Šiek tiek istorijos
A. Smetona: „Jis ne tik didžiausias lietuvis inžinierius, tiltų ir geležinkelių statytojas, bet ir vienas didžiųjų Lietuvos atgimimo pionierių. […] Petras Vileišis mokėjo tiesti geležinkelius ir statyti tiltus ne vien per upes, bet ir lietuvių sielose. Savo darbais, savo žodžiu ir raštu kėlė Lietuvos vardą, skleidė atgimimo šviesą visiems lietuviams, nežiūrėdamas nei luomų, nei partijų, nei tikybų skirtumo. Jo nuomonė buvo, kad reikia dirbti visiems iš vieno. […] Norint pagerbti P. Vileišio (1851–1926) atminimą, geriausia pritiko šis tiltas (per Nerį Kaune – aut. past.), pavadintas jo vardu“.
Pavadinčiau – tiltas į ateitį.
Per savo gyvenimą Petras Vileišis pastatė apie 100 tiltų, nutiesė daugybę kilometrų Rusijos imperijos geležinkelių, iš ko buvo sukaupęs nemažą kapitalą. Tačiau iš kitų to meto tiltų statybos inžinierių išsiskyrė septynių užsienio kalbų mokėjimu, kultūros, lietuvių kalbos ir lietuvybės puoselėjimu, paaukojęs visą savo neeilinių gebėjimų dėka sukauptą nemažą turtą Lietuvai – tiesiogine to žodžio prasme.
Tad grįžkime prie šios dienos Lietuvos „didžiavyrių“ ir jų „didelių darbų“. Ką mes netikėtai matome?
Tautos vardu kalbantis, bet visuomenės pasitikėjimo neturintis prezidento pareigas einantis asmuo staiga kėsinasi į valstybės valiutines atsargas, o kad to būtų negana, dar siekia nusavinti gyventojų pinigines lėšas, sukauptas bankuose? Gal tai ir būtų galima svarstyti, jei tautos pritarimas būtų gautas referendumo keliu, viešai išdiskutavus įvairius aspektus ir sąlygas, kuriomis esame priversti priimti vieną ar kitą sprendimą.
Tačiau realybė yra visai kitokia.
Per rinkiminius metus išklausėme gausybę pažadų, ketinimų ir patikinimų, o apie jokius 5 ar 6 procentus „gynybai“ nebuvo net užsiminta – net jei sudėsime visų skirtingų ir net priešingų politinių krypčių atstovų kalbas. Sakau „atstovų“, nes politikais jų pavadinti negaliu dėl vienos paprastos priežasties: sprendžiant apie žmones ne iš kalbų, o iš veiksmų, tenka konstatuoti, kad viešame politiniame lauke veikiančių politikų mes neturime. Tiesa, vieną kitą Seimo narį, su tam tikromis išlygomis, galima būtų pavadinti politiku, bet tai – lašas jūroje. Ir kalbėti jiems neleidžiama, o jų sprendimams palaikymo balsų neužtenka.
Tačiau apie visuomenės nuostatas šiais klausimais galime spręsti iš to, kad dėl 4 proc. skyrimo peticiją pasirašė vos 50 tūkst. piliečių. Manau, kad ir viso mūsų biudžeto jokiai gynybai neužtektų – gintis galime tik diplomatinėmis priemonėmis, kitaip nepavyks. Bet kam nuoširdžiai rūpi visuomenės nuomonė? Akivaizdu, kad tik ne tiems, kurie kalba jos vardu.
Tada kieno vardu ir kokiu pagrindu bei kokiais tikslais be paliovos vis keliama ir keliama 4, 5, 6 procentų isterija „atstovų“ tarpe?
Gal pagaliau laikas liautis tai darius, nes jau nebejuokinga, kaip kvailai atrodote, aukštas pareigas einantys? O jei aistra kariauti jūsų niekaip neapleidžia, tai gal parodykite savo veiksmais pavyzdį kitiems: atsisakykite mandato, paaukokite savo santaupas – ne tik banke, bet ir ofšoruose laikomas. Pasiimkite savo šeimos moteris, jau nekalbu apie vyrus, apsiginkluokite ir keliaukite į šalį, kurios vėliavai esate prisiekę. Tauta be jūsų kaip nors išgyvens.
Tuo pelnysite, jei ne pritarimą, tai bent pagarbą – kad jūsų veiksmai nesiskiria nuo kalbų. Priešingu atveju rekomenduoju pasižiūrėti į veidrodį ir palyginti du veidus: vieną – iki pirmų rinkimų ir kitą – šiandien. Ar bent kažką bendro tarp jų įmanoma įžvelgti? Manau, kad ne – tai du visiškai skirtingi, net nepanašių bruožų žmonės. Klausimas – kodėl? Atrodo, plastinė operacija nebuvo daryta.
Ir jau tikrai nesitikėkite, kad jūsų vardu kada nors bus pavadintas tiltas per Nerį.
Autorė: Emilija Sagienė.
