Aptiktas greipfruto dydžio darinys iš paslaptingo Oorto debesies
Uoliniai ugnies kamuoliai, tokie kaip tie, kurie pernai nukrito Kanadoje, visai neseniai pasirodė it ant delno, mat jie driekiasi danguje virš Albertos – vienos iš 10 Kanados provincijų[1].
Džiugu, jog šis akinantis ugnies kamuolys, užbaigęs savo kosminę kelionę virš Albertos centrinės dalies, dabar gi gali pakeisti astronomų supratimą apie tai, kaip Saulės sistema susiformavo prieš 4,5 mlrd. metų.
Įdomu dar ir tai, kad manoma, jog šis uolinis meteoroidas, pirmą kartą užfiksuotas dar 2021 m. vasario 22 d., atkeliavo iš Oorto debesies – dangaus objektų rezervuaro, juosiančio visą Saulės sistemą ir atskiriančio ją nuo tarpžvaigždinės erdvės.
Visgi mokslininkai niekada tiesiogiai nestebėjo uolėtų objektų Oorto debesyje ir ilgą laiką tikėjo, kad jame yra tik ledo kilmės objektai. Tačiau virš Kanados sudegęs uolėtas objektas, kaip žinia, meta iššūkį populiarioms Oorto debesies formavimosi teorijoms ir ankstyvajam Saulės sistemos formavimuisi apskritai[2].
Atradimas patvirtina visiškai kitokį Saulės sistemos formavimosi modelį
Idėja, kad dideli kiekiai uolėtų medžiagų egzistuoja kartu su lediniais objektais, akivaizdu, nūdienoje yra daugiau nei reali. Kita vertus, dėl to, jog šis reiškinys nėra lengvai paaiškinamas šiuo metu mėgstamais Saulės sistemos formavimosi modeliais ir jų pavyzdžiais, iš esmės keičia visas Visatos tyrinėjimo „žaidimo“ taisykles.
Anot NASA, manoma, kad Oorto debesis susiformavo, kuomet naujai atsiradusių planetų gravitacija nustūmė ledinius objektus nuo Saulės, kol dėl Paukščių Tako galaktikos gravitacijos įvairūs objektai nusėdo ant Saulės sistemos krašto[3].
Taigi, šiuo metu populiari Saulės sistemos formavimosi teorija yra akmenukų sąaugos modelis, apibūdinantis milimetro dydžio akmenukus, kurie laikui bėgant, galima sakyti, susijungia tam, kad susidarytų tam tikri dangaus kūnai.
Tačiau šios išvados ginčija Saulės sistemos formavimosi modelius, pagrįstus vien tik akmenukų kaupimu, kadangi tai šiuo metu negali paaiškinti didelio Oorto debesyje stebimo uolų kiekio, gauto iš ugnies kamuolio matavimų ir teleskopinių duomenų.
Tokie rezultatai veikiau patvirtina tai, kad Jupiteris susiformavo arčiau Saulės ir migravo link jos, kol gravitacinis poveikis tarp Jupiterio ir Saturno privertė abi planetas judėti toliau.
Pasak tyrėjų, tik šis modelis gali atspindėti pakankamą kiekį uolėtų medžiagų iš vidinės Saulės sistemos, išmestų į Oorto debesį, kad paaiškintų ugnies kamuolio atsiradimą.
Ugnies kamuolys buvo užfiksuotas Pasaulinės ugnies kamuolio observatorijos (GFO) kameromis
GFO, kaip žinia, liudija pasaulinį bendradarbiavimą tarp organizacijų, įskaitant Mėnulio ir planetų institutą, NASA Goddardo kosminių skrydžių centrą ir kelis universitetus. Tuo tarpu jos tikslas yra atvaizduoti ugnies kamuolius, kad būtų galima atkurti meteoritus bei jų judėjimo trajektorijas.
Nepaisant to, ugnies rutulio trajektorijos skaičiavimai rodo, jog jis skrido iš išorinių Saulės sistemos pakraščių, panašiai kaip ledinių kometų atveju – objektų, kurie, kaip manoma, egzistuoja Oorto debesyje, trajektorijos.
Ugnies kamuolio uolėtą prigimtį taip pat patvirtino jo nusileidimas į Žemės atmosferą daug toliau, nei galėtų išgyventi panašia orbita keliaujantys lediniai objektai. Tada jis taip pat suskilo, kaip ir įprastas uolėtas ugnies kamuolys.
Visgi įdomu, kad Albertos ugnies kamuolys nėra vienkartinis atvejis, mat tyrėjai istorinėje duomenų bazėje taipogi aptiko panašų ugnies kamuoliuką, kuris tuo metu nė nebuvo pastebėtas.
Pažymima, jog daugybė uolėtų kūnų rodo, kad nuo 1 proc. Iki 20 proc. meteoroidų, atsirandančių iš Oorto debesies, vis tik yra uolėti. Galiausiai kuo geriau suprantame sąlygas, kuriomis formavosi Saulės sistema, tuo geriau suvokiame, ko reikia gyvybei įžiebti.
Dėl šios svarbios priežasties mokslininkai stengiasi kuo tiksliau nupiešti šias ankstyvųjų Saulės sistemos akimirkų, kurios buvo tokios svarbios viskam, kas įvyko po to, paveikslą, neabejotinai atnešiantį naudą ne tik mums, bet ir ateities kartoms.
