„Parišau“ nusistekenti: dirbti darosi nebemadinga

Darbo rinka sugriuvo, kaip ir daugelis kitų

Ekonomistai tiki visišku užimtumu; amerikiečiai, kaip ir likusi dalis pasauliečių mano, jog darbas ugdo charakterį. Bet ką daryti, jei formulė „dirbu, niekada nestoju“, paprastai tariant, tiesiog nebeveikia?

Darbas mums, jau nekalbant apie amerikiečius, reiškia viską.

Daugelį amžių – dar nuo 1650 m. – tikėjome, kad tai „šlifuoja“ asmenybę (punktualumą, iniciatyvumą, sąžiningumą, discipliną ir t. t.). Taip pat tikėjome, jog darbo rinka – pokyčiai po pokyčių – gana efektyviai paskirsto galimybes bei pajamas. Ir mes tikėjome, kad darbas – net jei jis primena perdegusiomis emocijomis „užjodinėtą“ muškietininką – suteikia kasdieniniam gyvenimui prasmės, tikslo ir struktūros.

Bet kuriuo atveju vis dar esame tikri, jog jis mus iškelia iš lovos (tiesa, kartais ant neštuvų), apmoka sąskaitas bei verčia jaustis atsakingais, apsaugodamas nuo bimbinėjimo ir saulės šviesos egzistavimo įrodinėjimo.

Ir štai, aiškėja, kad šie įsitikinimai nebėra tikėtini; nebėra ir tokie aktualūs.

Tiesą sakant, jie tapo juokingi, nes nėra pakankamai darbo, o tai, kas iš jo liko, neapmokės sąskaitų – nebent, žinoma, įsidarbinote narkotikų prekeiviu arba Volstryto bankininku, – tapti gangsteriu vis tik nerekomenduočiau.

Šiomis dienomis visi sprendžia šį darbo rinkos žlugimą propaguodami „visišką užimtumą“, tarsi darbas būtų savanoriška veikla. (Matyt, tai geras dalykas, nesvarbu, koks jis pavojingas ar žeminantis.) 

Visgi minėtas terminas nėra būdas atkurti mūsų tikėjimą sunkiu darbu, žaidimu pagal taisykles ar tuo, kas skamba, bet neatrodo gerai. 

Oficialus nedarbo lygis Jungtinėse Valstijose jau nesiekia 4 procentų, o tai yra gana artima tam, ką ekonomistai vadina „visišku užimtumu“. Bet pajamų nelygybė nė kiek nepasikeitė, – „šūdini“ darbai – bent po trejetą visiems – neišspręs socialinių problemų, su kuriomis dabar susiduriama^[1]. (Beveik pusė dirbančių suaugusiųjų šioje šalyje turi teisę gauti maisto kuponus, o dauguma tų, kurie turi teisę, nė nesikreipia.) 

Darbo rinka griūva, kaip ir daugelis kitų („ir tai ne mano kaltė“, – pabrėš visi, o ypatingai „atsakingieji“).

Beveik pusei esamų darbų gresia mirtis dėl kompiuterizavimo

Tos darbo vietos, kurios išnyko per didįjį nuosmukį, nebegrįžta, nepaisant to, ką jums sako nedarbo lygio rodikliai, – jeigu darbo vietų pelnas prisikels iš numirusiųjų, pagaliau įsigysiu piniginę; kitu atveju sveiki atvykę į „Wal-Mart“, kur maisto kuponai yra privalumas.

Niekas negali abejoti šio judėjimo moraline reikšme. Tačiau kokia prasmė gauti atlyginimą, kuris suka į kairę nuo pragyvenimo lygio, išskyrus siekį įrodyti, jog sekate darbo etikos įkandin?

Pastarąjį pusšimtį metų stebimos tendencijos ir tikėtinos ateinančio pusšimtmečio prognozės yra per daug empiriškai pagrįstos, kad jas būtų galima atmesti kaip niūrų mokslą ar ideologinį šlamštą. Bet pastarosios labiau panašėja į duomenis apie klimato kaitą – jei norite, galite juos neigti, bet atrodysite kaip kvailys, nesvarbu, kad toks nesate.

Pavyzdžiui, Oksfordo ekonomistai, tyrinėjantys užimtumo tendencijas, jau senokai sakė, kad beveik pusei esamų darbų gresia mirtis dėl kompiuterizavimo per 20 metų^[2]. Taigi šis mūsų nuosmukis – nejuokaukite, jis dar nesibaigė – yra ne tik moralinė, bet ir ekonominė katastrofa.

Galbūt tuščio kūčių stalo išvakarėse aptarsime, jog būtent taip atrodo dvasinė aklavietė. Tačiau ir šioje vietoje aš šiek tiek smalsauju: kokie socialiniai pastoliai, išskyrus darbą, leis sukurti charakterį – ar pats charakteris yra kažkas, ko turime siekti?

Šis peizažas, ko gero, yra ir intelektualinė galimybė, verčianti įsivaizduoti pasaulį, kuriame darbas nebekuria mūsų charakterio, nelemia mūsų pajamų ir nedominuoja mūsų kasdieniame gyvenime.

Kurti savo charakterį remiantis darbu yra kvaila

Ką darytumėte, jei nereikėtų dirbti, kad gautumėte pajamas? Ir kaip atrodytų mūsų civilizacija – su galvomis ar be jų – jei mums nereikėtų „užsidirbti“ pragyvenimui – jei laisvalaikis būtų ne pasirinkimas, o pagrindinė gyvenimo dalis? Ar praleistumėte laiką vietinėje bibliotekoje, o gal paslapčia rūkytumėte žolę?

Aš, žinoma, nesiūlau įmantraus minties eksperimento – tai vis dar yra praktiniai klausimai, nes nėra pakankamai darbų (arba norinčių dirbti). Tačiau jei būtumėte auklėjami tikėti, kad darbas yra vertės visuomenei rodiklis – šis modelis pažįstamas daugeliui iš mūsų – ar jaustumėtės prastai viską gaudami už dyką?

Mes visi esame bejėgiai – daugiau ar mažiau. Bet darbuotojai nėra problema – problema benamiai ir įmonių apskaitos idiotizmas. Beveik kaip Aukščiausiojo Teismo bendrosios teisės likučiai, užbūrę kiekvieną gyvą būtybę, sukurdami realų pasaulį, labiau bauginantį nei jo atitikmuo kine: tarkime, Frankenšteinas arba Transformeriai.

Taip, kai tikime sunkiu darbu, norime susikurti charakterį; bet mes taip pat tikimės, jog darbo rinka teisingai ir racionaliai paskirstys pajamas. Tuo tarpu darbo charakterį galima sukurti tik tada, kai matome, kad tarp praeities pastangų, išmoktų įgūdžių ir dabartinio atlygio yra suprantamas, pateisinamas ryšys. (Kai matau, jog pajamos yra visiškai neproporcingos tikrosios vertės gamybai, pradedu abejoti, kad charakteris yra sunkaus darbo pasekmė – labiau panašu į vergijos užtikrinimą XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje arba segregaciją šeštajame dešimtmetyje.)

Šiuo atveju rūpinimasis vienas kitu ir mokymasis būti savo artimojo globėju – socialiai naudingas darbas – tampa ne tik įmanomas, bet ir nepaprastai reikalingas, ir ne tik šeimose, kur meilė yra įprasta^[3]. Turiu galvoje ten, plačiame pasaulyje, nesavanaudiškumas tampa pagrindine pramonės šaka, o ne „trečiąja“ išmatuojamos ekonomikos dimensija.

Ar galite įsivaizduoti dieną, kai sutiksite patrauklų nepažįstamąjį, bet neklausite: „O kuo tu užsiimi?“ Neturėsime atsakymo tol, kol nepripažinsime, kad darbas dabar mums reiškia viską – o vėliau – nebe.