Jei ne amerikiečiai, tai prancūzai rūpinsis Europos saugumu?
Prancūzija yra pasirengusi panaudoti savo branduolinę atgrasymo priemonę, kad apsaugotų Europą, praneša „The Telegraph“ .[1]
Leidinio teigimu, Vokietijoje gali būti dislokuoti naikintuvai su branduoliniais ginklais, nes JAV grasina išvesti savo karius iš žemyno.
Vienas Prancūzijos valdininkas „The Telegraph“ teigė, kad naikintuvų dislokavimas pasiųs žinią Rusijos diktatoriui Vladimirui Putinui, o Berlyno diplomatai užsiminė, kad tai darys spaudimą JK ministrui pirmininkui Keirui Starmeriui (Keir Starmer), kad šis pasielgtų taip pat.
„Kelių prancūzų branduolinių naikintuvų dislokavimas Vokietijoje neturėtų būti sudėtingas procesas, bet tai būtų stiprus signalas“, – pabrėžė šaltinis.
Tuo pat metu Fridrichas Mercas (Friedrich Merz), kuris po pergalės rinkimuose taps kitu Vokietijos kancleriu, paragino Didžiąją Britaniją ir Prancūziją stiprinti branduolinę gynybą, nes jis siekia, kad Europa būtų nepriklausoma nuo Donaldo Trampo (Donald Trump) Amerikos.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) kalbėjosi su F. Mercu prieš jo vizitą Baltuosiuose rūmuose, kad pristatytų D. Trampui Europos saugumo ir Ukrainos gynybos planą.
Jau per spaudos konferenciją su D. Trampu E. Makronas pareiškė, kad taika „neturėtų būti Ukrainos kapituliacija“, taip pat paragino ES šalis dėti daugiau pastangų žemynui apsaugoti.
„The Telegraph“ priminė, kad Prancūzijos arsenalą sudaro apie 300 branduolinių galvučių pagal „Atgrasymo pajėgų“ programą ir jas galima paleisti iš jūros ir oro.
Didžiosios Britanijos branduolinės atgrasymo pajėgos „Trident“ apima keturis „Vanguard“ klasės povandeninius laivus, kurių kiekvienas gali nešti iki 16 kovinių galvučių.
Išlieka branduolinių ginklų atsiradimo Ukrainoje galimybė
Anksčiau „The Telegraph“ rašė, kad Ukraina gali tapti „europietišku Izraeliu“, jei atgaus branduolinius ginklus. Leidinys pažymi, kad JAV prezidentui D. Trampui faktiškai atmetus Ukrainos narystės NATO galimybę, Kijevas vis dažniau ėmė diskutuoti apie galimybę sukurti savo branduolinę programą.[2]
Tuo pat metu diplomatas ir buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Volodymyras Ohryzko pareiškė, kad yra visos sąlygos, jog Ukrainoje atsirastų bent „nešvarūs“ branduoliniai ginklai. Anot jo, jei Ukrainos stojimo į NATO klausimas išnyks iš darbotvarkės, šalis visais įmanomais būdais ginsis nuo Rusijos grėsmės.
Branduoliniais ginklais mojuojama vis smarkiau
Branduolinio ginklo valstybės – šalys pasirašiusios Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį (1968 metais) ir pagal ją pripažintos branduolinį ginklą turinčiomis valstybėmis. Šios šalys yra – JAV, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kinija. Visos kitos šalys, pasirašiusios Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, įsipareigojo branduolinę energiją naudoti tik taikiems tikslams. Valstybės, turinčios branduolinį ginklą, tačiau sutarties nepasirašę, nėra laikomos branduolinio ginklo valstybėmis.[3]
Po Antrojo pasaulinio karo branduolinės bombos apie du tūkstančius kartų naudotos tik bandymams ir galios demonstravimui septyniose šalyse (JAV, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kinija, Indija ir Pakistanas). Be šių valstybių branduolinį ginklą turbūt turi Izraelis, kuris niekada oficialiai to nepripažino, nors ir turi išvystytą branduolinę programą ir greičiausiai turi sukaupęs 100–200 branduolinių galvučių arsenalą. Apie tai, kad turi branduolinį ginklą yra paskelbusi ir Šiaurės Korėja, kuri 2006 m. spalio 9 d. paskelbė įvykdžiusi sėkmingą branduolinio ginklo bandymą. Šiuo metu keletas valstybių kaltina Iraną kuriant branduolinį ginklą, nors Iranas oficialiai teigia, kad jo branduolinė programa yra skirta tik taikiems tikslams.
Anksčiau branduolinių bombų turėjo Pietų Afrika, vėliau jų atsisakė. Kazachstanas, Baltarusija ir Ukraina turėjo branduolinių bombų, nes žlugus TSRS jos liko šių šalių teritorijose, vėliau jos buvo atiduotos Rusijai. Branduolinio ginklo atsisakiusioms posovietinėms šalims Budapešto memorandumu buvo suteiktos saugumo garantijos. Branduolinį ginklą taip pat bandė kurti Argentina (Huemulo projektas).
Branduolines programas, siekdamos įsigyti branduolinių bombų, vykdė, bet vėliau atsisakė dar kelios valstybės. Esama įtarimų, kad kelios valstybės branduolines programas gali vykdyti ir dabar, ir tokie įtarimai stipresnėms valstybėms neretai tampa pretekstu taikyti įtariamoms šalims sankcijas ar net jas pulti (Irako karas).
Šalių branduoliniai arsenalai (branduolinių bombų kiekiais; branduolinės galimybės netiesiogiai priklauso nuo galvučių kiekio, nes kai kurios šalys (Indija, Pakistanas) stengiasi kurti silpnesnes bombas, daugiau pritaikytas panaudoti mūšio lauke, kitos turi miestams naikinti skirtas bombas. Tik kelios šalys turi raketų, kurios gali smogti bet kur pasaulyje, tuo tarpu likusios valstybės bombas gali panaudoti tik savo regionuose).
Prancūzijos branduolinės galvutės: turi 290, dislokuota 280.
