Gilėjanti politinė krizė Prancūzijoje: atsistatydina premjeras, iš posto verčiamas prezidentas E. Macronas
Prancūzija išgyvena tikrą politinę krizę – vos prieš keletą mėnesių per plauką išrinktos kairiųjų vyriausybės galiojimo laikas baigiasi, o dabar jau svarstoma, kad savo pozicijas galėtų atlaisvinti ir antrajai kadencijai išrinktas prezidentas Emanuelis Macronas. Svarstoma, kad tokie pokyčiai galėtų padėti dešiniesiems susigrąžinti savo įtaką, tačiau net ir šie žingsniai turi būti dedami labai atsargiai.
Prancūzijos ministras pirmininkas Michelis Barnier ketvirtadienį pranešė apie savo atsistatydinimą po to, kai kraštutinių dešiniųjų ir kairiųjų įstatymų leidėjai pralaimėjo balsavimą dėl nepasitikėjimo, o tai dar labiau pagilino Prancūzijos politinę krizę. M. Barnier, buvęs ES „Brexit“ derybininkas, taps trumpiausiai dirbusiu šiuolaikinės Prancūzijos ministru pirmininku. Jo vyriausybės žlugimas yra pirmasis nuo 1962 m. ir prisideda prie ES nestabilumo po Vokietijos koalicijos žlugimo[1].
Pasipiktinimą sukėlė M. Barnier bandymas be parlamento pritarimo patvirtinti 60 mlrd. eurų deficito mažinimo biudžetą, dėl ko buvo surengtas balsavimas dėl nepasitikėjimo. Kraštutinių dešiniųjų lyderė Marine Le Pen pavadino šį planą pernelyg griežtu darbuotojams ir taip dar labiau pakenkė prezidento E. Macrono pozicijai. Apklausa rodo, kad 64 proc. rinkėjų nori, kad E. Macronas atsistatydintų, nors jo įgaliojimai tęsis iki pat 2027 m.
Tikimasi, kad E. Macronas greitai paskirs naują ministrą pirmininką, tačiau jam teks susidurti su iššūkiais dėl susiskaldžiusio parlamento. Politinis neapibrėžtumas ir toliau kelia nerimą rinkose, o Prancūzijos obligacijos ir akcijos patiria spaudimą. Konservatorių lyderis Xavier Bertrand’as kritikavo kraštutinių kairiųjų ir kraštutinių dešiniųjų įtakos augimą, vadindamas tai „nauju politiniu centru“.
Tuo tarpu trečiadienį Prancūzijos kraštutinės kairės atstovai paragino prezidentą E. Macroną atsisakyti pareigų ir surengti naujus prezidento rinkimus, reaguodami į parlamento sprendimą nuversti ministro pirmininko M. Barniero vyriausybę[2].
Mathilde Panot, vadovaujanti kraštutinių kairiųjų partijai „Nenusilenkusi Prancūzija“, teigė, jog Macronas turėtų atsistatydinti, kad būtų įveikta šalyje kylanti politinė krizė.
Ant plauko pakibo ateinančių metų deficitinis Prancūzijos biudžetas
Premjero M. Barnier vyriausybė žlugo po to, kai, remdamasis Konstitucijos 49 straipsnio 3 dalimi, siekė prastumti biudžetą be parlamento pritarimo. Tikimasi, kad M. Barnier vadovaus laikinajai vyriausybei, kol prezidentas E. Macronas paskirs naują ministrą pirmininką – šį sprendimą šalies vadovas pažadėjo priimti per 24 valandas. Ketvirtadienio vakarą planuojama per televiziją transliuoti kreipimąsi[3].
Tiesa, jis gali neskubėti ir gali paskirti, ką tik nori, ir nebūtinai ką nors iš parlamento daugumos partijos. Šalies ekonominė padėtis gali priversti jį veikti greitai, tačiau rasti žmogų, kuris galėtų išvengti M. Barnier likimo, gali tapti sudėtinga.
Naujojo lyderio atranką apsunkina susiskaldžiusi Nacionalinė asamblėja – tarp galimų kandidatų yra Sébastienas Lecornu, François Bayrou ir Lucie Castets, nors E. Macronas sulaukė kritikos dėl to, kad į sprendimų priėmimo procesą neįtraukė politinių partijų.
Prancūzijai skubiai reikia priimti 2025 m. biudžetą, nes jos deficitas, sudarantis 6 % BVP, viršija ES nustatytą 3 % ribą. Jei biudžetas nebus patvirtintas iki gruodžio 20 d., konstitucinėmis priemonėmis gali būti laikinai pratęstas dabartinio biudžeto galiojimas, kad būtų išvengta uždarymo.
E. Macrono tvarkymasis su politine krize jau sulaukė griežtos kritikos – jo reitingas smuko iki 22 %, o opozicijos lyderiai ragino jį atsistatydinti. Nepaisant to, E. Macronas tebėra pasiryžęs ištarnauti visą kadenciją iki 2027 m., teigdamas, kad jo atsistatydinimas esą tik dar labiau pagilintų politinę sumaištį.
Chaosas Prancūzijoje jau paveikė kai kurių Europos valiutų kursą
Nors euro kursas į tokius politinius pokyčius Prancūzijoje dar nesureagavo ir toliau sudarė apie 1,0517 JAV dolerio, tačiau smuko kitų Europos valiutų, tokių kaip Šveicarijos frankas ir svaras sterlingų, atžvilgiu[4].
Pranešama, kad šiek tiek pakilo Prancūzijos akcijų ir obligacijų ateities sandoriai.
Pastarosiomis dienomis Prancūzijos obligacijos ir akcijos patyrė pardavimų spaudimą dėl paaštrėjusios krizės, o atidžiai stebimas atotrūkis, arba skirtumas, tarp 10 metų Prancūzijos ir Vokietijos obligacijų pajamingumo išaugo iki 90 bazinių punktų, t. y. labiausiai nuo euro zonos skolų krizės įkarščio 2012 m.
Ekspertai prognozuoja, kad Prancūzijoje ir toliau tęsis politinis paralyžius, ribojantis skolos mažinimo pažangą ir sukeliantis Prancūzijos obligacijų kintamumą. Šis nestabilumas kelia susirūpinimą dėl Prancūzijos kredito reitingo ir gali neigiamai paveikti eurą bei ekonomikos augimą.
Vos išrinkta Prancūzijos vyriausybė ėmė ir sugriuvo – o kas toliau?
Tiesa, naujai išrinkta vyriausybė, kuriai vadovavo M. Barnier, ilgai gyvuoti netruko – ji buvo paskirta tik šių metų rugsėjo 21 d. Prezidentas E. Macronas paskyrė ją po ilgo proceso, kuris prasidėjo po 2024 metų liepos parlamento rinkimų.
Tuo metu kairieji, nors ir gavo daugiausiai vietų, nesugebėjo pasiekti absoliučios daugumos, todėl Macronas ir jo sąjungininkai nusprendė imtis konservatorių paramos, kad suformuotų vyriausybę.
Kairiųjų pergalė Prancūzijoje buvo kiek netikėta, mat pradinių prognozių duomenimis, pergalė turėjo atitekti Marine Le Pen dešiniesiems, kurie dabar daug vilčių deda į 2027-aisais įvyksiančius rinkimus.
Marine Le Pen partija „Nacionalinis susivienijimas“ (RN) pasiekė didelę sėkmę, laimėjusi 142 vietas, tačiau su tokiu rezultatu nesugebėjo užsitikrinti daugumos.
Vis dėlto, jei nepasitikėjimo procedūros sulauktu ir E. Macronas, tai taptų šansu M. Le Pen sustiprinti savo politines pozicijas. Tuo pačiu, tai kelia ir pavojų pačiai politikei, mat prancūzai tokį žingsnį galėtų vertinti kaip ėjimą į valdžią iš savanaudiškų paskatų, o ne veikimo nacionalinių interesų vardan[5].
Nors M. Le Pen vadovaujamas „Nacionalinis susivienijimas“ sulaukė didelio palaikymo, ji susiduria su vidaus ir išorės iššūkiais, įskaitant gresiantį teismo procesą dėl netinkamo Europos Parlamento lėšų panaudojimo. Silpstant E. Macrono prezidentinei pozicijai, M. Le Pen nesėkmė galėtų pakenkti jos ateities galimybėms, ypač atsižvelgiant į augantį jaunojo šios partijos lyderio Jordano Bardello populiarumą.
Prancūzijos vadovas E. Macronas buvo išrinktas 2017 m. ir perrinktas 2022 m. Jo antroji kadencija prasidėjo 2022 metų gegužę, o dabar yra rizika, kad nutrūks nė nesulaukusi pabaigos.
