Švietimo sistemos krizė: kodėl reformos nepadeda spręsti pagrindinių problemų?
Vilniaus Licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius konferencijoje „Amžinoji reforma – ar ne laikas leisti mokytojui ramiai dirbti?“ apibendrino pagrindines švietimo sistemos problemas:
Švietimo įstatyme iškelta daugybė abstrakčių siekinių, todėl nėra aiškaus pagrindinio tikslo, į kurį orientuota visa sistema. Tai lemia nuolatinį blaškymąsi tarp skirtingų siekiamybių ir formalų veiklų imitavimą. Be to, nuolatinės ir savitikslės reformos daugiau painioja, nei sprendžia realias problemas.
Mokinių pasiekimai prastėja, o bandymai diegti abejotinos vertės naujoves dar labiau išbalansuoja ir taip trapią švietimo sistemą.
Viena iš priežasčių – mokytojų trūkumas ir prastėjanti jų kvalifikacija
Lietuvoje yra naujos kartos mokytojų trūkumas, sistemingai prastėja dirbančių mokytojų kvalifikacija. Aukštosios mokyklos neužtikrina tinkamo naujos kartos mokytojų parengimo dėl žemų priėmimo reikalavimų ir ydingos krepšelių sistemos.
Dabartinė mokytojų darbo apmokėjimo tvarka yra absurdiška ir primena skaičiavimo ekvilibristiką, neturinčią nieko bendro su racionaliu procesu. Tai iškreipia suvokimą apie mokytojo darbo tikrąją paskirtį ir tikslus.
Mokytojai per metus net 4 mėnesius nedirba su vaikais
Mokytojai realiai keturis mėnesius per metus nedirba su mokiniais dėl atostogų ir kitų pertraukų. Be to, dauguma mokytojų darbo dieną baigia anksčiau nei kitų profesijų atstovai, todėl mokiniai neturi galimybių po pamokų gauti pagalbos iš mokytojų.
Mokytojai priversti užsiimti daugeliu abejotinos vertės veiklų, vadinamų popierizmu, kurios dažnai neturi nieko bendro su mokymo procesu. Tai nukreipia dėmesį nuo pagrindinės mokytojo paskirties – mokyti ir padėti mokiniams.
