Viktorijos Siegel „Bentley“ pasirodymas neįgaliųjų vietoje – išteisintas
Užstalės kaimynas, žiūrėk, išgarsėja sukūręs dailės ar literatūros šedevrus, kitas – pasiekęs pasaulio disko metimo rekordą, o entuziastingiausias – perplaukęs valtimi Atlantą. Nepaisant didžių tikslų, šiuolaikinėje žiniasklaidoje mirga garsenybių veidai, pastarųjų savininkams savo vardus ant pjedestalo užkeliant dėka įvairiausių skandalų. Pirštais nebadysime, bet per petį apsižvalgysime.
Tautiečiai vis dar piktinasi skambiai nuaidėjusiu nuomonės formuotojos Viktorijos Siegel gestu vidury baltos dienos, šiai neįgaliųjų vietoje palikus „Bentley“. Iki tol mindžikuodami uoliausių gerbėjų gretose, dalis sekėjų tūžta tikindami, neva daugiau nebesilankysią V. Siegel elektroninėje parduotuvėje ir nieko iš jos nebepirksią. Suprask, nuomonės formuoti neužtenka – reikia už chamišką elgesį ir atsakyti.
Liaudies išmintis visą amželį bylojo, kad nemokamas sūris – tik pelėkautuose. Darosi aišku: nors laikai keičiasi kaip ir tam tikros sąvokos jo pavymui, žmogus su negalia – visų pirmiausia Žmogus. Kitaip tariant, nieko nuostabaus, dėl ko įvairiuose žinių kanaluose ir vėl kyla aistros. Šiuo atveju bene svarbiausia įvardyti, ar invalidas dvasios, galvos ar kitos kūno dalies, – klaustume retoriškai ar ironizuotume, bet kodėl vienam leidžiama tai, už ką kitas varstomas peiliu? Priešingai nei šalies elitui, paprastiems Lietuvos gyventojams už atitinkamą nusižengimą, kaip žinome, privaloma atverti pinigines atseikėjant beveik kelis šimtus eurų.
Taip, už turtuolius garsesni tik verkiantys turtuoliai; visiems kitiems po „užrauktų“ darbų pandemijos metu ir poilsio Lietuvos pajūryje, ko gero, pinigų bulviniais maišais neliko (nes kuo gi dėta nuomonės formuotoja, pastarajai naujai suformavus erdvių paskirtį?).
Automobilių statytojai neleistinose vietose turi „savų argumentų“
V. Siegel teigia, kad diskusijas sukėlęs gestas – „pilnai organizatoriaus atsakomybė“. Visa neseniai pajūryje praūžus kasmetinėms „Aurum 1006 km“ lenktynėms ir renginiui pritraukus begalę automobilių sporto gerbėjų, greičiausiai nenuostabu fiksuoti šiokių tokių akibrokštų – šįsyk žėrinčių vardiniais numeriais. Nepaisant to, kad būtent tai labiausiai patraukė aplinkinių akį, ginčijamasi, ką šis kontroversiškas pareiškimas simbolizuoja.
Auksaplaukė ir garsiausių šalies pokalbių laidų dalyvė tikina, esą jai iš tikrųjų buvo nurodyta palikti automobilį „toje neleistinoje vietoje“. Tautiečiai šnabždasi, nejaugi kitą kartą, jeigu, pavyzdžiui, V. Siegel bus įsakyta „Bentley“ ant Palangos tilto „apnakvindinti“, pastaroji tiesiai į jūrą įvažiuos (ei, o gal vis tik, „pasimokiusi“ iš patirties, bent saulėlydžiui pristos?). Kadangi ne visi neįgalieji turi teisę tokiose vietose automobilį statyti, kyla klausimas: kas už tokį manevrą turėtų atsakyti – įmonė, inicijavusi incidentą, ar žmogus, automobilių stovėjimo aikštelėje sukėlęs utopinį perversmą?
Internautai neslepia susierzinimo, kadangi tai liečia negalią turinčių žmonių grupę. Daugelis pastebėjo, jog išvysti prabangų automobilį šioje zonoje Lietuvoje – ne retenybė. Na, o užėmus specialias parkavimosi vietas, smarkiai apsunkinamas žmonių su negalia gyvenimas.
Kita vertus, socialiniame tinkle „Facebook“ spėriai plinta vaizdo įrašas, kuriame Viešojo saugumo tarnybos automobilis seka tokiu pačiu pavyzdžiu, į diskusiją įtraukdamas šūsnį nuogąstautojų: pastarieji gvildena, neva atvykus į iškvietimą, mažų mažiausiai, turėtų būti įjungti švyturėliai, ir minėtus įvykius sugretina, visus pasiteisinimus įvardindami „patetiškai juokingais“.
Kelių eismo taisyklių ar kitų teisinių aktų pažeidinėjimo negalima pateisinti tuo, kad „man taip liepė, taip nurodė“. Nebent tas nurodymas buvo prievartinis, t.y., už jo nevykdymą grėsė sužalojimas ar blogiau.
Bunkė susidėjo papus, kita įžymybė pasididino penį
Ar ši antraštė ir joje esanti informacija būtų melas, ar tiesa, užklystančių ją skaityti – tūkstančiai alkstančiųjų / pro kaimyno tvorą žiūrinčiųjų ir siūlus iš svetimų apatinių traukiančiųjų. Štai jums ir atsakymas: nors rėkiame, kokios pigios šiuolaikinių informacinių kanalų antraštės, realybė tokia, kad nauja diena – ir vėl, žiūrėk, auditorija silikono prašosi.
Tas pats pasakytina ir apie naujienas, susijusias su klibančiais įžymių žmonių santuokų įžadais, dainininkę Gabrielę Grygolaitytę-Vashą aplankysiančiais gandrais ar siautulingais elito vakarėliais. Tokio pobūdžio turinys, deja, sulaukia daugiausiai reakcijų, – o kad iškirtome miškus, paversdami šalies auksą plynlaukiais, palyginti – menkas subruzdimas. Tačiau būtent interesų zona ir diktuoja gyvenimo kokybę bei tolimesnių įvykių eigą tiek žiniasklaidoje, tiek mūsų kasdienybėje. Kaip kad amoralus elgesys daugina amoralų elgesį, organizatoriams nusisavinus automobilių stovėjimo aikštelę kartu su neįgaliųjų vietomis specialiems projekto poreikiams patenkinti.
Pamėginkime įsivaizduoti.
Jeigu išsinuomotume namą – ar galėtume – „reikalui esant“ – keisti jo paskirtį, t. y., užmūryti langus, išklibinti duris ir pan. Jau nekalbant apie renginio poreikiams pritaikytą kelio ruožą, kuriame, tarkim, galima viršyti greitį, kirsti ištisinę liniją, važiuoti priešingos krypties juosta ir t.t. Tokio tipo akibrokštai, kaip ir miegamojo gyvenimo fragmentai, susilaukia didžiausio atgarsio, paklausai atspindint realybę.
Patikimiausiais laikomi portalai tiesiog įnikę į atskiras rubrikas „pirstelėjimams“ fiksuoti: iš jų pirmųjų išgirsime apie skustas garsenybių kojas, pakeistas šukuosenas bei už begemoto galvą didesnes rožių puokštes kažkieno gimtadieniui paminėti. Ar nujaučiate, kas laukia vėliau?
Dramos darnia laikytoje šeimoje, dar vienos skyrybos televizijoje ir aukštakulniu nuraškytas priekinis automobilio veidrodėlis, tada patyčios internete, ir gyvenimas pamuštuose elito narių paakiuose nejučia sužiba iš naujo.
Tuštybė tai tuštybė, bėda kitur – gi jau kurį laiką apie Rytį Ciciną nieko nerašo.
