Iš komercinio spaudimo išauga dideli „socialiniai nervai“
Bet kurioje kūrybinėje disciplinoje (ir ne tik) komercinė sėkmė yra dviašmenis kardas: viena vertus, ji suaktyvina „laimėtojo efektą“ – gerai dokumentuotą psichologinį reiškinį, kai sėkmė sukelia daugiau sėkmės arba sukuria spaudimą siekti daugiau komercinės „laimės“; kita vertus, ji pakreipia produktyvumo svarstykles nepalankia linkme, akcentuodama prievartą dirbti veik be paliovos, jog išlaikytume jau pasiektą sėkmę ir įgytume dar daugiau, – visa tai naikina gebėjimą iš tikrųjų mėgautis.
Akivaizdu, jog sutaikyti šias priešingas jėgas ir rasti jose kuro kūrybai, o ne užgniaužti „išmetamąsias dujas“, yra vienas didžiausių pasauliečių iššūkių ir svarbiausių gyvenimo užduočių.
Visgi didžiausias šio greito gyvenimo tempo privalumas yra tas, kad pastarasis sukelia savotišką kūrybinės tėkmės būseną, kurioje nejučiomis galima įvaldyti dėmesingumą pasauliui, pasisemiant iš jo žaliavos dainų kūrimui ar duonos minkymui. Kitaip tariant, vienas dalykas maitina kitą.
Pavyzdžiui, gali būti, kad padedate užlipti laiptais senutei, bet kažkur galvoje galvojate apie akordų seką, tokiu būdu pasirūpindami budrumo amunicija, padedančia pažinti save.
Taip atrodo „fakultetas“, bėgant metams įgytas mūsų prote ir manierose.
Naudinga išsiaiškinti, kaip patirtys veikia mūsų gyvenimą
Pasitikintys savimi ar drovūs – temperamentas dažniausiai būna išraižytas mūsų gimimo žemėlapyje[1]. Kita vertus, svarbu suprasti, kaipgi jis įtakos ateities gyvenimą.
Derėtų paminėti, jog psichologai temperamentą apibrėžia kaip individualius emocinių, kūniškų ir dėmesio reakcijų į reginius, garsus, kvapus, skonį, prisilietimus ir kt., emocijų, elgesio ir dėmesio savireguliacijos skirtumus[2]. Tuo tarpu jau per pirmąsias kelias gyvenimo dienas kūdikiai tėvams praneša apie savo įgimtą temperamentą.
Ir iš tiesų, psichiatrai Alexanderis Thomas ir Stella Chess siekė suprasti, kaip vaikai prisidėjo prie savo vystymosi, ir nustatyti, ar ir kaip jų temperamentas sąveikauja su aplinka, kad pasiektų konkrečius rezultatus.
Taigi, tyrinėjimo metu A. Thomas ir S. Chess nustatė devynias temperamento dimensijas: aktyvumo lygį, reguliarumą, požiūrį, prisitaikymą, intensyvumą, jutimo slenkstį, nuotaiką, išsiblaškymą bei atkaklumą, taipogi išskirdami tris temperamento tipus[3].
Paaiškėjo, kad dauguma kūdikių paprastai būna daugiau mažiau nusiteikę pozityviai, gerai prisitaikę prie naujų situacijų ir rutinos, dėl ko nusiminę gana greitai nusiramina; mažesnė dalis dėl neigiamų ir intensyvių reakcijų yra linkę į ilgiau trunkantį stresą; o likusioji – dėl bendro nerimo ir baimės naujose situacijose – yra chroniškai budrūs ir nerimastingi.
Nepaisant to, psichiatrai veiksmingai atmetė idėją, kad kūdikiai gimsta it „tušti popieriaus lapai“, pasyviai besiformuojantys remiantis aplinka, dėl ko šios išvados kitados apvertė psichologinių pažiūrų scenarijų, kuriame iki šiol išskirtinis dėmesys buvo skiriamas tėvų ir aplinkos vaidmeniui vaiko vystymuisi, neatsižvelgiant į vaiko prigimtinių polinkių įtaką.
Pernelyg irzlūs kūdikiai dažniau tampa vaikais, negalinčiais suvaldyti pykčio
Nemaža dalis tyrimų rodo, jog temperamentas – tai pagrindinis vaiko vystymosi varomasis veiksnys, kuris yra mažų mažiausiai toks pat svarbus ir biologiškai pagrįstas, kaip ir tai, kas ateina po to, kai kūdikis įžengia į pasaulį, įskaitant tėvystės modelį bei aplinką.
Įdomu tai, kad ne tik kūdikiai pasižymi temperamentingomis savybėmis; tai būdinga ir kitiems jauniems žinduoliams, įskaitant šunis, dramblius, delfinus ar net voveres. Ir tai rodo, jog temperamentas yra neatsiejama bendros biologinės sistemos dalis.
Kitais žodžiais tariant, nors aplinka ir patirtis gali pakeisti nervų sistemos veiklą, kai kurie asmenys vis tik jau gimsta linkę lengviau suvokti grėsmę, įskaitant nemaža dalimi nulemtą pastarųjų socialumą, emocionalumą, aktyvumą, dėmesio ištvermę ir ramybės plėtojimo aspektą.
Apskritai, neigiamas temperamentingas reaktyvumas ir bendras sunkus temperamentas yra susiję su vėlesniu opoziciniu elgesiu, aplinkinių nepaisymu ir tam tikromis elgesio problemomis, bendrai vadinamomis „išorinėmis problemomis“, ir taip pat nuspėja galimą narkotikų vartojimą paauglystėje, – tokiu būdu slopinamas pastangų reikalaujančios kontrolės vystymasis.
Šios išvados netgi paskatino kai kuriuos psichiatrus pasiūlyti, kad ADHD yra ne neatidumo ar hiperaktyvumo sutrikimas, o temperamentu pagrįstos savireguliacijos sutrikimas, kol kita psichinė problema – depresija – yra plačiai siejama su temperamentinga neigiama nuotaika, mažomis prisitaikymo galimybėmis bei polinkiu atsitraukti nuo naujų objektų ir situacijų.
Priešingai, temperamentingas pozityvus požiūris sulaukus šešių mėnesių amžiaus reikšmingai numato smalsumo skalę, – tai rodo, jog smalsūs vaikai gali turėti įgimtą motyvacinį polinkį ieškoti naujovių; jiems taip pat greičiausiai bus suteikta savireguliacija, reikalinga norint išlaikyti susidomėjimą ir pastangas tyrinėti.
Visa tai byloja apie galimą atžalos stabilumą, palaikant temperamentą kaip biologinį ir nekintantį rodiklį.
Žinoma, aplinka gali pasiūlyti nuoseklų atsaką į temperamentines savybes, skatinančias jas išlikti nepažeistas, tačiau iš esmės konkretus rezultatas nėra garantuojamas, – optimalus vaiko vystymasis, kaip jau supratote, priklauso ne tik nuo įgimtų gebėjimų ir savybių, bet ir socialinės aplinkos poreikių, įskaitant tėvų lūkesčius ir auklėjimą.
