Privalome ieškoti priežasties ir „cinkelio“ keltis iš lovos
Dalis žmonių, esu įsitikinusi, įsirėžę tvirtintų, jog technologijų pagalba neva galima ne tik inscenizuoti ateivių invaziją ar Kristaus danguje pasirodymą, bet ir „pirmadieninį“ geros nuotaikos žadintuvą, supaprastinant optimizmo ir pesimizmo takoskyrą.
Akivaizdu, kad norint kovoti su nelaimingumu, pirmiausia reikia jį atskleisti, o tai reiškia, jog derėtų išsklaidyti paslaptis, už kurių jis slepiasi. Skamba kiek painiai, argi ne? Tačiau būtent taip atrodo kiekvieno iš mūsų gyvenimas: kartais it susvetimėjusi tikėjimo forma, žiūrėk, kitą akimirką jau nutvieksta viltimi[1].
Neabejokite, žmogaus dvasia ragina išdrįsti galvoti apie neįsivaizduojamą, bet veikti realiai įmanomo ribose.
Žinau tokių asmenų, kurie net ir išgyvenę du pasaulinius karus, didžiąją savo darbo dalį skyrė idėjai, kad laimė yra ne tik įmanoma, bet ir mūsų moralinė pareiga – samprata, kurios šaknys yra ne „rožinis“ troškimas, o įžvalgus intelektas, į užkulisius „transportuojantis“ visas skepticizmo priemones.
Būdama ištikima ateistė, mano pažįstama moteris savo gyvenimo pabaigoje apmąstė, jog nors daugelis jos filosofinių idėjų vystėsi bėgant dešimtmečiams, ateizmas išliko nepajudinamas: pastaroji buvo tvirtai įsitikinusi, kad religijos dogmos užkerta kelią kritiniam mąstymui ir analitiniam samprotavimui, kurie yra būtini pačiai žmogaus mąstymo evoliucijai.
Visiems aišku, jog tikėjimas dažnai yra „priklausinys“, kuris vaikystėje duodamas kaip viduriniosios klasės įrangos dalis arba garuose virtos daržovės, nejučia „pagardintos“ plaukais, ir neabejotinai išlaikomas kartu su visais pasenusių knygų viršeliais. Žinoma, mes tai darome dėl nostalgiško lojalumo praeičiai, bet tai tik įpročiai, tapę dar vienu pasmerktuoju.
Šiaip ar taip, atsižvelgdami į didžiausią religijos – asmeninio nemirtingumo – kliedesį bei viltį, prie kurių laikomės kaip prie gyvatvorės, šios drąsios akistatos su sunkumais tampa vilties šaltiniu – raumeningesniu už samurajų.
Iš tiesų nemanykite, kad blogiausia visada neišvengiama. Bet žvelgimas bet kokiai realybei (pirmadieniui ar pasibaigusiam nagų lakui) „į akis“ ir kalbėjimas apie tai be apsimetinėjimo liudija optimistiškesnį požiūrį ir geresnes emocijas nei abejingumas.
Miego režimas – pagrindas gerai nuotaikai ir sveikatai
Kuo brandesnis tampi, tuo labiau supranti tuos žmones, kurie vieni tiesiog apsikabina medžius parke arba kalbasi patys su savimi. Šiam „interesui“ kompaniją palaiko ir kitas visuotiniu tapęs požiūris: jei nekenčiate pirmadienių, tikrai esate ne vieni.
Iš tiesų po poros laisvų dienų daugeliui iš mūsų sunku grįžti prie savo rutinos ir darbo pareigų. Gali būti, kad net jaučiate baimę ir nerimą „posavaitgalinės baimės“ pavidalu.
Akivaizdu, jog ne visada galime pakeisti tvarkaraštį ar įsipareigojimus, kad pirmadieniai taptų patrauklesni, tačiau galime „perprogramuoti“ savo smegenis, jog apie artėjančią darbo dieną galvotumėte kitaip.
Gali atrodyti, kad savaitgalis – viena laukiamiausių gyvenimo dalių, bet kai kurie tyrimai vis tik rodo, jog rutinos trūkumas yra susijęs su blogėjančia savijauta ir psichologinėmis problemomis.
Kitaip tariant, mūsų smegenys mėgsta nuspėjamumą, dėl ko kuomet skelbiamas laisvas laikas, jos neretai sunkiai prisitaiko prie staigaus rutinos pasikeitimo[2].
Vienas iš būdų prisitaikyti prie po savaitgalio vykstančių pokyčių – įvesti rutiną, kuri tęsiasi visą savaitę, ir turi galios padaryti mūsų gyvenimą prasmingesnį. Tai, kaip žinia, gali būti mėgstamos televizijos laidos žiūrėjimas, darbas sode ar ėjimas į sporto salę, – naudinga šiuos dalykus daryti kasdien tuo pačiu metu.
Kadangi įprastiniai veiksmai pagerina nuoseklumo jausmą, visa tai leidžia mums susigaudyti gyvenimo įvykių dėlionėje. Tuo tarpu kuomet turime nusistovėjusią rutiną, nesvarbu, ar tai būtų penkių darbo ir dviejų laisvų dienų rutina, ar kasdien atliekami tam tikri veiksmai, gyvenimas tampa prasmingesnis.
Kita svarbi rutina yra miego, – pastovaus miego režimo laikymasis gali būti toks pat svarbus norint mėgautis pirmadieniais, kaip ir miego trukmė ar jo kokybė[3].
Verta įsidėmėti, kad jeigu laisvomis dienomis einate miegoti vėliau nei įprastai ir miegate ilgiau, gali atsirasti neatitikimas tarp jūsų kūno laikrodžio ir socialinių pareigų. Tai susiję su didesniu streso lygiu pirmadienio rytą. Receptas paprastas: stenkitės laikytis nustatyto ėjimo miegoti ir kėlimosi laiko. Prieš miegą taip pat galite susikurti 30 minučių nusiraminimo rutiną, išjungdami arba atidėdami skaitmeninius prietaisus į šalį ir taikydami atsipalaidavimo technikas (ritmingą kvėpavimą, meditaciją, vizualizaciją ir t. t.).
Susitelkimas į dabartį (sąmoningumas) drastiškai sumažina streso lygį
Hormonai taip pat gali turėti įtakos tam, kaip jaučiamės pirmadieniais.
Pavyzdžiui, kortizolis yra labai svarbus daugiafunkcinis hormonas, padedantis organizmui kontroliuoti medžiagų apykaitą, reguliuoti miego ir budrumo ciklą ir reaguoti į stresą. Paprastai jis išsiskiria likus maždaug valandai iki pabudimo (padeda mums jaustis budriems), o paskui jo kiekis sumažėja iki kito ryto, nebent patiriame stresą.
Esant ūmiam stresui mūsų organizmas išskiria ne tik kortizolį, bet ir adrenaliną, dėl ko sparčiai plaka širdis, prakaituoja delnai ir padidėja impulsyvumas. Taip iš esmės atrodo nuolatinė kova tarp mūsų emocijų ir proto; būtent tai gali pažadinti mus vidury nakties, kai esame per daug įsitempę ar nerimaujame. (Neturėtų stebinti, kad kortizolio kiekis, išmatuotas visą darbo dieną dirbančių asmenų seilių mėginiuose, paprastai būna didesnis pirmadieniais ir antradieniais, o mažiausias – sekmadieniais.)
Norėdami su tuo kovoti, turime mokytis atpažinti realias (ne išgalvotas) grėsmes.
Vienas geriausių būdų tai pasiekti – atpalaiduojanti veikla.
Ugdykite sąmoningumą – objektyvų požiūrį į „čia ir dabar“, kuris siejamas su kortizolio kiekio mažėjimu. Dar vienas būdas yra laiko praleidimas gamtoje – išėjimas į lauką pirmadienį iš pat ryto ar net per pietų pertrauką gali labai pakeisti jūsų požiūrį į savaitės pradžią.
Tiesiog skirkite laiko sau prieš tikrindami telefoną, socialinę žiniasklaidą ir naujienas, – viskas, ką jums reikia padaryti, tai stebėti save: kai tik protas pradeda galvoti toliau jūsų nosies, čiupkite jį – čiupkite savo mintis.
„Sugaukite“ savo mintis ir stabdykite jas visais įmanomais būdais, praktikuodami savižvalgą, arba užduokite klausimą: „Kam kyla mintys?“ Sutramdę kūliais riedantį mąstymą, būsite nepaprastai laimingi.
Laikydamiesi šių paprastų patarimų pagaliau patikėsite, jog darbo dienos gali būti (beveik) tokios pat geros kaip savaitgalis.
