Pornografija apima vyrų dominavimo reiškinį
Per mažiausiai penkis dešimtmečius – nuo Susan Brownmiller iki Gail Dines – kai kurios feministės pasmerkė pornografiją dėl smurto prieš moteris kurstymo, mat dėl to žiūrovai neva tampa psichologiškai inertiškais vartotojais arba, dar blogiau, seksualiniais agresoriais[1].
Tokį požiūrį Andrea Dworkin išdėstė knygoje „Pornography: Men Possessing Women“, kur ji apibrėžė šį žanrą kaip vyrų viršenybės planą[2]. Dėl šių priežasčių A. Dworkin galiausiai paprieštaravo pornografijos konstitucinei apsaugai kaip žodžio laisvei ir pasiūlė ją uždrausti.
Akivaizdu, jog moters indėlis į feministinį mąstymą apie pornografiją yra radikalus ir gilus.
Ji, pavyzdžiui, taipogi primygtinai reikalavo, kad išnagrinėtume ir rimtai žiūrėtume į tai, ką mums rodo pornografija: joje dokumentuojamas seksualinis moterų kūno panaudojimas, taip pat vyrų socialinės galios įtvirtinimas.
Priduriama ir tai, kad „užkietėjusi“ pornografija – ypač vizualinė rūšis, kuri išpopuliarėjo antrosios feminizmo bangos metu – parodo būdus, kaip susiduria skirtingų lyčių kūnai. Tuo tarpu socialinė dinamika, tokia kaip heteronormatyvumas ar rasizmas, dar labiau formuoja šiuos susidūrimus.
Tokiomis sąlygomis informuojant apie pornografiją jos vartotojus, seksas tampa asmenų „susimaišymo“ scena.
Dažnai – bet svarbiausia, ne visada ir nevienodai – ši sąveika apima hierarchiją, kurios viršuje išsirikiavę vyrai, dėl ko tokių veikimo modelių atpažinimas paskatino daugelį feminisčių daryti išvadą, jog pornografija skatina moterų menkinimą.
Kita vertus, tai turbūt gali priversti žmones apsvarstyti seksą iš kelių perspektyvų ir galvoti apie tai, kaip jis formuoja mūsų požiūrį į kitus žmones ir save pačius.
Pornografijoje užfiksuoti veiksmai perteikia daugiau, nei atrodo – kaip ir kultūros kūriniai
A. Dworkin kaltinimas yra toks platus, kad ji tvirtina, jog pornografija nuo graikų senovės iki dabartinių laikų visas moteris sulygino, paversdama jas žemiausia klase[3]. Kita vertus, nors toks mąstymas daugeliui gali atrodyti teisingas, konkretus pornografinis kūrinys kalba sava kalba. Dėl šios priežasties, esu tikra, nederėtų tūkstantmečius siekiantį seksualinį vaizdavimą perkelti į vieną funkciją ir perdėtai apibendrinti kūrinius, atsisakant smalsumo bei sąmoningo kritiškumo.
Tie iš mūsų, kurie nori rafinuočiau mąstyti apie pornografiją, argumentuodami, kad, tarkime, seksas yra geras, jog kiekvienas turi teisę į jį, taip pat nėra teisūs. Tokia pozicija iš esmės plėtoja savotišką dogmą, primesdama požiūrį, jog seksualinis malonumas yra būtinas visiškam žmogaus potencialui, tokiu būdu atstumiant tuos, kurie dėl įvairių religinių, kultūrinių ar fizinių priežasčių turi santūresnius santykius seksualinės veiklos atžvilgiu.
Žinoma, pornografija atkakliai ir atspariai plinta įvairiose žiniasklaidos formose ir nepatiria egzistencinių krizių, nesijaudindama dėl žmonių, kuriems tai nepatinka. Tačiau atviresnis požiūris į pornografijos gynimą skatina mus toleruoti pornografijos žiūrėjimą, iš anksto nežinant, ką ten rasime.
Kitais žodžiais tariant – taip, A. Dworkin ir kitos prieš pornografiją kovojančios feministės teisios, kad pornografijoje yra smurto. Bet, manau, jos klysta, jog joje yra tik smurtas, kad pornografinis smurtas iš prigimties yra žalingas ir kad šis žanras nuolat daro moterims tik vieną dalyką, atimdamas iš jų žmogiškumą ir orumą.
Įsivaizduodami pornografiją kaip propagandos formą, netenkame galimybės matyti pliusų
Pornografija toli gražu ne nutildo moteris ir erotizuoja jų pavaldumą, o kartais smulkiai atsižvelgia į seksualinių dalyvių asmenybę, dažnai suteikdama balsą moterims, kurios puikiai žino, kad skvarbus seksas pakeis jų tapatybę.
Įdomu ir tai, jog nemaža dalis rašytojų ginčija vyraujantį kultūrinį įsitikinimą, kad moterys iš prigimties yra kuklios, kuklumą vadindami didžiausiu moterų ornamentu, bet ne natūralia sąlyga.
Anot jų, tai greičiau išmoktas elgesys, sustiprintas seksualiai konservatyvios kultūros. Moterys, be kita ko, ir pačios neretai meta iššūkį sampratai, jog jos iš prigimties turi savybę, kuri verčia jas raudonuoti paminėjus seksą.
Šią sąvoką greičiausiai išrado moralės filosofai, kurie, numatydami pornografinius „nepatogumus“, apsimetė dorybės nešėjais, rekomenduodami kuklumą dailiosios lyties atstovėms, jog pastarosios būtų apjuostos baimės tvora.
Tokia diskusija turėtų nustebinti kiekvieną, manantį, kad pornografija yra suinteresuota tik siaubingu seksualizuotų kūnų pateikimu, kur moterys visuomet prieštarauja seksui, tvirtindamos savo nekaltybės svarbą.
Visgi turime pripažinti, jog pornografija begėdiškai pabrėžia asmeninę patirtį ir sako, kad iš sekso galime išmokti dalykų, kurių negalime išmokti jokiu kitu būdu. Arba mokykitės ne iš paties sekso, o skaitydami apie jį, matydami, kaip žmonės tai daro, ir atpažindami jį supantį socialinį kontekstą.
Tuo tarpu jei pripažįstame, kad pornografija sako daug dalykų vienu metu – pavyzdžiui, kad tas pats lytinis aktas gali patenkinti vieną asmenį, o įžeisti kitą, arba kad pasitenkinimas ir pažeminimas gali būti tas pats – galime sau leisti pažinti pasaulį per įvairius filtrus.
