Nusiimkite kaukes – tai padės atrasti bendraminčių
Paslapties laikymas siejamas su mažesniu pasitenkinimu gyvenimu, prastesnės kokybės santykiais ir prastos psichologinės bei fizinės sveikatos simptomais[1].
Ir štai, mūsų paslaptys, kaip paaiškėjo, dažnai skaudina mus pačius, bet ne dėl tų priežasčių, kaip dažnai manome.
Konkrečiau, mąstymas apie tai, ką laikome slaptai, yra susijęs su gėdos, izoliacijos ir neautentiškumo jausmu. Be to, dėl šių išgyvenimų galime jaustis bejėgiai.
Pavyzdžiui, įsivaizduokime ganėtinai kasdienišką, bet kiek hipotetinę situaciją: paauglystėje turbūt ne vienas iš mūsų lyginome save su tėvais, svarstydami, kuriuos bruožus paveldėjome. Tačiau o kas, jei vieną dieną sužinotume apie tikrąją savo genetiką, apčiuopiant šaknis įvaikinimo istorijoje?
Akivaizdu, jog kuo ilgiau paslaptis yra „nešiojama“, tuo svarbesnė ir labiau neatsiejama ji tampa, keldama įtampą ir skausmą.
Įdomu tai, kad dar dešimtojo dešimtmečio pabaigoje atliktame tyrime valgymo sutrikimą turinčių moterų buvo prašoma šiuos išgyvenimus nuslėpti nuo pašnekovo[2].
Neatskleisdamos visos tiesos apie jas kankinantį valgymo sutrikimą, moterys turėjo atsakyti į tokius klausimus kaip „ar yra kokia nors jūsų gyvenimo dalis, kurioje turite savikontrolės problemų?“ ir „ar kas nors (tarkime, draugai arba šeima) jums sako, kad turite neįprastų mitybos įpročių?“
Dalyvės teigė, jog bandė nustumti mintis „šalin“ jų valgymo sutrikimų, bet to padaryti neva nebuvo įmanoma dėl galiausiai užduoto klausimo „ar valgote reguliariai?“
Visgi tyrimai patvirtino tai, ką dalis žmonių numanė jau anksčiau: mūsų paslaptys mus skaudina, ir taip dažniausiai yra todėl, jog klaidingai galvojame, kad esame prastesni ir labiau nuskriausti gyvenimo nei kiti.
Vienas iš geriausių būdų sumažinti naštos žalą – pasikalbėti
Kai protą užvaldo paslaptys ir, rodos, niekuomet nesibaigiančios ir kaltės jausmu apspistos mintys, žmonės jaučia naštą.
Į šį sąrašą dažniausiai įtraukiamos perdėm asmeniškos istorijos apie įsitikinimus, šeimą, finansus, ambicijas, įpročius, pomėgius, nepasitenkinimą (romantišką, socialinį, profesinį, fizinį), narkotikų vartojimą, psichikos sveikatos problemas, pasitikėjimo pažeidimus, sukčiavimą, darbą, santykius, romantiką, seksą ir, žinoma, dar daugiau.
Visgi pastebėta, kad kuo labiau „užkonservuojame“ slaptas sielos kerteles, tuo labiau kenkiame savo gerovei, – paslaptys prisideda prie nelaimingumo būsenos ir pasitenkinimo gyvenimu apskritai. (Mes gana efektyviai saugome savo paslaptis, tačiau jos, akivaizdu, „vainikuoja“ visą gyvenimą, sukeldamos dar daugiau žalos.)
Taip, kai paliekama laisvė klaidžioti, mintys gali apimti platų reljefą, aplankydamos tas pačias vietas. Tuo tarpu jei paslaptį laikote savyje, jūs paliekate sau tik vieną kelią – keisti mąstymą, kadangi protas, atskirtas nuo kitų reakcijos, labiau linkęs sukurti nesveiką mąstymo būdą.
Šiaip ar taip, vienas geriausiai žinomų būdų sumažinti paslapties žalą – pasikalbėti su kuo nors apie tai. Žinoma, nebūtina atskleisti paslaptis svetimam žmogui, bet pastarųjų aptarimas su patikimu asmeniu iš tiesų gali pakeisti pasaulį, – tokiu atveju jums puikiai pasitarnaus malonus bei empatiškas žmogus, ir tokių – patikėkite manimi – yra begalė.
Nors negalite pakeisti praeities, galite pakeisti savo jausmus
Turbūt daugelis pasakytų, jog šiandieninis pasaulis yra kiek kitoks, lyginant su nelabai tolima praeitimi, – nūdienos paslaptys, visų pirma yra susijusios su savęs žalojimu, traumomis ir psichinės sveikatos problemomis, kurių sąrašo gale taip pat boluoja melas, vagystė ir partnerių apgaudinėjimas.
Nepaisant to, jums, laimei, bus atleista, jei vartojate žodžius „gėda“ ir „kaltė“, nes toks jau tas gyvenimas: gana dažnai, kai jaučiame vieną, jaučiame ir kitą[3]. Kitais žodžiais sakant, paslaptys, kurios kėlė daugiausiai gėdos, kėlė ir daugiausiai kaltės. Bet kodėl?
Kai pasirenkame saugoti paslaptį, „išvengiame“ bausmės (nors neretai būna atvirkščiai).
Žmonės apskritai linkę turėti aštrų teisingumo jausmą, tačiau paradoksas tame, kad kai minutei patikime, jog neva išvengėme bausmės, dažnai pradedame jausti, kad jos vis tik nusipelnėme.
Dėl šios priežasties žmonės, kurie jaučiasi nusipelnę būti nubausti, neretai gali domėtis fiziniu ir emociniu skausmu intensyvių pratimų pavidalu, paskęsdami darbuose ar atsiskirdami nuo aplinkinių.
Visgi šio blogų jausmų bufeto problema yra ta, kad jie visi yra ypač nenaudingi (dėl gėdos jausmo gali kilti noras įlįsti į duobę ir visiškai pasiduoti, bet tokie atsakymai nesprendžia problemų).
Užuot sutelkę dėmesį į tai, kaip blogai jaučiatės, koncentruokitės į ateitį – ką galite padaryti kitaip – mat kai žmonės jaučiasi labiau kontroliuojantys savo emocijas, jie kaipmat tampa laimingesni.
Trumpiau tariant, jei pakeisite savo mąstymą apie paslaptį ar bet kokį kitą stresą sukeliantį veiksnį į gerąją pusę, greičiau išspręsite ne tik kelis dešimtmečius kankinusias problemas, bet ir išugdysite sąmoningumą bei atjautą savo paties (ir kitų) atžvilgiu.
