Po 100 m. paskelbti kopimo į Everestą metu dingusio alpinisto laiškai

Visuomenei paviešinti Everestą bandžiusio įveikti alpinisto laiškai

Tiek pradedančio, tiek ir labiau patyrusio alpinisto paklausus apie jų gyvenimo svajonę, ne vienas jų atsakytų, kad tai būtų įkopimas į Everestą.

Ši Himalajuose, prie Nepalo ir Tibeto sienos esanti viršukalnė, kurios viršūnė stiebiasi net 8 848,86 metrus į dangų, yra aukščiausia pasaulyje ir daugelio alpinistų tikslas.

Jau daugybę metų Everestas yra laikomas žmogaus pastangų, drąsos ir tyrinėjimų simboliu, tačiau daugeliui tai ir tragiškos lemties vieta.

Nuo 1953 m. iki dabar į Everestą skirtingais maršrutais bandė kopti 8350 žmonės, tačiau viršūnę pasiekė gerokai mažiau. Remiantis naujausiais duomenimis, bent 2,6 proc. arba 217 žmonių, bandžiusių kopti į Everestą, žuvo^[1].

Tarp jų buvo ir britų alpinistas Džordžas Mallory – pirmasis žmogus, lygiai prieš šimtą metų nesėkmingai pabandęs pasiekti Everesto viršūnę.

Šios tragiškai pasibaigusios ekspedicijos metu alpinistas savo kelionę detalizavo laiškuose žmonai bei kitiems šeimos nariams, o dabar šie laiškai yra prieinami ir visuomenei.

Alpinisto laiškuose minima menka viltis išlikti gyvam

Dž. Mallory į ekspediciją į Everesto viršūnę leidosi 1924 m. kartu su draugu, taip pat alpinizmo entuziastu Sendžiu Irvinu bei komanda.

Jie abu dingo pradėję kopimą į trečiąją kalno dalį: Dž. Mallory kūnas buvo rastas 1999 m., o S. Irvinas rastas taip ir nebuvo.

Tačiau šių vyrų kelionę geriau suprasti padeda su Dž. Mallory kūnu rasti, kelionės metu jo parašyti, tačiau taip ir neišsiųsti laiškai, kurios jo alma mater Kembridžo universiteto Magdalenos koledžas paskelbė visuomenei^[2].

Laiškai adresuoti Dž. Mallory žmonai Ruth ir juose kalbama skirtingomis temomis: nuo Pirmojo pasaulinio karo, iki Dž. Mallorio vizito Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau viename paskutinių laiškų Dž. Mallory savo sutuoktinei atskleidžia daugiau savo kelionės detalių ir pripažįsta suvokiantis savo situacijos sudėtingumą.

Viename iš laiškų minimas pirmasis jo bandymas įkopti į Everestą dar 1921 m., kitame laiške kalbama ir apie misiją į šią viršukalnę tyrimų tikslais, vykusią 1922 m.

Vis dėlto, paskutiniame laiške savo žmonai Dž. Mallory rašė, jog tikimybė sėkmingai pasiekti kalno viršūnę tėra 1 iš 50, alpinistų kelionę stabdo stiprus vėjas, sniegas, šaltis ir jėgų stygius^[3].

Laiškus apžvelgę istorikai ir archyvų darbuotojai teigia, kad šie laiškai yra svarbūs įamžinant ne tik alpinizmo bei ekspedicijų į Everestą istoriją, tačiau ir tai įgyvendinti bandžiusių alpinistų žmonų realijas.

Dž. Mallory nuo mažens domėjosi alpinizmu

Dž. Mallory gimė 1886 m. ir nuo mažens domėjosi alpinizmu. Baigdamas studijas koledže, vienas iš dėstytojų pakvietė jį kopti į Alpes.

Taip jo susidomėjimas kalnais tik dar labiau išaugo, o net labiau patyrę alpinistai pastebėjo, kad jauno vyro gebėjimas įveikti sudėtingus maršrutus ir naudotis alpinizmo įgūdžiais buvo neprilygstamas^[4].

Vis dėlto, alpinizmo nuotykius Dž. Mallory kuriam laikui teko atidėti į šalį, nes jis buvo išsiųstas į Prancūziją tarnauti Pirmajame pasauliniame kare.

Po karo jis įstojo į Alpių klubą ir tapo vienu iš pagrindinių alpinistų, o kai grupė ėmė ruoštis pirmajai kelionei į Everesto kalną jis buvo natūralus pasirinkimas. Vėliau jis prisijungė ir prie kitų ekspedicijų į Everestą.

Vis dėlto, įveikti kalnyno jam nebuvo lemti, nors šią kelionę ir dabar dar gaubia daug neaiškumų, neaišku, ar kuriam nors alpinistui iš 1924 m. ekspedicijos galiausiai pavyko pasiekti viršūnę.

Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje maždaug 8 440 metrų aukštyje buvo rastas S. Irvino kirvis, o 1975 m. kinų alpinistas aptiko kūną, kurį apibūdino kaip anglo. 1991 m. buvo rastas ir XX a. trečiojo dešimtmečio deguonies kanistras.

Turėdama šiuos įkalčius, 1999 m. pagalbos ekspedicija išsiruošė į paieškas. Dž. Mallory kūnas buvo rastas 8 155 metrų aukštyje ir buvo nustatyta, kad jis mirė nukritęs; S. Irvino kūnas niekada nebuvo rastas.

Buvo tikimasi, kad bus surastas ir Dž. Mallory su savimi turėtas fotoaparatas ir kad iš jo bus galima sužinoti, ar jis ir jo kolega pasiekė viršūnę. Vis dėlto, buvo rasti tik tokie daiktai kaip aukščiamatis, kišeninis peiliukas ir laiškai, tačiau fotoaparato nerasta. Jo kūnas buvo palaidotas ten, kur ir buvo rastas^[5].

Evereste yra ir Lietuvos pėdsakų

Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos duomenimis, Everesto kalnas, esantis Himalajų kalnų grandinėje tarp Nepalo ir Tibeto, laikomas aukščiausiu tašku žemėje.

Todėl nenuostabu, kad po nesėkmingo Dž. Mallory bandymo pasiekti jo viršūnę, praėjo dar beveik 30 metų, kol 1953 m. du alpinistai – seras Edmundas Hillary ir jo šerpų gidas Tenzingas Norgay pagaliau tapo pirmaisiais, oficialiai įveikusiais kalną ir pasiekusiais jo viršūnę.

Kiek vėliau į Everesto viršūnę pateko ir lietuviai. 1993 m. gegužės 10 d. alpinistas Vladas Vitkauskas tapo pirmuoju žmogumi ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visų Baltijos valstybių, įkopusiu į Everestą^[6].

Tada jis prisijungė prie dar negausios grupės žmonių, kurie sėkmingai užbaigė tokią ekspediciją. O 2013 m. Everesto viršūnę sėkmingai pasiekė ir pirmoji lietuvė moteris – Edita Nichols^[7].