Verta užsukti į Zarasų rajono Gipėnų kaimą
Ar norite prisiliesti prie vieno neeilinio šviesuolio gyvenimo? Tuomet Jums reikia užsukti į Zarasų rajono Gipėnų kaimą, kuriame kadaise vaikystės ir jaunystės dienas leisdavo kunigas bei poetas Antanas Vienažindys.
Šis Rokiškio rajono Anapolio kaime gimęs žmogus buvo vienas iš pirmųjų lietuvių literatūros lyrikų, o jo posmai, sukurti XIX amžiuje, iki šiol skamba lietuvių liaudies dainose.
Kunigo A. Vienažindžio gyvenimo patyrimai, jausmai, spalvinę gyvenimo kasdienybę – meilė, veržlumas, persipynę su skausmingu ilgesiu, nusivylimu – atsispindėjo jo kūryboje, kuri ir išvydo dienos šviesą Gipėnuose. Todėl būtent čia jau daugiau kaip 50 metų veikia visuomeninis-memorialinis Antano Vienažindžio muziejus, kuriame galima susipažinti su kunigo bei poeto gyvenimo istorija.
Pelnė žmonių pagarbą, bet nepaisė kunigystės luomo nuostatų
Antanas Vienažindys gimė 1841 metais, gamtos apsuptyje, netoli Sartų ežero. Būdamas vos kelerių metų neteko tėvo.
Jo mamai ištekėjus dar kartą, A. Vienažindžio, kaip ir kitų jo brolių, auklėjimu, išsimokslinimu rūpinosi patėvis, kurį būsimas kunigas vadino tėveliu.
1856 metais A. Vienažindys pradėjo mokytis Panevėžio bajorų mokykloje. 1861 metais gavo penkių klasių baigimo pažymėjimą ir tais pačiais metais įstojo į Žemaičių kunigų seminariją.
1865 metais buvo įšventintas į kunigus.
Nėra daug išlikę A. Vienažindžio biografijos duomenų, tačiau yra žinoma, kad kunigaujant jis buvo dažnai kilnojamas iš vienos vietos į kitą.
Kunigystės kelią jis pradėjo Panevėžyje, vėliau dirbo Šiaulėnuose (Radviliškio r.), Krinčine (Pasvalio r.).
A. Vienažindys nelabai paisė kunigystės luomo nuostatų, buvo atviras ir prieinamas žmonėms, skatino juos džiaugtis jaunyste, kartu su jais dainuodavo, linksmindavosi, todėl greitai pelnydavo parapijiečių pagarbą.
Žmonėms patiko ir jo sakomi pamokslai. Tačiau kunigo gyvenimo būdas nelabai tiko tuometinei dvasinei vyresnybei. Vadovybės nuosprendžiu A. Vienažindys buvo paskirtas kunigauti į atokią Žemaitijos parapiją – Vainutą, dar po kurio laiko nukeltas klebonauti į Laižuvą (Mažeikių r.).
A. Vienažindys buvo gana prieštaringa asmenybė, mėgo bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis, kas tuo laiku buvo neįprasta kunigui. Būdamas arti kaimo žmonių jis gerai žinojo, kuo gyvena tuometinė liaudis.
Kunigas buvo ūmaus būdo, greitai supykdavo, kovojo su netinkamais žmonių įpročiais, išvaikydavo susirinkusius į vakaruškas, tačiau nuolat jausdamas bažnytinės vyresnybės persekiojimus ir pats savo nuoskaudas kartais skandindavo stiklelyje.
Yra išlikęs pasakojimas, kaip kunigas A. Vienažindys nusprendė „pašventinti“ rūkorių pypkes. Parapijiečiams sukrovus šiuos žalingų įpročių atributus šventoriuje, kunigas tą šventinimo ceremoniją atliko tiesiog su lazda, sudaužydamas visas pypkes.
A. Vienažindys kunigavo apie 30 metų, būdamas 51-erių metų (1892 m.) mirė sirgdamas plaučių liga Mažeikių r. Laižuvoje, ten ir palaidotas.
Į eiles sudėjo širdyje saugotą savo meilės istoriją
Nors A. Vienažindys buvo meniškos prigimties žmogus, rašė eiles, tačiau kunigaudamas jis puikiai tvarkė ir parapijų ūkio reikalus, stipriai laikėsi finansiškai, kitaip tariant buvo visapusiška asmenybė.
Eiles rašyti jis pradėjo studijuodamas seminarijoje. Dalis jo poezijos tapo liaudies dainomis – „Linksminkimos, linksminkimos pakol jauni ėsma, Nebus laiko mums linksmintis, kada pasenėsma“, „Pasakyki panytėle, ar tu mane myli? Kiek jau kartų tave klausiu, o tujen vis tyli“ – kurios ir dabar yra gerai žinomos ir vis dar dainuojamos.
A. Vienažindžio eilės liejosi iš vidinių jo paties išgyvenimų, turbūt todėl taip prigijo žmonių lūpose. Savo eilėse jis atskleidė dramatiškai susiklosčiusią, širdyje visą gyvenimą saugotą, meilės istoriją.
Pasakojama, kad jis eiles seminarijoje rašydavo atsiskyręs nuo kitų, o jo žvilgsnis būdavo nukreiptas į Rusijos pusę – Samaros guberniją, kur buvo ištremta jo neišsipildžiusi meilė ir poezijos mūza.
Meilės tema A. Vienažindžio eilėse tiesiogiai siejama su jo paties biografija. Vaikystės, jaunystės dienas leisdamas pas savo senelius, Gipėnų kaime, jis buvo pamilęs merginą. Deja, po 1863 m. sukilimo jo mylimoji su šeima buvo ištremta į Sibirą.
Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad A. Vienažindys eiles kurti pradėjo paskatintas emocinių išgyvenimų dėl išsiskyrimo su mylimąja Rože. Nors ankstyvesnėje jo poezijoje – „Prašvito dūšioj šviesybė, Laimių saulė užtekėjo, O raskažis ir linksmybė, Kaip iš verdenės tekėjo“ – atsispindi džiaugsmą teikiantys jausmai. Tačiau vėlyvesnė jo poezija jau persmelkta liūdesio ir skaudžių išgyvenimų – „Kas suskaitys skausmus ir ašaras mano! Gal jau ir daugel metų perkentėjau?!“, „Ar šimtas metų, ar viena diena, Dar reiks gyventi ant svieto man – Man vis tiek pat! Man vis tiek pat! Man vis tiek pat! Man vis tiek pat!“.
Tačiau kunigo A. Vienažindžio poezijoje ne vien meilės tematika, joje gausu ir folklorinės simbolikos, žmogaus gyvenimo ir gamtos ciklų palyginimų. Taigi XIX a. poetas A. Vienažindys laikomas dainiškosios poezijos pradininku, meilės lyrikos kūrėju, kuris į literatūros kūrėjų gretas, deja, pateko tik po mirties.
Muziejus įkurtas šaltais socializmo laikais
Gipėnų kaime, A. Vienažindžio tėvo tėviškėje, kur kunigas, poetas praleido savo vaikystę, jaunystės dienas, 1971 metais kraštotyrininkų Jono Nemanio ir Algimanto Žilėno iniciatyva įsteigtas A. Vienažindžio visuomeninis-memorialinis muziejus.
Gyvų liudininkų, bendravusių su kunigu, jau žinoma nebėra, likę tik prisiminimai, sugulę publikuotoje medžiagoje apie A. Vienažindį, jo atminimas išlikęs nuveiktuose darbuose, gyvenimo patirtys išlietos eilėse, jo atminimas dar saugomas muziejuje.
Po A. Vienažindžio mirties daug jo eilėraščių buvo sunaikinta, nėra likę rankraščių, mat kunigo artimieji, tvarkydami jo palikimą, manė, kad posmai, kuriuose buvo kalbėta apie meilę, jausmus moteriai, vis tik nedera su kunigyste, todėl juos, matyt iš geros valios norėdami apsaugoti kunigo garbingą vardą, sunaikino.
Muziejumi besirūpinantis tolimos kartos A. Vienažindžio giminaitis Donatas Juodelė teigė, kad poezija ir neužmirštami kunigo darbai parapijose, kuriose jis dirbo, yra svarbus palikimas mūsų tautai.
A. Vienažindžio muziejuje išsaugoti to laikmečio baldai, saugomos įvairių laikų publikacijos apie A. Vienažindį, knygos su kunigo poezija, užrašytomis dainomis. Muziejus atviras visiems, atvykstantieji priimami jiems patogiu dienos laiku, tereikia prieš atvykimą susisiekti telefonu.
Muziejus Gipėnuose prižiūrimas tolimos kartos kunigo A. Vienažindžio giminaičių iniciatyva.
Į muziejų dažniausiai užsuka meno srities atstovai, kurie paprastai žino, kas buvo A. Vienažindys, būna skaitę jo poezijos, o viešėdami tenori iš arčiau prisiliesti prie to meto dvasios.
„Kultūra tai yra valstybės pagrindas. Ją sunaikinti, pamiršti, žinoma, nesunku. Tačiau šis muziejus įkurtas dar tais šaltais socializmo laikais, matyt tai darę žmonės buvo vedini kilnių tikslų, nepamiršo tautiškumo, liaudies dvasios svarbos. Todėl man šį muziejų išsaugoti, priimti lankytojus muziejuje, skleisti žinią apie A. Vienažindį yra svarbu, nes be kultūros mes esame niekas“, – teigė A. Vienažindžio muziejų prižiūrintis Donatas Juodelė.
Poeto, kunigo muziejus atviras visiems, muziejų nesunku rasti, nuoroda yra šalia pagrindinio 178 kelio Bradesiai-Dusetos-Daugailiai, o ir pats muziejus vos už keliasdešimties metrų pasukus į Gipėnų kaimą.
