Skandalo dėl plagiato sūkuryje atsidūrusi K. Sabaliauskaitė įsitikinusi, kad jos knygai taikomi kitokie reikalavimai
Rašytojos ir menotyrininkės Kristinos Sabaliauskaitės naujausia knyga „Kaip skaityti meną“ sulaukė kritikos dėl šaltinių nenurodymo ir galimo kolegų darbų plagijavimo. Vilniaus dailės akademijos meno istorikė dr. Rūta Janonienė pastebėjo, kad knygoje, aprašančioje Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskas bei kitus meno objektus, pateikta informacija primena jos ir kitų menotyrininkų tyrimus, tačiau pati autorė esą tvirtina šių tyrimų nei akyse regėjusi, nei rankose laikiusi.
Savo ruožtu R. Janonienė teigia, kad knygoje aprašytos freskų detalės, datos ir interpretacijos atkartoja jos pačios 2010 m. pateiktas išvadas, o kai kurios freskų detalės, aprašytos K. Sabaliauskaitės, esą galėtų būti matomos tik naudojant specialius tyrimų metodus. Ji taip pat nurodė, kad knygoje cituojama medžiaga, kuri, jos nuomone, atitinka kitų menotyrininkų vertimus ir studijas, bet šaltiniai nėra nurodyti[1].
Atsakydama į kritiką, K. Sabaliauskaitė pabrėžė, kad jos knyga nėra akademinė studija, o meno populiarinimo žanro leidinys, skirtas vaikams ir paaugliams. Tokiam formatui įprastai nereikalaujama detalių mokslinių nuorodų. Autorė pažymėjo, kad jos kūrinys „suvirškina“ daugybę informacijos ir remiasi plačiu kultūriniu išsilavinimu, o ne konkrečiais tyrimais.
Leidykla „Baltos lankos“ pažadėjo į knygos naujus leidimus įtraukti literatūros sąrašą ir šaltinius. Taip pat pažymėta, kad autorė esą supranta visuomenės jautrumą autorių teisių klausimams ir ateityje atsižvelgs į tokio pobūdžio pastabas.
R. Janonienė teigė, kad siekia ne teisinių veiksmų, o moralinio pripažinimo ir autorystės įvardijimo. Šiuo metu tarp jos ir leidyklos vyksta diskusijos dėl problemos sprendimo.
Skaitytojai rašytojos neužstoja: apibūdina ją kaip „pasipūtusią grafomanę“
Tačiau šiuo atveju, nepaisant to, kad K. Sabaliauskaitės knygos sulaukia didžiulio skaitytojų susidomėjimo, pačios jos asmenybė vertinama atsargiai.
„Labai senos tiesos lenda – savigarba prasideda nuo savęs. Rašytoja net nesaugo jai suteikto Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardo. Garbingoje visuomenėje toks apdovanojimas turėtų būti panaikintas, nes faktai kalba už save.“ – į tokią naujieną sureagavusi teigė viena internautė.
O štai buvusi europarlamentarė Aušra Maldeikienė, panašu, K. Sabaliauskaitei taipogi jokio gailesčio nejaučia.
„Na tai kad ji absoliučiai aiški jau nuo antro „Silva rerum“ tomo. Pasipūtus grafomanė“, – rėžė A. Maldeikienė.
Kitas, istoriku prisistatantis komentatorius džiaugėsi atėjusia teisingumo akimirka, kai neva žmonės „pagaliau atsimerks, ant kiek tuščia yra ši primadona“.
„Beje, naujausia jos knyga apskritai yra banali, ypač kai atsiverti tekstą apie Smuglevičių ir randi teiginį: „Varšuvoje gimęs ir Vilniuje gyvenimą užbaigęs meninkas, kuris daug prisidėjo prie Lietuvos kultūros, todėl jo pavardė lituanizuota.“ Tik va, kad moteriškė (parašiusi vos du trumpus tekstus apie meną akademijos laikais) užmiršo paminėt, kad Smuglevičiaus tėvas buvo lietuvis, motina turėjo lietuviškų šaknų, visi broliai gyveno ir mirė Lietuvoje, o jis pats save vadino lietuviu (remiantis V. Drėma)“, – rėžė komentatorius.
Jis taip pat pridūrė, kad K. Sabaliauskaitė, prisistačiusi kaip dirbanti viename žinomiausių aukcionų namų „Christie’s“, nieko nesakiusi, kai viename iš aukcione buvusių kūrinių aprašymų Tiškevičius buvo paminėtas kaip Rusijos kunigaikštis.
Nemalonią K. Sabaliauskaitės situaciją sulygina su „barškančia“ pūsle
Į tokią situaciją sureagavo ir Lietuvos kalbininkė Jūratė Sofija Laučiūtė, visą šią situaciją sulyginanti su kadaise vaikystėje gamintomis džiovintomis kiaulių pūslėmis, prikimštomis žirnių, kurie priversdavo jas barškėti[2].
Tik šįkart esą pūslė – intelektinė.
„Garsiausiai barškėjo filosofės Nerijos Putinaitės, sociologės, save pristatančios lingviste Loretos Vaicekauskienės, rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus, istoriko Alfredo Bumblausko pūslės. Beje, pastarojo pūslę LRT tebebarškina iki šiol, nors ji ir buvo gėdingai pradurta, ir subliuškusi, profesoriui piemeniškai-padugniškai replikavus Vasario 16-tosios Akto vieno iš originalo atradėjo Mažylio adresu.“ – teigė J. S. Laučiūtė.
Ji pridūrė, kad naujausią intelektinę pūslę dabar išpūtė LRT – apie save kaip geriausią visų laikų istorinių romanų rašytoją pozicionuojančią K. Sabaliauskaitę.
„Bet kad Sabaliauskaitei svetimas padorumas ir moralės reikalavimai, kad ji nesilaiko kūrėjams privalomos etikos – tai jau tie „žirniai“, kurių barškėjimą eliminuoti privalėtų atitinkamos, kūrėjų teises ir pareigas prižiūrinčios institucijos“, – rašė J. S. Laučiūtė.
Kalbininkė pridėjo ir vienuolio pranciškono Arūno Peškaičio komentarą, kuriame jis rėžė, kad K. Sabaliauskaitė esą šį kartą pati tapo savo arogancijos auka, kai akivaizdžias literatūrines vagystes pristato kaip savo genialias įžvalgas.
