Intriguojantis lietuvių kalbos ir sanskrito žodžių panašumas
Lietuvių ir sanskrito kalbų panašumas jau daugelį amžių domina kalbininkus. Nepaisant to, kad šios dvi kalbos yra geografiškai nutolusios ir priklauso skirtingiems kultūriniams bei istoriniams kontekstams, jų žodynas ir gramatika turi daug stebinančių panašumų. Pavyzdžiui, lietuviškas žodis „Dievas“ yra stulbinamai panašus į sanskrito žodį „Devas“, kuris taip pat reiškia Dievą. O lietuviškas žodis „ugnis“ yra panašus į sanskrito „agnis“. Taip pat lietuviškas žodis „dantis“ yra panašus į sanskrito „dantas“, o lietuviškas „dūmas“ primena sanskrito „dhumas“.
Šie kalbiniai panašumai negali būti tik atsitiktinumai. Jie rodo, kad lietuvių ir sanskrito kalbos galėjo turėti bendrų protėvių ar istorinių ryšių, kurie turėjo įtakos jų žodynams. Nors dėl tikslaus jų ryšio pobūdžio kalbininkai tebesiginčija, šie panašumai išryškina dinamišką ir kintančią kalbos prigimtį bei jos gebėjimą atspindėti kalbėtojų kultūrinį ir istorinį kontekstą[1].
Lietuvių kalbos raida: nuo indoeuropietiškųjų kalbų protėvių iki lietuvių ir sanskrito
Ar žinojote, kad šiandien indoeuropiečių kalbomis kalba beveik trys milijardai žmonių? Indoeuropiečių kalbų grupei priklauso tokios kalbos kaip divehi Maldyvuose, bišnuprijos manipuri Indijos šiaurės rytų, valų, armėnų, albanų ir daugybė kitų. Šių kalbų kilmę galima atsekti iš bendrų kalbinių protėvių. Indoeuropietiškieji protėviai, kaip manoma, egzistavo nuo 4 500 iki 2 500 metų prieš Kristų.
Kalbininkai išskyrė 10 atskirų indoeuropiečių kalbų šeimos šakų, tarp kurių yra anatolų, indoiranėnų, helenų, italikų, germanų, armėnų, tocharų, keltų, baltų-slavų ir albanų kalbos. Lietuvių kalba priklauso baltų-slavų kalbų šeimai ir yra glaudžiai susijusi su latvių, lenkų, čekų, rusų ir daugeliu kitų kalbų.
Manoma, kad iš indoeuropiečių kalbų protėvių kilusios protobaltų ir rytų baltų kalbos ilgainiui suskilo į lietuvių ir latvių kalbas, taip pat į dar kelias, tačiau dabar jau išnykusias kalbas. Panašiai sanskritas greičiausiai išsivystė iš indoiranėnų kalbos, kuri turėjo bendrų protėvių su rytų baltų kalba. Tai reiškia, kad daugelis sanskrito ir lietuvių kalbos žodžių ir net gramatinių struktūrų ankstyvuoju etapu galėjo būti panašios.
Dauguma kalbų laikui bėgant keičiasi dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, sąveikos su kitomis kalbomis, naujų žodžių ir tarimo pokyčių. Tačiau dėl istorinių priežasčių tiek sanskritas, tiek lietuvių kalba išlaikė daug senųjų savo bruožų ir nedaug pakito. Tai lėmė neįtikėtiną abiejų kalbų panašumą.
Apskritai indoeuropiečių kalbų šeima padarė didelę įtaką pasauliui, jos įtaka buvo juntama visuose žemynuose ir per visą istoriją. Studijuojant šių kalbų sąsajas galima suprasti kalbos raidą ir žmonių judėjimą visame pasaulyje.
Aplinkybės, leidusios išsaugoti lietuvių ir sanskrito kalbų unikalumą per tūkstantmečius
Sanskritas ir lietuvių kalba yra dvi kalbos, kurios išlaikė daug senovinių bruožų ir turi stulbinančių panašumų, nors jomis kalbama skirtingose pasaulio dalyse. Tačiau kodėl šios kalbos nepakito taip stipriai kaip kitos?
Šimtmečius sanskritas daugiausia buvo vartojamas kaip liturginė kalba, o jos išlikusius rašytinius tekstus tyrinėjo mokslininkai. Ji nebuvo naudojama kaip rašytinė ar šnekamoji kalba. 2011 m., gyventojų surašymo metu, tik apie 25 000 žmonių nurodė sanskritą kaip savo gimtąją kalbą. Kadangi sanskritas buvo menkai aktyviai naudojamas, tai leido jam šimtmečiais išlikti beveik nepakitusiam ir išsaugoti savo išskirtines savybes.
Panašiai ir lietuvių kalba nedaug pakito ir išlaikė daug archajiškų bruožų, aptinkamų tik sanskrite ir senovės graikų kalboje. Tai galima paaiškinti ypatingomis jos istorijos aplinkybėmis. Lietuvos karalystė buvo įkurta 1253 m., o vėliau sujungta su Lenkija. Dėl laipsniškos bajorų polonizacijos plito lenkų kalba, lietuvių kalba pasitraukė į antrą planą, ja buvo kuriama mažai literatūros ir ji nebuvo plačiai vartojama. Dėl to kalba mažai keitėsi, nes, nors ir buvo šnekamoji kalba, ji nebuvo vartojama oficialiais tikslais.
Laikui bėgant lietuvių kalba keitėsi, tačiau lėčiau nei kitos indoeuropiečių kalbos, išlaikydama panašius bruožus į senųjų kalbų, tokių kaip sanskritas, graikų ir lotynų. Latvių kalba, nors ir labai artima lietuvių kalbai, tačiau labai pasikeitė ir prarado panašumus su sanskritu, kuriuos lietuvių kalba tebeturi.
Lietuvių kalbos panašumą į sanskritą kalbininkai pastebėjo tik XIX a. Šis panašumas ir toliau žavi kalbininkus ir mokslininkus. Abiejų kalbų panašumas leidžia bent dalinai įsivaizduoti, kaip galėjo skambėti protoindoeuropiečių kalba.
Apibendrinant galima teigti, kad aktyvaus vartojimo stoka ir savitos istorinės aplinkybės leido sanskritui ir lietuvių kalbai išsaugoti savo senovinius bruožus. Nors šios kalbos laikui bėgant keitėsi, tačiau, palyginti su kitomis kalbomis, tai vyko lėčiau, ir tai suteikia žinių apie žmonių kalbos raidą[2].
