Pasitikėjimas savimi – dažniau žalingas, nei teikiantis naudą

Kuo labiau vaikas giriamas, tuo labiau krenta jo savivertė

Pasitikėjimas savimi yra naudingas, tačiau būdas, kuriuo jis nūdienoje ugdomas, neretai yra klaidingas – mažų mažiausiai.

Ar kas nors iš artimų žmonių, tarkime, tėvai, mokytojai ar vadovai, ragino jus stengtis labiau pasitikėti savimi? Be abejo, jie turėjo gerų ketinimų, manydami, kad tai padės įsitvirtinti gyvenime. Tačiau ar pastebėjote, jog dėl to pradėjote jaustis bejėgiais? Šio jausmo negalima suklastoti; visų pirma, reikia kai ką suvokti.

Vakarų visuomenėje vaikai, kaip žinia, aktyviai giriami, net jei pastarieji viso labo užsiriša batų raištelius ar apsivelka striukę. Galiausiai, kai pakankamai suauga, atžaloms primenama nepamiršti puoselėti savigarbą.

Šiais laikais egzistuoja ne tik savipagalbos knygos suaugusiems, bet ir vaikams, kuriose pasakojama, jog „karalystės“ vartai plačiai atsiveria tam, kuris tris kartus išdidžiai taria: „Aš esu mylimas, aš esu mylimas, aš esu mylimas“^[1].

Priešingai, dalis psichologų, tyrinėjančių vaikų charakterio raidą, linksta prie nuomonės, kad tokie pratimai yra klaidingi: nors daugybė mokslinių tyrimų rodo, jog pasitikintys savimi asmenys yra laimingesni, sveikesni bei sėkmingesni, būdas, kuriuo tai skatinama, yra neproduktyvus – kai kuriais atvejais netgi žalingas^[2].

Viena iš dažniausių klaidingų strategijų, kurią taiko daugelis tėvų, yra išpūstų komplimentų lavina, tokių kaip „tu esi nuostabus“, „tau neįtikėtinai gerai sekėsi“ ir t. t. Vėlgi, stebint tėvų ir vaikų bendravimą, nustatyta, jog suaugusieji linkę pagyrimais „taranuoti“ tuos vaikus, kurių savivertė yra ypatingai žema.

Kad ir koks doras ketinimas bebūtų, „pergyrimo“ metodas duoda atvirkštinį efektą^[3]. 

Taip yra todėl, jog žemą savivertę turintys vaikai nerimauja, kad nesugebės atitikti pagyrimo keliamų standartų, dėl ko ilgainiui pradeda vengti sudėtingų užduočių, tapdami pernelyg atsargūs palyginti su savo bendraamžiais, sulaukiančiais kuklių pagyrimų arba apskritai jų negaunančiais.

Pozityviai kalbėdami apie save kasam sau duobę

Panašiai kaip išpūsto pagyrimo atveju, teigiamas kalbėjimas apie save gali ironiškai priminti žemą savivertę turintiems asmenims skaudų neatitikimą tarp to, kas jie yra, ir to, kuo jie norėtų būti.

Konkrečiau, kai kurie tyrimai rodo, jog teigiamų teiginių kartojimas priveda žemos savivertės asmenis jaustis dar blogiau – su padidintu nerimu ir įtampa, drebuliu bei dusuliu priešakyje. Ir tai dar ne viskas.

Tai, kaip šiuo metu mokoma pasitikėti savimi, gali siųsti ir gilesnę, klastingesnę žinią.

Kaip Shani Orgad ir Rosalind Gill teigė knygoje „Pasitikėjimo kultūra“, pasitikėjimo savimi mokymas dažnai yra nukreiptas į žmones, priklausančius nepalankioje padėtyje esančioms ar marginalizuotoms socialinėms grupėms, įskaitant moteris, spalvotuosius ir skurde gyvenančiuosius – apskritai – nepasitikinčius savimi^[4]. Pranešimai „pasitikėk savimi“, savo ruožtu, perša mintį, kad pastarieji patys kalti dėl tokios padėties.

Pavyzdžiui, daugelis savipagalbos knygų yra skirtos moterims, nors pateikiamos idėjos nejučia nukreipia taikinį į silpnosios lyties kaktikaulį – lyg savos smegenys būtų priešės; lyg jos pačios šį priešą būtų užsitraukusios. 

Žinokite – pasitikėjimo savimi trūkumas neretai yra ne asmeninis, o platesnių visuomenės idėjų ir struktūrų atspindys, nepaisant to, kad individualios atsakomybės akcentavimas atsirado dar aštuntajame dešimtmetyje, kartu su „savigarbos judėjimu“.

Taip, savigarbos judėjimas buvo teisus dėl vieno dalyko: pasitikėjimas savimi yra svarbus. Tačiau klydo dėl kito: pasitikėjimo savimi negalima didinti vakuume, neatsižvelgiant į visuomenės jėgas, kurios jį pakerta.

„Papus“ į priekį, kitaip sakant, – jei kada nors abejojote savimi, žinokite, kad nemaloni patirtis dažnai daugiau pasako apie jūsų aplinką, ne apie jus.

Drąsą, kaip ir pasitikėjimą savimi – „įsigyti“ įmanoma – dar ir privaloma

Kol kai kurie asmenys yra genetiškai linkę labiau pasitikėti savimi, kiti turi šiuos privalumus, nes augo šeimoje, skatinančioje gerbti save.

Vėlgi, dažnai praleidžiama pro akis, jog žalingos visuomenės idėjos bei struktūros, kurios vieniems teikia privilegijas, o kitus engia, mažina tam tikrų socialinių grupių pasitikėjimą savimi. Šiuo atveju taisyklė paprasta: jei nesukursime kitokios aplinkos – įsitikinimus griaunančios – niekada negalėsime panaikinti visuomenėje esančių pasitikėjimo savimi spragų.

Tarkime, skurde gyvenantys žmonės verčiami priimti pozityvų mąstymą – visai nesvarbu, kad susidūrus su finansiniais sunkumais belieka susitelkti į grėsmes „čia ir dabar“, o ne į abstrakčius „viskas bus gerai“ „padulkinimus“. Kai politikos formuotojai skurdžiai gyvenantiems žmonėms primeta tariamai pozityvų mąstymą, jie nepastebi sąlygų, kurios pakerta tuos pačius įsitikinimus, kuriuos jie siekia įskiepyti.

Svarbus iššūkis, laukiantis ateityje – išardyti žalingas visuomenės struktūras, trukdančias nepalankioje padėtyje esančioms grupėms pasitikėti savimi. 

Pavyzdžiui, vadovai gali kurti aplinką, kurioje savo darbuotojams įteigtų, jog kiekvienas turi potencialą pasiekti sėkmę, kad į asmenis nebūtų žiūrima per žalingų intelektinių stereotipų prizmę. Panašiai mokytojai ir tėvai gali kurti į mokymąsi orientuotą aplinką, kurioje priimamas bei puoselėjamas kiekvieno vaiko (unikalus) potencialas. Tokiu būdu bus sukurta derlinga dirva, kurioje pridygs pasitikėjimo savimi sėklos.