Vertybes nulems ne „scenos“ charakteris, o matymo laukas
Ankstyvieji homininai (didžiosios žmogbeždžionės), stebėję pleistoceno epochos ledynmečius, matė ištisų pasaulių „atėjimą“ ir „išėjimą“.
Ir iš tiesų, maždaug 2,5 milijono metų, iki maždaug 9700 m. pr. m. e., jie regėjo, kaip krenta jūros lygis, ilgainiui kildamas ir užliedamas sausumos tiltus, kurie Tasmaniją ir Didžiąją Britaniją pavertė salomis[1].
Ledynai vainikavo ir kalnų grandines, užpildydami slėnius, kol šiaurės Amerika ir Eurazija virto Antarktida.
Dėl šios priežasties milijonai rūšių, kaip žinia, tiesiog išnyko. Tačiau šį kartą viskas yra kiek kitaip.
Akivaizdu, jog Žemė kinta itin dideliu greičiu. Ir jei tai nenutrūks, šis procesas apvers aukštyn kojom vieną pasaulį po kito, įtakodamas kintančius orus, pasaulio vandenis, ekonomiką, mokslą, politiką bei etiką. Ir visgi, smalsu, kaip galime vertinti ir atrasti grožį pasaulyje, kuris, rodosi, ima panašėti į nepaliaujamos netekties reginį?
Turbūt daugelis pritartų, kad Žemės atsinaujinimo priežastimi gali tapti dažnesni gaisrai, ypač tuo atveju, jei ir toliau deginsime iškastinį kurą. Kitais žodžiais tariant, gaisrai, greičiausiai mutuosiantys į nepalankius megaįvykius, galimai sukurs ledynmečio atitikmenį.
Tačiau ugnis ir net sudegę kraštovaizdžiai, kuriuos jie gali palikti po savęs, yra daugiau nei žmonių sveikatos, suardytų ekosistemų, girgždančių institucijų ar netinkamo elgesio problema. Tai ir estetikos reikalas.
Galų gale, tai, kas tada egzistavo ir atrodė natūralu, virsta naujomis rūšimis, naujais įpročiais, ledo šaltumo mašinomis, atstumą tarp žmonių didinančiomis technologijomis bei prarastais kraštovaizdžiais, – įkyriais, trikdančiais ir svetimais.
Kraštovaizdis yra ne tik randuotas, bet ir nusėtas skaudžiomis dėmėmis
Las Conchas gaisras, įvykęs 2011 m. sukrėtė vietovę labiau nei bet kas anksčiau[2].
Atrodė, jog jis skelbia naują ugnies amžių, kuris ne tik atnaujino senąją tvarką, bet ir sukūrė kažką beprecedenčio: tai buvo ne atkuriamoji ugnis, bet ir pasaulį apverčiantis įvykis, dėl ko sielvartas ir kolektyvinės dejonės rodėsi vieninteliai galimi palydovai.
Visgi dauguma žmonių, kalbėdami apie grįžimą į gamtą, turi omenyje norą sugrįžti į pasaulį, kurį pažinojo vaikystėje (arba, pridurčiau, į pasaulį, kurį pažinojo, kai į jį atėjo).
Tas vaikystės pasaulis – tai, ką galėtume pavadinti savo „referenciniu kraštovaizdžiu“ – yra žymuo, kuriuo remiantis „matuojame“ esamą ir ateinantį pasaulį. Taip mes vertiname nūdieną kaip svetingą ar priešišką, mielą ar absoliučiai sugadintą.
Bet kokiu atveju, referencinis kraštovaizdis gali būti asmeninis, bet gali būti ir visuomenė ar tauta, mat kai pasaulis kinta, asmeninis sielvartas neretai perduodamas iš kartos į kartą.
Dabartiniai žmonės, be kita ko, gali apgailestauti, kad vietos, kurias vertino vyresnieji, nebėra tokios pačios, taip pat apgailestauti ir dėl mamutų bei milžiniškų dinozaurų išnykimo. Tačiau pasaulis, kuriame jie gyvena, yra vieta, kuri jiems bus įspausta amžiams, patiriant gyvenimą šiuolaikinėmis sąlygomis (arba kaip patirtų nuostolių liudijimą).
Matoma etapo pabaiga, liudijanti naujo laikmečio slenkstį
Galima sakyti, jog praeitis niekuomet nemirė. Ir tai net ne praeitis. Taigi, jeigu praeitis nėra praeitis, tai ir ateitis neateina – ji jau čia.
Ir visgi, jei ateities pasaulį matome tik per praeities perspektyvas, turime matyti jį kaip praradimą. Tačiau mums reikia vertinti meną, tinkantį mūsų perkurtam pasauliui.
Kitaip tariant, mums, ko gero, derėtų nematyti visko per prizmę to, ką prarandame ar praradome, mat net ir regint pajuodusius medžius ir iš skausmo kaukiančią žemę aukštai plynaukštėje, galime tikėtis estetinės kraštovaizdžio perspektyvos: taip, visa tai apdegė – liūdna – bet šiame be paliovos kintančiame kraštovaizdyje įsivyraus kita gyvybė. (Juk menas irgi kažkaip išgyvena; žmonės vis tiek vertina daiktus.)
Tiesą sakant, vertė ir menas yra glaudžiai tarpusavyje susiję: mes branginame tai, ką vertiname, ir vertiname tai, kas mums atrodo gražu. Tuo tarpu tai, kaip suprasime gamtos atsinaujinimą, priklausys nuo to, kokiu būdu atgaivinsime estetikos suvokimą.
Taip, meno ir gamtos istorija yra kupina jautrumo ir įvairių technikos poslinkių. Bet iš pažiūros nevaisingas, plokščias Australijos dykumos interjeras sukrėtė britų kraštovaizdžio tradicijas, įkūnydamas kažką naujo. Taigi, industrializacija mus nuvedė toliau nuo gyvenimo gamtoje prie naujų gyvenimo formų, dėl ko modernizmas ir postmodernizmas iškilo kaip atsakas.
Antropocenas (siūloma geologinė epocha, prasidedanti nuo reikšmingo žmogaus poveikio Žemės geologijai ir ekosistemoms, įskaitant, bet neapsiribojant, antropogeninius klimato pokyčius) įkvėps kažką panašaus[3]. Ir ką tik gimusiems ar pilnametystės sulaukusiems šis procesas jau prasidėjo.
Tačiau, bet kokiu atveju, iššūkiai neapsiriboja meninių vertybių pritaikymu prie naujos gamtos scenos ar būdų, kaip „natūralizuoti“ pastatytą kraštovaizdį, pritaikant kalnų estetiką prie dangoraižių (sunku nežiūrėti į apgriuvusius atogrąžų miškus, išbalusius koralinius rifus ir asfaltu bei plastiku padengtus kraštovaizdžius).
Mes turime daugybę „naujovių“ šiuolaikinėje dekoracijoje, kurios laukia tinkamų „vertėjų“, – pastarieji, ko gero, bus sekančioje kartoje, nors tai ir nebus lengva.
