Jei politikai atrodo kompetentingi, labiau tikėtina, kad už juos balsuosime
Vaikystėje daugelis esame perspėti nevertinti knygos pagal jos viršelį. Tačiau suaugę žmonės dažnai daro skubotas išvadas apie nepažįstamų žmonių charakterio bruožus, remdamiesi jų išvaizda.
Šie pirmieji įspūdžiai stebina tuo, jog jie dažnai grindžiami stabiliais veido bruožais, tokiais kaip nosies forma ar „tarpas“ tarp akių, o ne veido mimika – šypsena, suraukta kakta ir pan. Ir tai iš tikrųjų gali turėti įtakos įvairiose mūsų gyvenimo srityse.
Pavyzdžiui, kai kurie tyrimai rodo, kad kai manome, jog politikai atrodo kompetentingi, labiau tikėtina, kad už juos balsuosime[1]. Tuo tarpu kai manome, jog kas nors atrodo nepatikimas, mažiau tikėtina, kad pasiūlysime jam darbą ar paskolinsime pinigų, ir dažniau manysime, kad tokie asmenys yra kalti dėl nusikaltimų.
Akivaizdu, kad pirmojo įspūdžio įtaka elgesiui ypač kelia nerimą, turint omenyje, kad šis paprastai būna netikslus: atrodo, jog tarp individų tikrųjų psichologinių bruožų ir tų, kuriuos priskiriame pagal veido bruožus, ryšio išties mažai, – vertinimai pagal išvaizdą nenumato, kaip asmenys veikia ekonominiuose žaidimuose, skirtuose patikimumui įvertinti[2]. Panašiai vertinimai apie vadovų gebėjimus vadovauti, remiantis jų išvaizda, nenumato jų veiklos, gabumų ir pan.
Akiniai nebūtinai liudija, kad „nešiotojas“ yra gudročius
Pirmieji įspūdžiai yra saviti: jie skiriasi tarp žmonių, gyvenančių toje pačioje kultūroje. Nepaisant to, visuotinai sutariama, jog nuomonė gimsta bendravimo su kitais žmonėmis dėka.
Apsvarstykite žmogaus, vaikystėje turėjusi malonų ir dosnų mokytoją, atvejį.
Suaugęs šis asmuo gali spontaniškai priskirti gerumą ir dosnumą nepažįstamam žmogui, kuris yra panašus į jo seną mokytoją, net jei ši idėja būtų, švelniai tariant, aptraukta migla.
Ir iš tiesų, daugelis žmonių itin lengvai susieja konkrečius veido ir charakterio bruožus, vėliau taikydami šį šabloną panašios išvaizdos asmenims[3].
Tai, be kita ko, lemia ir kultūra.
Tarkime, daugelis JK ir JAV asmenų naivumą ir patikimumą priskiria veidams su didelėmis akimis ir apvaliais bruožais, gražiems veidams savo ruožtu priskirdami daugybę teigiamų charakterio ypatybių, įskaitant patikimumą, sumanumą ir dosnumą.
Šiaip ar taip, yra rimta priežastis manyti, kad daugelis konsensuso (tapatinimo) įspūdžių yra išmokti, o ne įgimti.
Pagalvokite apie intelekto priskyrimą tiems, kurie nešioja akinius.
Akiniai egzistuoja mažiau nei 800 metų, – tai per trumpas laikas, kad suteikti žmonėms įgimtų žinių apie tikėtinus akinių nešiotojų vidinius bruožus.
Nereikėtų pamiršti ir technologijų įtakos.
Stereotipai, susiję su veido bruožais, gali būti išmokstami žiūrint filmus, tokius kaip „Supermenas“ ar „Džeimsas Bondas“, – šie pramogų produktai milijonams žiūrovų visame pasaulyje išsiuntė aiškią žinią apie herojų ir piktadarių išvaizdą.
Panašios žinutės buvo perteiktos daug senesniais perdavimo mechanizmais, tokiais kaip iliustruotos pasakų knygos ar paveikslai.
Negalime ginčytis: naudinga pradėti mąstyti užuot patikėjus viskuo, ką matome.
Vizualinė propaganda pasitelkiama siekiant manipuliuoti
Nors kai kurie kultūros produktai netyčia perteikia veido bruožų stereotipus, vizualinė propaganda dažnai vyksta sąmoningai.
Tarkime, nacistinėje Vokietijoje antisemitinė propaganda dažnai siekė sustiprinti asociacijas tarp blyškių veidų, „padabintų“ didelėmis nosimis, ir neigiamų charakterio bruožų, tokių kaip godumas ar agresija.
Kultūriniai ritualai taip pat vaidina svarbų vaidmenį perduodant stereotipus apie veido bruožus.
Apsvarstykite du JAV paplitusius kultūrinius ritualus: Helovino ir grožio konkursus.
Per Heloviną vaikai sužino, jog blyški veido spalva, kruvina oda ir didelės nosys – raganų ir pabaisų bruožai – yra susiję su piktu charakteriu. Ir atvirkščiai, grožio konkursai, kuriuose vertinami konkurso dalyvių labdaringi darbai, intelektualiniai ir kultūriniai pasiekimai bei fizinė išvaizda, sustiprina stereotipą „kas gražu, tas tikrai teisinga“. Tokie ritualai ne tik moko susieti veido bruožus, bet ir parodo, kaip šiuos stereotipus perduoti ateities kartoms, nors šios tendencijos ir keičiasi kultūros pranešimų pobūdžio bei turinio įkandin.
Pavyzdžiui, kadaise įdegio buvimas reiškė, jog moteris dirbo lauke ir buvo žemo statuso. Pasukite laikrodį į priekį 450 metų, ir įdegusi oda Britanijoje nebėra stigmatizuojama. Vietoj to, įdegis saulėje dabar yra pageidautinas, o daugelis jį laiko sveikatos ir gyvybingumo ženklu.
Taip, kultūriniai pranešimai vaidina svarbų vaidmenį formuojant pirminę nuomonę. Tačiau jeigu mėgintume naivumo gyslą „apčiuopti“ dar vaikystėje, panaudodami kūrybinių industrijų žmones – animatorius, iliustratorius ir aktorių atrankos režisierius – priartėtume prie objektyvaus herojų ir piktadarių, kompetentingų ir nekompetentingų, lyderių ar pasekėjų atpažinimo.
