<h2>Kovotojai už laisves palauš likusias visuomenės struktūras</h2>
<p>Šiais laikais jaunimo maištas reiškiasi ne tik rūkymu už namo kampo bei įmantria skustagalvio šukuosena atstovaujant tam tikrą („rajoninę“) subkultūrą, bet ir eitynėmis, griausmingais tėvus verčiančiais susigūžti šauksmais ir dargi, be abejo, skiepais: jaunuolis, geidžiantis žūtbūt pademonstruoti priešingą mamos nuomonei poziciją (arba neribotas priešinimosi galimybes apskritai) jau sulaukęs 16 metų gali imtis perdėm radikalių – šeimos požiūriu – veiksmų, mat vakcinacijos punktas, reikalui esant, gali priartėti ir prie tavo paties namų slenksčio.</p>
<p>Nūdienoje kalbėti apie įstatymus yra taip pat įprasta, kaip ir mėginti juos pakeisti: pasitelkiant Konstitucijoje esančių „intarpų“ apžvalgą bei analizuojant ilgai valstybei tarnavusio turinio plėtimo ribas mėginama įtvirtinti naujos kartos piliečių laisves tradicinių šeimų bei vertybes puoselėjančių piliečių pančiojimo sąskaita.</p>
<p>Taip, mes gyvename laikais, kuomet šeima kaip gyvybę palaikantis organas menksta ir baigia susitraukti iki razinos dydžio. Tačiau ar nė vienas neva laisvių stokojantis pilietis nesusimąsto, jog tik puoselėjant pamatines vertybes, t. y. tai, ką turime svarbiausio, galime išsaugoti tautą kaip šalies gerovės ir, žinoma, elementaraus jos gyvavimo pagrindą? Kita vertus, geisti ir siekti papildomomis privilegijomis kvepiančių alternatyvų galima ir einant taikesniais keliais.</p>
<p>Politikos filosofas prof. dr. Alvydas Jokubaitis taip pat kalbėjo apie partnerystės įstatymo svarstymų, aidinčių perteklinių išimčių šūviais, krizę, dėl kurios tradicinėms šeimoms bus iškasta duobė ten, kur homoseksualai ketina statytis pilis, mat pastarieji, kaip žinia, savo šeimos sampratą nori įtvirtinti su liberalios valstybės pagalba, ilgainiui, deja, nukertant jiems ištiesusią pagalbos ranką[1].</p>
<p>Tiesa ta, jog priešingai nei ankstesniais laikais, šiuo metu liberalai iš valstybės reikalauja išties daug: jei kadaise jie norėjo kuo mažiau kišimosi į savo asmeninius gyvenimus ir jų reguliavimą, dabar gi neįsivaizduojamas joks ryšys (santuokos, šeimos ar erotikos) be valstybės palaiminimo. Kitaip tariant, LGBT nori tapti gerą gyvenimą sau besigviešiančiu dievu, kuriam galiausiai nebus reikalingas leidimas tam, jog pripažinti save aukščiausios formos visagaliu. Be kita ko, paradoksas, tačiau net katalikai nereikalauja savo šeimos sampratos įtvirtinti įstatymais.</p>
<p>Tuo tarpu valstybė, ketinanti pritarti homoseksualioms šeimoms, yra priversta imtis likusios piliečių dalies minčių ir jausmų kontrolės, tad galvokite, ką šnekate, nes panašu, kad šis darinys atspindės interesantus, kuriems bus suteiktas specialus besąlyginių teisių įrankis, kurio negalėsime kvestionuoti teismuose ar bandyti atmesti referendumo būdu.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/bill-oxford-oxghu60nwxu-unsplash.jpg" alt="Konstitucija" /></p>
<h2>Atšaukimo kultūra (angl. „Cancel culture“) spjovė ant tautos (iš) likimo</h2>
<p>Jeigu dabartinė visuomenė yra linkusi viską atiduoti vaikams (juk, rodosi, nė negali būti kitaip) – jai tai normalu ir įprasta – tai gremėzdiškai įžengianti neliečiamųjų armija sako „tikroms vertybėms ne“.</p>
<p>Ateitis – tai vaikai (dabar net mažamečiai tai puikiai žino). Tačiau šeimos sampratos keitimo pasekmės (stebėtinai) glaudžiai koreliuoja su ateitimi, kuri vienalyčių sąjungoje, deja, nebus aptinkama. Taigi, kvepia ne tik religijos kaip trapiausios bendruomenės neigimu vardan aukštumas siekiančių homoseksualų teisių, bet ir pastarųjų sąžinės nebuvimu, mat ateitimi besirūpinanti visuomenė privalo rūpintis vaikais, o šiuo atveju visa tai atsiduria dulkėtame užribyje[2].</p>
<p>Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkės, gydytojos doc. dr. Ramunės Jurkuvienės teigimu, po traumuojančios totalitarizmo patirties tik dabar pradedame grįžti prie prigimties bei tikrovės pripažinimo, ir būtent prigimtis diktuoja, jog šeimoje prioritetas turi būti teikiamas vaiko interesams. Trumpiau tariant, vaikai – tai ateities garantas ir vienintelis bilietas į gyvavimą.</p>
<p>Žinoma, reikėtų paminėti ir tai, jog privalome galvoti ne tik apie augančios kartos išlikimą biologiniu aspektu, bet ir aptarti psichologinį momentą: remiantis daugeliu tyrimų, akivaizdu, kad augdamas su skirtingų lyčių tėvais vaikas įgyja tiek emocinį intelektą, būtiną sklandžiam vystymuisi ir socialiniam prisitaikymui ugdyti, tiek raiškos galimybes. Ir nors tokios šeimos sudėties kartais užtikrinti negalime (vis tik pasitaiko skyrybų atvejų), skirtingame amžiuje vaiko raidai svarbiausi tampa tai motinos, tai tėvo vaidmenys, kurių vienalyčiai asmenys pakeisti jokiu būdu negali.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jessica-rockowitz-6c4uhhe68yq-unsplash.jpg" alt="Šeima" /></p>
<h2>Santuoka – tai vienintelė konstitucinė šeimos kūrimo forma</h2>
<p>Manau, nesuklysiu sakydama, kad šeimos samprata praranda vertę, bet kadangi mes neturime kitos tokios sutarties, kuria galėtume vadovautis, Konstitucija, kurią tam tikrų organizacijų atstovai bando įsprausti į nesibaigiančio redagavimo srautą, tampa sutartimi, dvelkiančia absoliučia disproporcija.</p>
<p>Taip, tarp pagrindinių visuomenės vertybių yra Konstitucija, kuri saugo šeimą kaip vertybę ir visuomenės pagrindą[3]. Ir jeigu vis tik atsirastų kitokiai formuluotei (ne vyro ir moters) prilyginami asmeninių santykių dariniai, tikėtina, jog amžiams prarastume ne tik sąlyčio su prigimtinėmis vertybėmis taškus, bet ir demokratinės valstybės rėmus. </p>
<p>Nors yra daug krypčių, kurios leistų nesupriešinti visuomenės, pasirinkome, ko gero, „verčiausią“ eiti, dargi grupiniams interesams suteikdami žmogaus teisių statusą. Žinoma, mes bijome kalbėti, nes būsime, kaip jau įprasta, išvadinti homofobais, plokščiažemiais ir pan., tačiau rūpinimasis savais vaikais gali ne tik išvaduoti iš priklausomybės jausmo, bet ir padėti suvokti atsakomybės principus: nevalia imituoti savaeigio augimo proceso, manant, kad namuose lūkuriuojantys vaikai pasirūpins savimi patys – jiems (visiems) reikia tėvų pagalbos ir psichologinės paramos, kurios jokios organizacijos nesuteiks.</p>
<p>Tuo tarpu taiklesnis demonstratyvaus vaidinimo (tiksliau, imitacinės procesijos) ne namuose atvejis yra Kaune vykęs paradas, kurio metu teisingumo nebuvo nė lašo, o „kviestiniais svečiais“ tapo patys LGBT bendruomenės atstovai bei žiūrovai, atskirti „teisingumo“ tvoromis ir skaičiuojantys eisenai išleistus mokesčių mokėtojų pinigus. Kita vertus, dėl namų pasiekiamumo suvaržymų tokia „veikla“, turbūt, buvo pati tinkamiausia.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/markus-winkler-jokfw6yfrgs-unsplash-1.jpg" alt="Diskusijos" /></p>
