<h2>Namelis vidury miško reprezentuoja pakitusį gyvenimo tempą ir atsipalaidavimą</h2>
<p>„Gyvenu intraverto svajonės sūkuryje – saulę palydžiu bei ją pasitinku šalia medinio namelio, esančio miške. Galbūt ne visai tokios kasdienybės tikėjausi – kartais ji rodosi kiek sudėtingesnė nei galėjau įsivaizduoti – tačiau tai yra tai, ko man reikia“, – greičiausiai sakytų miestą į kaimo idilę išmainęs „marsietis“, radęs prieglobstį čia pat (ne už jūrų marių).</p>
<p>Tiesa, tokį, galima sakyti, prioritetų keitimo procesą man patinka vadinti savotišku tikėjimo šuoliu, nes kuomet nusprendžiama susikrauti lagaminus ir persikelti gyventi į nuošalią vietovę, vizija, susijusi su lėtesne bei harmoningesne ateitimi, tampa daugiau nei apčiuopiama. Juolab kad intravertai – žmonės, linkę linksmybių ieškoti savo vidinėje tyloje – neretu atveju nori daugiau privatumo.</p>
<p>Taigi, ryšys su gamta, jaukus namelis, kurį galime vadinti tobulai atrodančiu lizdeliu bei sėslesnį gyvenimo būdą propaguojanti bendruomenė daliai žmonių iš tiesų atrodo it didžiausios svajonės išsipildymas. Galų gale, kas gi galėtų būti geriau už sielą atgaivinančią gamtos didybę?</p>
<p>Derėtų paminėti, jog šis gyvenimo būdas neretai taipogi reikalauja tam tikro pasiaukojimo: suaugusieji turi mesti darbą ir išmainyti jį į laisvai samdomą, taip pat atsisakyti nemažai asmeninių daiktų ir, kaip tradicija, „sudalyvauti“ keliuose ginčuose su artimaisiais, kurie yra tvirtai įtikėję, kad persikėlimas yra viena didžiulė klaida. Nepaisant to, jog ant „kortos“ įprastai būna pastatyta gana daug, tačiau jeigu širdis jaučia nepaaiškinamą „tempimą“ miško link, manyčiau, reikia sekti paskui.</p>
<blockquote>
<p>Kalbant apie gyvenimo atokiai nuo miesto privalumus, dienų leidimas plaukiojant irklentėmis ar valtimi, tikrai nudažo gyvenimą kitomis spalvomis, kol miesto draugai socialiniuose tinkluose viso labo skelbia trumpų atostogų svetimoje šalyje nuotraukas.</p>
</blockquote>
<p>Ir štai, noras žengti drąsų žingsnį galiausiai reiškia, jog galime gyventi ten, kur trokštame – šioms „atostogoms“ tiesiog nėra galo. Na, o pasiryžus tai įgyvendinti, nugramzdinamos abejonės, primenančios apie pagrindines priežastis, dėl kurių toks planas tampa realybe: privatumas, jauki bendruomenė bei gyvenimas gamtos apsupty – tai verta išbandyti.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/luca-bravo-zajdgnxsmeg-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Įtarūs kaimynai gali tapti perdėm įkyriu galvos skausmu</h2>
<p>Galbūt dalį gamtos mylėtojų vis tik teks nuliūdinti, bet, priklausomai nuo konkrečios vietovės, ne visose neva itin atokiose gyvenvietėse apsisaugosite nuo nepageidaujamų žvilgsnių ar kitų nemalonių pavienių asmenų vizitų.</p>
<p>Manau, dar prieš įsikuriant svajonių būste reikėtų apsvarstyti, ar pasieksite savo privatumo tikslą, mat kai kaimynai nejučia pradės neplanuotai užsukinėti – o tokių pavyzdžių yra begalė – jums, kaip intravertiško tipo asmenybėms, ko gero, bus nelabai malonu.</p>
<p>Pastarieji, be kita ko, gali pasirodyti prie namų durų, atplaukti valtimi iki prieplaukos ir netgi klajoti miškingame kieme, kad pasikalbėti ar bent jau pasisveikinti.</p>
<p>Šis nelauktų pasimatymų srautas turbūt dar labiau įsibėgės, kadangi kaimynai, žiūrėk, kaip tyčia, pasirodys kiek bauginantys, ilgainiui prisipažindami, jog žino apie geriausias slėptuves jūsų namuose ar kitus dalykus. Žinoma, visa tai skamba it gabalėlis mistinio filmo fragmento, tačiau kaimo žmonės, greičiausiai, viską žino geriausiai (ypač vieni kitų atžvilgiu).</p>
<p>Tęsiant kalbą apie vietinę bendruomenę, nors primygtinis reikalavimas kalbėtis tarpusavyje bei iš anksto neplanuoti svečių atvykimai gali reikšti, kad vietiniai nori su mumis draugauti, ironiška, bet būna ir atvirkščiai[1].</p>
<blockquote>
<p>„Negalėjau atsikratyti jausmo, jog dauguma „smulkių“ ir, tiesą pasakius, visai nenorimų pokalbių buvo skirti žvalgybai, dėl ko pasijutau kaip gorila už stiklinės sienos – nors ir stebima žmonių, bet galiausiai bene prastesnė rūšis, su kuria galima bendrauti, bet geriausia nesiartinti.“</p>
</blockquote>
<p>Tokiais žodžiais, beje, savo kasdienybę gyvenant atokiau nuo miesto chaoso pristato kelios mano draugės, teigiančios, kad minėtas nemalonus jausmas kartojosi ir buvo veik klaikus. Ir visgi, tiesa ta, jog kuomet akys prisitaiko prie naujosios bendruomenės kraštovaizdžio, tarp vietinių ir „miesto žmonių“ atsiranda ryški takoskyra.</p>
<p>Pavyzdžiui, ramiose ir miesto vajui neprilygstančiose vietovėse pastebimas pernelyg didelis santūrumas dalijantis vietos žiniomis – patarimai tokiais klausimais kaip sniego valymas ar malkos, laikomi „šalia liemens“. Tuo tarpu bėgant mėnesiams, atskirties išraiškos, deja, gali tapti vis dažnesnės (sakau iš patirties), dėl ko neturint bendraminčių, netikėtai pasijusite vienišesni nei tikėjotės. Kitaip tariant, realybė yra tokia, kad intravertų revoliucija gali aplenkti net ir kaime.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/mike-petrucci-18jowfjuhkw-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Jauku? Negali būti</h2>
<p>Kai vasara virto rudeniu ir žiemą sužinojome, kad mūsų nuomojamame name buvo galima gyventi tik tris sezonus – nepaisant to, jog pasirašant nuomos sutartį buvo sakoma, kad šis būstas yra tinkamas gyventi ištisus metus – aš nustėrau. Aišku, neturint tinkamos izoliacijos ir veiksmingo šilumos šaltinio teko „pradrebėti“, tačiau išlikimo užduoties tai nepalengvino.</p>
<p>Žiūrint iš kitos perspektyvos, sunkiai įgytos pamokos gali būti panaudojamos praktiškai – pagaliau privalumas – bet kuomet lietaus vanduo prasiskverbia į namo rūsį ir dėl to suniokojamas naujai patiestas kilimas bei kiti baldai, vilties žiežirba ima gesti.</p>
<p>Į nesklandžių dalykų sąrašą taipogi įeina išdžiūvę šuliniai (taip, taip gali atsitikti) bei kelias savaites nepasirodantis vanduo. Aišku, nesakau, kad visos šios „idilės“ pasirodo vienu ypu, bet derėtų pasiruošti viskam, kadangi plaukiojimas maža „valtimi“ šėlstančiu vandenynu, svaidomu vienos bangos po kitos, pradedant trokštamo privatumo trūkumu bei izoliuota bendruomene, baigiant šalčiu, gali užimti ne tik gerklę, bet ir piniginę.</p>
<p>Visgi net ir, rodos, absurdiškiausioje situacijoje esti įdomus dalykas, kuris atsitinka, kai gyvenime pasiekiate dugną – jūs įgaunate baisingą aiškumą ir norą atsijoti nuolaužas bei ieškoti išgelbėtų dalių. Pavyzdžiui, pasirodo, jog namelis miške yra ideali vieta įveikti pasaulinę pandemiją, kuri, ko gero, užklups dar ne kartą, mat mūsų natūralus uždarumas ir draugų trūkumas pasirodė esąs sėkmingas derinys – kai prasidėjo karantinas, „kaimiečių“ gyvenimo būdas iš esmės nebuvo paveiktas.</p>
<p>Galiausiai, kad ir kokį įspūdį susidarėte skaitydami viskuo nepatenkinto žmogystos verkšlenimus, neabejokite, jog savo kelionei galite nukalti „dalis“, kurios gyvenimui pamiškėje pasitarnaus nepriekaištingai.</p>
<p>Ir čia vėlgi kalbama apie tikėjimo šuolius: nesvarbu, ar jis „įvyks“ pagal planą, šiame gyvenime svarbu tai, ko išmokstame (ir mes, intravertai, mėgstame mokytis!): kai pasineriame į paslaptį, kai tyrinėjame savo beprotiškas idėjas, kai skiriame laiko liūdėti, ir smalsaujame, kas iš tikrųjų yra kas, mes atrandame magiją, palaikančią kitame kelionės etape, ir nors dažnai viskas klojasi truputį kitaip, daugeliu atžvilgių tai yra viskas, ko reikia.</p>
