- Tau minusą dedu
- Storesnis per riešą – tai ne nuosprendis
- Priešingoje baimės pusėje slypi turtai
Tau minusą dedu
Bjauriausio pavydo pavyzdys: nuotraukoje pavaizduotas išvaizdus šviesiaplaukis 40-metis. Jis šypsojosi skaitytojui iš viršutinio dešiniojo regioninio laikraščio puslapio dar tais laikais, kai sėdėdami ant tualeto skaitydavome popierinius laikraščius (ne „skrolindavome“ telefoną). Iš karto supratau: kažkas tikrai bus.
Skaitydama straipsnį, mintyse lygiagrečiai bėgau keliais tuneliais vienu metu.
Vienas iš jų buvo tas, kurį dabar pavadinsiu „socialinių lūkesčių mėšlavabaliu“, – juo slinkdama jaučiau gailestį žmogui, kurį per anksti pakirto širdies smūgis.
Antrasis aklagatvis asistavo pavydo jausmui – tam, kuris buvo stipresnis nei mano (kaip alkoholio nevartojančios) kepenys ir sąmojo nestokojančios smegenys kartu sudėjus. Vis dėlto, analizuodama jo nekrologą, pastebėjau, kad jis buvo ir jaunesnis, ir daugiau pasiekęs nei būsiu aš – galimai po dešimties metų.
Išvardinsiu „pasąrašiui“: be populiarių knygų, jis buvo pasirodęs televizijoje ir atliko privačią praktiką pasiturinčiųjų rajone, kur, kaip spėjau, priimdavo gerai besiverčiančius klientus. Ir mano pavydo „šūdvabalis“ iš karto ėmėsi šniukštinėjimo darbo, ieškodamas skylės šiame šlovingame gyvenime.
Taigi, nors jo knygos buvo bestseleriai, numylėtiesiems (ir penkmetį kauptiems) savo 45 sekėjams prasitarsiu: aš niekuomet jų neskaičiau (gi neketinau didinti „Amazon“ ir kitų knygų klubų reitingų). Pastarasis, be kita ko, išdrįso dalyvauti ir Opros laidoje, kol spėliojau (ir guodžiau save), jog bent jau jo vedybinis gyvenimas galbūt bus apgailėtinas.
Ne, iš tikrųjų straipsnyje buvo rašoma, kad jis turėjo ilgalaikę santuoką. Jis netgi turėjo kur kas daugiau plaukų nei aš ir pagal bet kokius standartus atrodė geriau.
Šiaip ar taip, kai susierzinusi padėjau laikraštį, aiškiai prisimenu balsą galvoje: jis gi miręs, o aš ne.
Istorija – su 40-mečiu ar be jo – ne anomalija; taip atrodo nesaugi šiuolaikiška, pasaulietinė erdvė, kurioje skaitytojai reiškia savo pavydą – dažnai be jokio pagrindo ir pataikavimo.
Įsidėmėkite: jokio žmogus mirtis nepadės labiau nei pakenks jo sėkmė (ir atvirkščiai, atbulai, stačiai ar išdidžiai).
Storesnis per riešą – tai ne nuosprendis
Pripažinkime: jei minėtas žmogus būtų žymus dailininkas ir mokslininkas, ar net psichologas, gyvenantis už tūkstančių kilometrų, pavydas taip įkyriai nebadytų.
Vėlgi, nepaneigsim, kad šis jausmas kelia didelių nepatogumų.
Pavyzdžiui, ar manote, jog atsistočiau konferencijoje ir atvirai prisipažinčiau norinti įlįsti į oratoriaus kišenę – to, kuris pasižymi finansiniu polėkiu? Tik todėl, kad materialinis „gidas“ yra bent penkis kartus talpesnis nei mano, dar nereiškia, jog savęs nekontroliuočiau. Pavydas turi daug veidų, ir vienas iš jų yra adekvatumas[1].
Vis dėlto, nors daugelis žmonių vartoja žodžius „pavydas“ ir „pavyduliavimas“ (tarsi jie būtų sinonimai), taip nėra[2].
Pavyduliavimas – tai noras apsaugoti tai, kas, jūsų manymu, teisėtai jums priklauso (nuo partnerio jausmų iki padėvėtų „pampersų“). Pavydas, priešingai – daug sudėtingesnis ir gėdingesnis; tai noras turėti kažką, ką turi kitas ir ko, jūsų manymu, jums trūksta: didesnio atlyginimo, sėkmingesnių vaikų, profesinio apdovanojimo, didesnio namo, geresnės santuokos ir t. t., – jei nesusizgribsite, jis su milijonu taikinių – būkite tikri – pasiglemš po vieną kas dieną.
Šis jausmas it Achilo kulnas primena, kokie trapūs esame. Tačiau, atskleisiu paslaptį: tik pažvelgus į savo tamsiausias baimes ir giliausias abejones, gausime turtingus savęs pažinimo vaisius – sustiprėjusį saugumo jausmą, kurio neužtemdys naujas svetimo automobilis.
Priešingoje baimės pusėje slypi turtai
Pavydas nėra ženklas, kad su jumis kažkas negerai. Tai ženklas, jog vyksta kai kas gero – tik jūs dar nesuprantate[3].
Kartokime visi – unisonu: „Užuot būdamas iškrypėliu, besidžiaugiančiu žmogaus, kurio niekada nebuvau matęs, mirtimi, iš anksto palinkėsiu jam laimės“. Tokiu būdu – kad ir kokią vietą užimtumėte pavydo skalėje – išmoksite susidraugauti su pavydu kaip su nuostabiu vidiniu patarėju. Tai patvirtina ir visuotinis laimės receptas.
Atpažinkite ir pripažinkite savo pavydo jausmus. Kad į pavydą reaguotumėte naudingai, turite išmokti jį aptikti. Kitais žodžiais tariant, pavyduolio vaidmuo – puiki galimybė tapti sėkmingu.
Nustatykite pavydo priežastį. Rekomenduojama pažvelgti į savo pavydą žingsnis po žingsnio, pradedant nuo konkrečių dalykų: jei pavydite kaimynui didesnio namo, susimąstykite, ar tikrai norite tokio didelio, su visais su tuo susijusiais galvos skausmais ir išlaidomis? Jei atsakymas į klausimą yra „ne“, pradėkite žvelgti į tai simboliškai. Ką jums reikštų didesnis namas? Ar tai būtų ženklas kitiems, jog jums sekasi? Ar jis suteiktų jums didesnį vidinės erdvės pojūtį? Galimybių yra begalė – tiesiog būkite kūrybingi ir lankstūs.
Savęs priėmimas – pats svarbiausias žingsnis. Tai pagrindinė pasakos „Gražuolė ir pabaisa“ mintis: turime įžvelgti grožį tame, ką atmetame, ir tik tada jis pavirs mūsų svajonių princu. Kol nepradėsite priimti bet kokio nepriimtino savo aspekto, kurį išryškino jūsų pavydas, tol jausitės įkalinti.
Galiausiai, išmokite pasitikėti, jog viskas, kas, mūsų manymu, su mumis neva yra negerai, iš tikrųjų rodo, kad mumyse yra kažkas teigiamo, kas nori gimti. Argi toks požiūris nėra geresnė išeitis, nei laikyti save defektu, kurį reikia „taisyti“? Ar vaikai geriau auga, kai juos giria, ar kai kritikuoja?
Šiuo atveju pavydą būtina pakeisti į sveiką mėgdžiojimą, – juk kito žmogaus sėkmė retai pasiekiama jūsų sąskaita. Tik geranoriškos mintys tarsi magnetas pritrauks jums glėbį laimės.
