- Neįtraukiančios įtraukiosios ugdymo reformos pavyzdys - atskirtis ir sumažėjusi motyvacija mokytis
- Kiek tokių moksleivių ir šeimų yra Lietuvoje?
Neįtraukiančios įtraukiosios ugdymo reformos pavyzdys - atskirtis ir sumažėjusi motyvacija mokytis
Mokykla Vilniuje (Žemynos progimnazija) neturi lėšų įsigyti visų vadovėlių, reikalingų 7 klasės moksleiviams.
Mokyklos tėvų bendruomenė susitaria, jog vadovėlius 7 klasės moksleiviams nupirks patys tėvai.
Ne visi tėvai finansiškai pajėgūs aprūpinti vaiką visomis reikalingomis mokymosi priemonėmis.
Tokie tėvai kreipiasi į administraciją ir klausia: kodėl mokykla neaprūpina vaiko mokymosi priemonėmis?
Formuojasi atskirtis: klasėje viena mergaitė lieka be vadovėlių. Mergaitei reikalingas mokytojas padėjėjas. Mokykla ir to neužtikrina.
Taigi, mergaitė lieka be vadovėlių, be mokytojo padėjėjo. Tai ne ištrauka iš grožinės literatūros kūrinio ir ne fikcija, o istorija, kuria dalijasi mergaitės mama.
Tai švietimo sistemos realybė, su kuria susiduria šeimos dėl dėl nepakankamo įtraukiojo ugdymo reformos ir kitų reformų įgyvendinimo.
Ar pakankamo, Ignas Gaižiūnas, Donalda Meiželytė, Laura Armanavičė-Geffen?
Mergaitė, neturėdama vadovėlių, negali pilnai dalyvauti pamokose ir atlikti užduočių kaip kiti klasės draugai. Tai gali sukelti gėdos jausmą, izoliaciją ir sumažinti jos motyvaciją mokytis.
Kiek tokių moksleivių ir šeimų yra Lietuvoje?
Neturint vadovėlių ir reikalingos mokytojo padėjėjo pagalbos, mergaitei bus sunku sekti pamokų turinį ir įsisavinti informaciją. Tai gali turėti neigiamos įtakos jos mokymosi rezultatams ir bendram pasiekimų lygiui.
Nuolatinis atskirties jausmas ir sunkumai mokykloje gali neigiamai paveikti mergaitės savivertę, pasitikėjimą savimi ir emocinę būseną.
Nors mokykla tiesiogiai atsakinga už mokinių ugdymą, švietimo politikos formuotojai nustato bendrą sistemos kryptį ir finansavimo lygį, svarbi ir savivaldybių atsakomybė.
Nepakankamas finansavimas ir neaiškios įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo gairės sukuria situaciją, kurioje mokyklos negali užtikrinti visiems mokiniams vienodų galimybių.
Mokyklos turi būti aprūpintos reikiamais ištekliais, kad galėtų patenkinti visų mokinių poreikius, o švietimo politikos formuotojai turi užtikrinti, kad įtraukusis ugdymas būtų ne tik deklaruojamas, bet ir realiai įgyvendinamas.
Tikras švietimo kazusas.