienis yra išdavystės diena. Minime Judo apsisprendimą už 30 denarų bučiniu išduoti Jėzų.
Iš pirmųjų trijų Didžiosios savaitės dienų Didysis trečiadienis yra liūdesio diena, nes prisimenama akimirka, žyminti tamsiausio laikotarpio pradžią. Kaip ir kitomis pirmosiomis Didžiosios savaitės dienomis, Didžiojo trečiadienio Mišiose skaitomos trys pirmosios Viešpaties tarno giesmės iš pranašo Izaijo knygos[5].
Įdomu tai, kad kai kur Didysis trečiadienis dar yra vadinamas Šnipų trečiadieniu, nes pagal Nacionalinį katalikų registrą Judas nusprendė tą dieną išduoti Jėzų. Šią dieną daugelyje bažnyčių paprastai laikomos Tenebrae pamaldos. Tenebrae reiškia „tamsa“ arba „šešėliai“. Šiose mišiose dėmesys sutelkiamas į Jėzaus Kristaus kančią. Tai Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo savaitė.
Manoma, jog Tenebrae atsirado dar viduramžiais.
Pamaldose vyksta Šventojo Rašto skaitiniai, skirti Jėzaus paskutinei savaitei paminėti, baigiant jo palaidojimu.
Kiekvieno skaitymo pabaigoje užgesinama žvakė, kol išnešama paskutinė, Kristaus, žvakė. Taip bažnyčioje tampa tamsu, o susirinkusiems mišių dalyviams tokiu būdu leidžiama apmąstyti didelį emocinį ir fizinį skausmą, kuris Jėzui buvo labai tikras jo kančios metu. 
Didžiojo ketvirtadienio svarbiausias religinis ritualas – Mišios in Cena Domini
Didįjį ketvirtadienį prasideda Velykų tridienis. Tai yra trumpiausias liturginis metų laikas, trunkantis vos tris dienas. Nors chronoligiškai tai yra trys dienos, tačiau liturgine prasme tai – viena diena, atskleidžianti mums Kristaus Velykų slėpinio vienybę[ref lt1].
Didysis ketvirtadienis yra Paskutinės vakarienės diena. Ji padalyta į du momentus, pasižyminčius skirtingomis religinėmis apeigomis. Didžiojo ketvirtadienio rytą parapijose Eucharistija nešvenčiama, nes visų vyskupijų katedrose švenčiamos vienos Mišios (vadinamos Krizmos Mišiomis), kurioms vadovauja vyskupas kartu su visais kunigais ir diakonais. Šių Mišių metu konsekruojami šventieji aliejai, o kunigai atnaujina savo šventimus.
Svarbiausias Didžiojo ketvirtadienio religinis ritualas yra vakaro Mišios in Cena Domini, kuriomis prisimenama Paskutinė vakarienė, Eucharistijos įsteigimas ir kunigystės tarnystė.
Prie Didžiojo ketvirtadienio religinių apeigų taip pat priskiriamas kojų plovimas, atkartojant Jėzaus mokiniams atliktą gestą. Pasibaigus Mišioms, kryžiai uždengiami, varpai nutyla, nuo altorių patraukiami visi papuošimai, gėlės, o Eucharistija pernešama į specialų altorių, kuris vienintelis paliekamas papuoštas tikinčiųjų adoracijai, jame pašventintosios ostijos saugomos kitai Didžiosios savaitės dienai.
Didysis penktadienis – Kristaus mirties diena
Didysis penktadienis yra Jėzaus Kristaus mirties diena. Tai pati skaudžiausia Didžiosios savaitės diena, nes minima Kristaus kančia, tam skirtos ir visos Didžiojo penktadienio religinės apeigos[5].
Didžiojo penktadienio rytą giedamos Liturginės valandos, skaitoma Pranašų knygos ir Apaštalų darbai, dieną pagerbiama drobulė, į kurią buvo suvyniotas nuimtas nuo kryžiaus Jėzaus Kristaus kūnas, vakare minimas Jėzaus Kristaus palaidojimas (liturginių drabužių spalva juoda)[11].
Katalikų Bažnyčioje Didįjį penktadienį negali būti švenčiami jokie sakramentai, išskyrus išpažintį ir ligonių patepimą.
Mišios Didįjį penktadienį nelaikomos. Vietoje jų dažnai rengiamos pamaldos, naudojant iš anksto pašventintą Komuniją.
Dalyvaujantiems Didžiojo penktadienio pamaldose suteikiama galimybė pagerbti kryžių ir toliau apmąstyti Jėzaus mirtį[7].
Pamaldos Didįjį penktadienį nebaigiamos palaiminimu, tačiau sukalbama malda už liturgijoje dalyvavusius tikinčiuosius. Nėra ir įprasto kryžiaus ženklo persižegnojant, tačiau išryškinamas kitas kryžius, kurį mes išstatėme pagarbinti. Prieš jį po pamaldų priklaupiama kaip prieš Švč. Sakramentą, jis tampa centru. Tai mums primena, kad Jėzus yra vienintelis, tikrasis, amžinasis ir aukščiausias Kunigas, Auka, Altorius ir Aukotojas, savo kančia ant kryžiaus sunaikinęs nuodėmę, prikaldamas prie jo mūsų skolos – nuodėmių raštą, pats būdamas be nuodėmės, dėl mūsų tapęs nuodėme, kad mus išgelbėtų iš mirties ir padovanotų gyvenimą, išvaduodamas mus iš nuodėmės pančių ir per savo kančią bei prisikėlimą išvesdamas mus į laisvę, kuri pilnai išgyvenama tik per Jį, su Juo, ir Jame[8].
Didysis šeštadienis – tuštumos ir laukimo laikas
Didysis šeštadienis yra skirtas paminėti Kristaus kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą. Tai ramaus ir šviesaus laukimo diena.
Visą šeštadienį iki vakaro krikščionių bendruomenė nešvenčia Mišių. Tai atspindi tikrąją Didžiojo šeštadienio reikšmę: Bažnyčia išgyvena didžios tuštumos jausmą, budi prie palaidoto Kristaus kapo, liudija savo viltį ir tikėjimą Kristaus prisikėlimu. Šią dieną, jei būtinai reikia, gali būti teikiamas tik Ligonių patepimo sakramentas.
Didžiojo šeštadienio kulminacija yra vakare visose bažnyčiose švenčiamas Velyknaktis. Per jį Bažnyčia budėdama laukia Kristaus prisikėlimo ir sakramentiniu būdu jį jau švenčia.
Velyknakčio pamaldose liturgija yra pati turtingiausia iš visų per metus švenčiamų Mišių. Ji prasideda Žiburių liturgija – pašventinama ugnis, nuo jos uždegama Velykų žvakė, o nuo šios žvakės savo žvakes užsidega visi dalyvaujantieji Mišiose. Taip bažnyčios paskęsta žiburių jūroje.
Kita labai svarbi ir tik Velyknakčio Mišiose vykstanti dalis – Krikšto liturgija. Per ją krikštijami tam pasiryžę ir iš anksto pasiruošę suaugę žmonės. Per Krikšto liturgiją taip pat šventinamos krikšto žvakės ir visi Mišių dalyviai atnaujina savo krikšto pažadus[9].
Kryžiaus kelias primena Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą – 14 jo stočių įrengtos beveik visose bažnyčiose
Pažymėdami Kristaus kančią krikščionys visame pasaulyje Didžiąją savaitę eina Kryžiaus kelią. Anot tradicijos, pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo ir taip Viešpaties kančią prisiminė Švč. Mergelė Marija. Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į Šventąją Žemę atvykę piligrimai. Nuo viduramžių stotis prižiūri vienuoliai pranciškonai.
Kai į musulmonų užimtą Jeruzalę keliauti tapo pavojinga, pranciškonų rūpesčiu daugelyje bažnyčių įrengtas 14 stočių Kryžiaus kelias. Toks kryžiaus kelias gimė XVII amžiuje Ispanijoje. Tai – krikščionio troškimas įvertinti Kristaus kančios pamoką ir jos vaisius. Kaip Jeruzalės gatvėse, kurios mena Jėzaus su kryžiumi žingsnius, taip ir visame pasaulyje, eidami Kryžiaus keliu, krikščionys prisiliečia prie Kristaus kančios ir mirties, kartu išpažindami, kad kančia ir mirtis tokiu būdu Viešpaties buvo nugalėta amžiams[10].
Didžiosios savaitės senovės lietuvių papročiai
Kalbant ne apie bažnytinius, bet kasdienius lietuvių Didžiosios savaitės papročius, jų taip pat būta. Pavyzdžiui, aukštaičiai nepatekėjus saulei jodavo ant žarsteklio aplink kaimą arba eidavo vogti kaimyno malkų, kad vasarą rastų daug paukščių lizdų su kiaušiniais.
Tikėta, kad Didįjį ketvirtadienį ir Didįjį penktadienį vėlės išeinančios iš skaistyklos ir vaikščiojančios po pasaulį, todėl negalima blogai kalbėti apie mirusiuosius.
Etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė pasakoja, kad Didžiąją savaitę lietuviai dirbo visus būtinus kasdienius darbus. Kadangi tebesitęsia gavėnia, tad stengėsi nekelti triukšmo (kad vėtros žalos nepridarytų). Darė viską, kad didžiausioje, džiaugsmingiausioje metų šventėje ir mažasis sodybos, namų pasaulis būtų švarus, jaukus, harmoningas.
Nuo pirmadienio iki trečiadienio – paprastos dienos, o ketvirtadienį prasideda Didysis Velykinis tridienis.
Didįjį ketvirtadienį, kuris dar vadintas švariuoju, žaliuoju, galutinai sutvarkę namus žmonės patys maudydavosi – kas pirtyse, o kas ir po atviru dangumi, pavasariniuose vandenyse (jei metas vėlyvas ir šiltas).
Didysis penktadienis – gilesnio susikaupimo, Kristaus kančios ir savųjų nuodėmių apmąstymo, atsiprašymo diena. Be būtino reikalo, be tikslo niekas niekur nesibastė, tuščiai neplepėjo.
Didįjį šeštadienį vėl visi sukrusdavo – ruošti šventines vaišes: tiesti stalus, kepti pyragus, marginti margučius ir kt.
Kas nors iš šeimos keliaudavo į bažnyčią parnešti šventintos ugnies ir švęsto vandens. Motina nauja ugnimi įkurdavo išvalytą krosnį, tėvas šlakstė trobos kampus, kitus sodybos pastatus, sodus ir laukus. Anksčiau būdavo, kad jaunimas (kai kuriose parapijose – ir dabar) pasilieka budėti bažnyčioje prie Kristaus karsto pernakt, sulaukia Prisikėlimo ryto procesijos ir parskuba su Aleliuja – Džiaugsmo žinia.
Kai kur sakyta, kad namų vidaus ruošą reikia užbaigti iki Didžiojo ketvirtadienio, nes jei dar švaistysies šluota – „Kristui akis prikrėsi“. Kas Didįjį ketvirtadienį maudydavosi upėse, ieškodavo, kuriame vingyje vanduo teka iš rytų pusės – būsią sveiki ir jaunatviški[11].
Semana Santa – ispaniškoji Didžioji savaitė, pritraukianti turistus iš viso pasaulio
Šiuo metu Ispanijoje Didžioji savaitė yra kasmetinė Jėzaus Kristaus Kančios duoklė, kurią švenčia katalikų religinės brolijos (isp. Cofradía). Jos paskutinę gavėnios savaitę beveik kiekvieno Ispanijos miesto ir miestelio gatvėse prieš Velykas eina atgailos procesijas[14]. 
Semana Santa šiais metais Ispanijoje vyksta nuo balandžio 2 iki 9 d. Šios religinių brolijų procesijos į Ispaniją pritraukia daug turitų iš užsienio šalių, dažnai apie jas yra rašoma įvairiuose reklaminiuose lankstinukuose, informuojama kelionių mugių metu[13].
Vis tik Semana Santa procesijose pastebimi tam tikri esminiai Ispanijos regionų skirtumai: Didžiosios savaitės spalvingiausios šventės vyksta Andalūzijos regione, ypač Jerez de la Frontera, Granadoje, Malagoje ir Sevilijoje, o Kastilijos ir Leono regionuose – niūresnės, bet iškilmingesnės procesijos.
Semana Santa procesijų dalyviai vilki viduramžių drabužius ir neša menininkų sukurtas skulptūras
Procesijų dalyviai arba broliai paprastai vilki atgailaujančius apsiaustus su kūgio formos gobtuvais, kad paslėptų savo veidus. 
Kitas bendras bruožas – kiekviena brolija neša didingus „Pasos“ arba eina taip tarsi plauktų su skulptūromis, vaizduojančiomis skirtingas evangelijų scenas, susijusias su Kristaus kančia ar Mergelės Marijos skausmais. Daugelis šių milžiniškų skulptūrų yra meno kūriniai, sukurti Ispanijos menininkų, tokių kaip Gregorio Fernandez, Juan de Mesa, Martínez Montañés ar Mariano Benlliure. Kai kurias „Pasos“ brolijos valdė ir saugojo šimtmečius. Paprastai „Pasos“ lydi maršinės grupės, atliekančios „Marchas procesionales“ specifinio tipo kompozicijas[14]. 
Didžiosios savaitės reikšmė
Kad ir kaip pasaulyje būtų minima Didžioji savaitė, pasak Skapiškio parapijos klebono Alberto Kasperavičiaus, ji yra skirta susimąstyti apie savo sėkmes ir bėdas. Tik reikia tam prieššventiniame skubėjime atrasti laiko. Verbų sekmadienis mums primena, kokia apgaulinga ir greitai praeinanti pasaulio garbė, sėkmė ir pripažinimas.
„Šiandienos garbės akimirkos gali būti labai trumpalaikės, o tikrasis pripažinimas ateina tada, kai žmogus ištveria ir pakelia tai, kas gyvenime yra sunku, – užgulusius kryžius.
Čia be Dievo pagalbos esame silpni, tik jam padedant sugebame suklupę atsitiesti. Didžiojoje savaitėje turėtume ieškoti Jėzaus artumo, o tą galime išgyventi Didžiojo tridienio pamaldose. Tad prasminga ateiti į pamaldas ne tik per Verbas ir Velykų rytą, bet ir minėtomis Didžiosios savaitės dienomis“, – pabrėžė pašnekovas[15].
