<h2>Neprabėgus net 30 metų, pasaulyje bus daugiau senyvo amžiaus žmonių nei vaikų</h2>
<p>Įvairiuose Žemės kampeliuose jau pradedama įprasti prie vis rečiau girdimo kūdikių verksmo ar vis daugiau apleistų namų, kuriuose nėra kam gyventi. Daugelis šalių artėja arba jau patiria, ką reiškia didesni mirčių, o ne gimimų skaičiai. Tačiau naujausia Jungtinių tautų ataskaita verčia dar labiau sunerimti dėl pasaulio ateities.</p>
<p>Žmonija labai sparčiai senėja ir panašu, jog jau 2050 metais 60 metų ir vyresnių žmonių skaičius pasaulyje viršys jaunesnių nei 15 metų žmonių skaičių[1]. O tai – itin rimta problema dabartinei socialinės apsaugos sistemai, nes vienam senoliui išlaikyti reikia dviejų dirbančiųjų.</p>
<blockquote>
<p>Gimstamumo mažėjimas susijęs ne tik su porų nenoru turėti gausias šeimas, lyčių nelygybe, didelėmis pragyvenimo išlaidomis ar atsiradus daugiau darbo galimybių moterims. Visame pasaulyje taip pat stebimas ir vaisingumo kritimas. O vaisingumo problemų gydymas neretai trunka ne vienerius metus arba išvis taip ir neduoda jokios naudos.</p>
</blockquote>
<p>Stebint, kaip vietoj didelių šeimų daugelis renkasi arba būna priversti rinktis gyvenimą be vaikų arba vos su vienu ar dviem vaikais, toks pasikeitimas galiausiai reikš, kad gimtadienio šventės bus žymiai retesnės nei laidotuvės, o senolių išlaikymui vis labiau trūks dirbančio amžiaus žmonių.</p>
<p>Nors jau dabar ne vienerius metus vyksta mokyklų, gimdymo namų uždarymas mažesniuose Lietuvos miesteliuose ar kaimuose, su ta pačia problema susiduria ir likęs pasaulis.</p>
<p>Italijoje yra uždaromos gimdymo palatos. Šiaurės rytų Kinijoje atsiranda vis daugiau miestų vaiduoklių. Pietų Korėjos universitetai nebesugeba rasti pakankamai studentų. O Vokietijoje daugybė nekilnojamojo turto buvo sunaikinta ir jų vietoje atsirado parkai[2].</p>
<h2>Iki šiol socialinė apsaugos sistema gyvavo remdamasi mūsų senelių ir prosenelių demografiniu palikimu</h2>
<p>Nors Afrikoje gyventojų skaičius ir toliau auga, tačiau beveik visuose kituose pasaulio kampeliuose gimstamumo rodikliai sparčiai mažėja.</p>
<blockquote>
<p>Demografų prognozės nedžiugina – jau antroje šio amžiaus pusėje, o gal net ir dar anksčiau, pasaulio gyventojų skaičius pereis į nuolatinį mažėjimą.</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/world_population.jpg" alt="" /></p>
<p>Tuo veikiausiai džiaugsis ne vienas gamtos mylėtojas, tikindamas, jog mažiau žmonių Žemėje reikš mažesnį išteklių naudojimą ir lėtesnius klimato kaitos pokyčius. Be to, tai drauge sumažins naštą moterims, nes jos nebegimdys daug vaikų ir neturės žongliruoti tarp išsilaikymo darbo rinkoje ir tinkamo atžalų auginimo.</p>
<blockquote>
<p>Deja, gimstamumo mažėjimas pamažu atneš sunkiai suvokiamus gyvenimo pakeitimus, kurių vargu ar kažkas nori.</p>
</blockquote>
<p>Gimstamumo mažėjimas, dėl kurio vis labiau mažės darbingo amžiaus žmonių ir vis daugės pensininkų, galiausiai privers permąstyti, kaip veikia bendruomenės ir kaip sprendžiami socialiniai klausimai. Gali būti, jog netolimoje ateityje regėsime ištisus regionus, kuriuose didžioji dauguma gyventojų bus vyresni nei 60 metų.</p>
<p>Taigi, valdantieji jau gali pradėti skirti dideles premijas jauniems imigrantams ir mamoms, turinčioms daug vaikų. Juk šalims teks prisitaikyti prie gimstamumo nuosmukio ir kažkaip išsaugoti ekonomiką bei išmaitinti senolius.</p>
<h2>Ką daryti, turi mąstyti jau visos pasaulio šalys, nes gimstamumas didėja tik pavienėse Afrikos teritorijose</h2>
<p>Iš tiesų, klausimai, kaip reikėtų elgtis, o taip pat ir pasekmės, jau prasidėjo. Ypač Europoje ir Rytų Azijoje. Čia vis dažniau kyla diskusijų, kaip suderinti jaunų žmonių poreikius su senyvo amžiaus žmonių poreikiais, kurių palaipsniui vis daugėja. Mes ir taip labai ilgai gyvenome džiaugdamiesi senelių ir prosenelių demografiniu palikimu. Juk 20 amžiuje pasauliui teko susidurti su visiškai kitokiu iššūkiu – gimstamumo bumu, dėl kurio pasaulio gyventojų skaičius išaugo iki dar nematytų aukštumų.</p>
<blockquote>
<p>Deja, gimstamumo augimo dinamika dabar stebima nebent Afrikoje ar pavienėse teritorijose.</p>
</blockquote>
<p>Moterims įgyjant vis daugiau galimybių mokytis ir dirbti, visiems vis aktyviau naudojantis kontracepcija, augant nerimui, susijusiam su vaikų auginimui, šeimoms vis dažniau nusprendžiant atidėti atžalų planavimą vėlesniam laikui, susiduriant su vaisingumo problemomis ir dėl daug kitų priežasčių, gimsta vis mažiau kūdikių. Tai pastebima net ir tokiose su sparčiu augimu iki šiol sietose šalyse kaip Indija ar Meksika, kur gimstamumas arba mažėja, arba jau spėjo pasiekti mažesnį nei 2,1 vaiko vidurkį šeimoje.</p>
<p>Nors gali atrodyti, kad dabartinė padėtis keičiasi lėtai, tačiau iš tiesų nuosmukis sparčiai didėja, nes kiekvienas pokytis automatiškai daro dar didesnius pokyčius ateičiai. T. y., gimstant mažiau kūdikių, automatiškai užauga mažiau mergaičių, o tai reiškia, kad bus susilaukiama dar mažiau vaikų.</p>
<p>Deja, panašu, jog jei mūsų seneliai ar proseneliai net ir neturėdami tokių gerų galimybių auginti vaikus, išgyvendami karą ir kitas negandas, rinkdavosi auginti dideles šeimas, tai dabar vyksta priešingas procesas. Net ir pakankamai pajamų turinčios šeimos renkasi auginti vos vieną ar du vaikus arba jų neturėti išvis.</p>
<h2>Siekiant gelbėti padėtį gali prasidėti imigrantų aukso amžius ir reikalavimai dirbti vos ne visą gyvenimą</h2>
<p>Vis gilėjant demografinėms problemoms, daugelis šalių pradeda ne tik priešintis ir mėginti skatinti gimstamumą, bet ir tiesiog bando prisitaikyti prie besikeičiančios padėties.</p>
<p>Pietų Korėja siekia universitetų jungimosi. Japonijoje konsoliduojamos savivaldybės, nes miesteliai vis sensta ir traukiasi. Švedijoje kai kurie miestai perkėlė savo išteklius iš mokyklų į pagyvenusių žmonių priežiūros sritį.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/world_population_becomes_older_and_older.jpg" alt="" /></p>
<p>Be to, daug kur iš žmonių pradėta reikalauti dirbti dar ilgiau.</p>
<blockquote>
<p>Šiuo metu Lietuvoje pensinis amžius pasiekiamas sulaukus 64 metų ir 4 mėnesių, tačiau 2026 metais jau reikės sulaukti 65 metų. Vokietija anksčiau padidino pensinį amžių iki 67 metų, tačiau dabar svarsto galimybę jį padidinti dar labiau – iki 69 metų.</p>
</blockquote>
<p>Padėčiai nesikeičiant, tikriausiai jau nieko nestebins, jei pensinis amžius su laiku dar labiau augs ir galiausiai išvis bus sunku sulaukti užsitarnautos pensijos. Pavyzdžiui, Lietuvoje vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė 2019 metais buvo 71,5 metai[3] – vos 6,5 metais daugiau nei amžius, kada nuo 2026 metų vyrai sulauks pensijos.</p>
<h2>Europai teks konkuruoti dėl darbuotojų iš trečiųjų šalių</h2>
<p>Žinoma, reikalauti iš gyventojų, jog jie dirbtų vis ilgiau ir ilgiau vis tiek vargu ar padės išgelbėti ekonomiką ir atsakyti į visus socialinius klausimus. Europai, kuri išnaudojo demografinį praeities palikimą ir surinko darbuotojus iš Rytų Europos, galiausiai teks atsigręžti į globalią rinką ir konkuruoti dėl darbuotojų iš trečiųjų šalių.</p>
<p>Pavyzdžiui, nuo šių metų rugpjūčio 1 dienos Lietuvoje įsigaliojo įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos, kurios supaprastino migracijos taisykles ir palengvino sąlygas gauti Mėlynąją kortelę[4]. Ši kortelė – tai europinė darbo viza, o įstatymo pakeitimai įvyko įgyvendinant naują Europos sąjungos direktyvą.</p>
<p>Tačiau net ir imigrantų iš Afrikos ar Azijos pliūpsnis, kuris gali atrodyti kaip tikra aukso gysla senėjančiam ir vis labiau besitraukiančiam pasauliui, tėra tik trumpalaikė išeitis.</p>
<p>Jungtinių tautų ataskaitoje sakoma, jog jau antroje amžiaus pusėje, o gal ir dar anksčiau, pasaulio gyventojų skaičius ims nuosekliai mažėti. Nors dabar atrodo, jog gyventojų skaičius vis dar auga, tačiau dėl to kalta ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė, o ne didėjantis gimstamumas. Vakaruose tai jau tampa faktu, o Afrikoje irgi galima stebėti palaipsniui vykstančius pasikeitimus.</p>
<h2>Su kiekviena karta gimstamumas vis mažėja</h2>
<p><img src="77_CDN_URL/images/young_families_do_not_want_to_have_kids.jpg" alt="" /></p>
<p>Lietuvos padėtis iš tiesų yra dar prastesnė ir dar sparčiau ritasi į dugną nei kai kurių kitų Europos valstybių.</p>
<p>Jei 2015 metais suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje siekė 1,70, tai 2020 metais jis buvo tik 1,48. O remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis[5], kuo jaunesnę moterų kartą mėgintume paimti gimstamumo skaičiavimui, tuo liūdnesnį vaizdą išvystume.</p>
<p>1980–1984 metais gimusių moterų vidutinis pagimdytų vaikų skaičius nesiekia 2 vaikų. O pačios jauniausios moterų kartos jau artimas vienam vaikui.</p>
<p>Jei situacija nesikeis, Lietuvoje gimusiųjų skaičius iki 2070 metų sumažės beveik per pusę. O dėl neigiamo gimstamumo lygio Lietuvos gyventojų skaičius iki 2030 metų susitrauks 150 tūkstančių gyventojų.</p>
<h2>Mažas gimstamumas ir didelis mirtingumas mažina Lietuvos populiaciją beveik tokiu pačiu tempu kaip ir emigracija</h2>
<p>Prieš dešimtmetį dėl to dar galėjome labiausiai kaltinti emigraciją. Tačiau dabar mažas gimstamumas ir didelis mirtingumas mažina Lietuvos populiaciją beveik tokiu pačiu tempu kaip ir emigracija. Mūsų jau net nebėra 3 milijonų – naujausiais duomenimis, formaliai Lietuvoje gyvena 2,8 su trupučiu milijono gyventojų.</p>
<p>Ramūnas Aušrotas Nacionalinio susivienijimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas, teigia[6]:</p>
<blockquote>
<p>Demografiniu požiūriu Lietuva panaši į seną ąžuolą su plačia, bet gilių nebemezgančia laja ir plonu kamienu, kuris bet kada gali lūžti. Jei tendencijos nesikeis, pagal JT paskaičiavimus, šio amžiaus pabaigoje Marijono Mikutavičiaus įpėdiniui teks dainuoti tik apie pusantro milijono lietuvių.</p>
</blockquote>
<p>R. Aušrotas pažymi, jog Lietuva turi tik dvi išeitis: laikinai ir pigiai lopyti skyles imigracija arba ilgai ir brangiai investuoti į sėkmės atveju neabejotinai atsiperkančią priemonę – gimstamumą.</p>
<p>Antrąją išeitį pasirinko Vengrija ir dešimtmetį vykdžiusi įvairias gimstamumą skatinančias socialinės politikos priemones sugebėjo padidinti suminį gimstamumo rodiklį net 24 procentais. Ir Vengrija neketina stabdyti tokios politikos, kad ir kiek ji kainuotų – 2022 metais šeimos politikos priemonėms atseikėta 6,2 proc. BVP.</p>
<p>Tad toks kelias būtų įmanomas ir Lietuvoje, tačiau kol kas žengiama pirmuoju, imigrantų pritraukimo keliu.</p>
<p>R. Aušrotas sako:</p>
<blockquote>
<p>„Apibendrinant galima pasakyti: stovime ant lemiamų permainų slenksčio. Atsisakydama investuoti į savo tautos gyvybinį potencialą, plačiai atidarydama duris neribotai darbo jėgos migracijai, etniniu požiūriu homogeniška, bet nykstanti lietuvių tauta nepajėgs absorbuoti trečiųjų šalių kultūrinio poveikio. Klausimas, ar tikrai to norime? [ar tikrai norime išnykti kaip tauta?].“</p>
</blockquote>
