Karštas įtikėjimas daro stebuklus
Tiesa ta, jog nerimą keliančios diskusijos apie vakuumo, „nieko“ ir gimimo prigimtį – tyrimą, kuris mąstytojus domino nuo užrašytų minčių aušros – persmelkia viską, nuo ikoninio Hamleto klausimo iki drąsiausių kvantinės fizikos ribų. Tuo tarpu kaleidoskopinis garsiųjų filosofų objektyvas leidžia stebėti įžvalgas pradedant nuo nulio iki visagalės užmaršties.
17 amžiuje, kai kelis šimtus metų buvo vengiama jos kaip pavojingos naujovės, nulio sąvoka sulaukė ganėtinai plataus pripažinimo. Kitaip tariant, galima kone elegantiškai sakyti, kad niekas savaime netampa objektyvu, per kurį galėtume tyrinėti mus supančią visatą ir net tai, ką reiškia būti žmogumi. O ši mintis atskleidžia praeities nuostatas ir dabartinio mąstymo skirtumus.
Pavyzdžiui, vienas įdomiausių kolekcijos kūrinių yra mokslo žurnalistės Jo Marchant, parašiusios įspūdingą istoriją apie seniausią pasaulyje analoginį kompiuterį. Istorinis kūrinys, be kita ko, pavadintas „Išgydyk save“, tyrinėja, kaip tai, ką mes galvojame apie medicininius gydymo būdus, formuoja labai realų ir labai fizinį poveikį mūsų kūnui. Konkrečiai, Marchant atskleidžia stulbinamą naują placebo efekto dimensiją, prieštaraujančią įprastam reiškinių paaiškinimui[1].
Visada buvo manoma, jog placebo efektas veikia tik tada, kuomet žmonės yra priversti manyti, kad jie gauna išties aktyvų vaistą. Tačiau dabar atrodo, kad tai gali būti netiesa, mat iš esmės tikėjimo pačiu placebu, o ne konkrečiu vaistu, gali pakakti, jog patys paskatintume mūsų kūną išgyti.
Analizuojant kai kuriuos tyrimus, kurių metu, tarkim, dirgliosios žarnos sindromą turintiems žmonėms buvo skiriamas placebas, jų metu buvo pranešta, kad tabletės buvo pagamintos iš inertinės medžiagos – cukraus piliulės – kuri, kaip paaiškėjo vėliau, žymiai pagerino daugelio asmenų sveikatą. Taigi, akivaizdu, jog proto bei kūno sinchronizacija kai kuriais atvejais yra puikus savigydos metodas.
Galų gale, tai, ką vis dar atranda tyrėjai, iš tiesų stulbina savo poveikiu medicinai, filosofijai ir dvasingumui, ilgainiui tik dar labiau įsitikinant, kad medicininis „niekas“ yra sąmoningumas pasirinkti savo savijautą patiems.
Fiziologinis vienatvės ir optimizmo poveikis yra daugiau nei apčiuopiamas
Taip, realizmas arba skeptiškas realybės matymas gali pakenkti sveikatai[2]. Priešingai pastariesiems – optimistai greičiau atsigauna po medicininių procedūrų, turi sveikesnę imuninę sistemą ir gyvena ilgiau, tiek apskritai, tiek sergant tokiomis ligomis kaip vėžys, širdies ligos ar inkstų nepakankamumas.
Kitaip sakant, pripažįstama, kad neigiamos mintys bei nerimas gali mus susargdinti: stresas – tikėjimas, jog mums gresia pavojus – sukelia „kovok arba bėk“ reakciją, kurią skatina simpatinė nervų sistema. Tokie jausmai, beje, buvo sukurti taip, jog apsaugotų mus nuo pavojų, tačiau jei jie įjungiami perdėm dažnai, tuomet padidina diabeto ir demencijos riziką. (Tyrėjai dabar supranta, kad teigiami įsitikinimai ne tik numalšina stresą; jie taipogi turi teigiamą poveikį, mat tikėjimas, jog viskas bus gerai, padeda organizmui susitvarkyti pačiam).
Be to, optimizmas mažina streso sukeltą uždegimą bei streso hormonų, tokių kaip kortizolis, kiekį. Jis dargi gali sumažinti jautrumą ligoms slopindamas simpatinės nervų sistemos veiklą ir stimuliuodamas parasimpatinę nervų sistemą. Pastaroji reguliuoja tai, kas vadinama „pailsėti ir virškinti“ – priešinga „kovok arba bėk“.
Toks požiūris iš esmės yra lygiai taip pat naudingas, kaip rožinis požiūris į ateitį arba rožinis požiūris į save, kadangi žmonės, kurie save mato pozityviau nei kiti, turi lėtesnį širdies ir kraujagyslių sistemos atsaką į stresą bei greičiau atsigauna, taip pat žemesnį pradinį kortizolio kiekį. Būtent todėl rekomenduojama stiprinti suvokiamą pasaulio pozityvumą – tai žinoma kaip mūsų „savęs tobulinimo šališkumas“, savęs apgaudinėjimas, padedantis išlaikyti sveiką protą.
Žmonės, turintys turtingą socialinį gyvenimą ir šiltus, atvirus santykius, neserga bei gyvena ilgiau
Nors vienatvė gali būti būtinybė kūrybai, buvimas vienam, gyvenantis mūsų laikmečiu, yra ganėtinai sudėtingas elementas. Visų pirma, vienišumas padidina riziką susirgti viskuo – nuo širdies priepuolių iki demencijos, depresijos ar netgi mirties, o socialiniu gyvenimu patenkinti žmonės geriau miega, lėčiau sensta bei geriau reaguoja į vakcinas[3]. Trumpiau tariant, išgydyti vienatvę yra taip pat naudinga, kaip ir mesti rūkyti. Ir tai turbūt pats galingiausias elgsenos atradimas pasaulyje.
Įdomu tai, jog mūsų kūnai galėjo išsivystyti taip, kad jaučiamos socialinės izoliacijos situacijose jie suaktyvina imuninės sistemos šakas, susijusias su žaizdų gijimu ir bakterine infekcija, dėl ko izoliuotam žmogui gresia didesnė fizinių traumų rizika, o buvimas grupėje gali paskatinti imuninį atsaką, būtiną kovojant su virusais, lengvai plintančiais tarp artimai bendraujančių žmonių.
Svarbiausia, jog šie skirtumai labiausiai susiję su tuo, kaip vieniši žmonės mano esantys, o ne su tikruoju jų socialinio tinklo dydžiu. Negana to, būti tarp priešiškų nepažįstamų žmonių gali būti taip pat pavojinga, kaip ir vienam. Taigi nutraukti vienatvę nereiškia daugiau laiko praleisti su žmonėmis – viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į vieni kitus: vieniši žmonės dažnai tampa pernelyg jautrūs socialinėms grėsmėms ir į kitus žiūri kaip į potencialiai pavojingus. Na, o kovojant su šiuo požiūriu vienatvės jausmas neretai sumažėja veiksmingiau nei suteikiant žmonėms daugiau galimybių bendrauti ar mokant juos socialinių įgūdžių.
Paradoksalu, tačiau kai kurie mokslo šalininkai teigia, kad viena iš svarbiausių intervencijų, teikiančių naudą ir atsveriančių neigiamą vienatvės poveikį, yra susijusi su vienatve arba, tiksliau, sureguliuota vienatve meditacijos forma. Šiaip ar taip, meditacijos poveikio bandymai yra nedideli, o tai, mano nuomone, simbolizuoja trumparegiškumą, su kuriuo mes žiūrime į psichinę sveikatą, teikdami pirmenybę fizinei veiklai tiek klinikinėse subsidijose, tiek kasdieniame gyvenime. Netgi tiriant psichinę sveikatą, didžioji dauguma medicininių tyrimų sutelkia dėmesį į fizinės medžiagos – tam tikros rūšies narkotiko – poveikį protui, o labai mažai pastangų dedama suprasti proto poveikį fiziniam kūnui.
Vis dėlto kuklūs meditacijos tyrimai džiugina. Yra įrodymų, jog pastaroji stiprina imuninį atsaką vakcinos gavėjams ir vėžiu sergantiems žmonėms, apsaugo nuo didelės depresijos atkryčio, ramina odos ligas bei netgi sulėtina ŽIV progresavimą. Kaip ir socialinė sąveika, meditacija tikriausiai daugiausia veikia paveikdama atsako į stresą būdus. Ir visgi, ko gero, ryškiausias atradimas analizuojant, kaip mūsų įsitikinimai veikia mūsų kūnus, yra susijęs su savo tikslo ir dar daugiau – gyvenimo prasmės atradimu, kuris nulemia gijimo procesus ir bendrą emocinę savijautą.
