<h2>Išpuoštos lyderių galvos skatina eiti paskui minią</h2>
<p>Kuomet politinė lyderystė sušlubavo, nukentėjo visuomenė. Nepaisant lyderių pastangų „karo metu“ reaguoti į virusą, COVID-19 pandemija pasirodė sunkiai suprantama grėsmė dėl priežasčių, neretu atveju susijusių su dėmesio neskyrimu asmeniui kaip visumai.</p>
<p>Sveikatos krizė, kaip žinia, smogė ne tik pavieniams fiziniams asmenims – tai buvo ir vis dar yra išbandymas ir pasaulio lyderiams bei jų vyriausybėms, mėginant veiksmingai reaguoti į naująją viruso atmainą. Kita vertus, akivaizdu, jog visame pasaulyje su pandemija susijusi retorika bei kolektyvinis interesas, perteikiantis grėsmės lygį visuomenės „labui“ pernelyg skiriasi. Ir visgi, toli gražu ne visi lyderiai savo žinutę visuomenei perduoda vienodai skubiai.</p>
<p>Tarkim, Kinijoje valstybės pareigūnai sausio mėnesį atidėjo gyvybiškai svarbios informacijos apie ligą paskelbimą, o tai savo ruožtu trukdė PSO gebėjimui reaguoti[1]. Netgi po to, kai PSO naująjį koronavirusą paskelbė „visuomenės sveikatos krize“, Brazilijos prezidentas apibūdino jį „kaip mažą gripą arba nedidelį peršalimą“. Vašingtone prezidentas Donaldas Trumpas taip pat sumažino viruso sunkumą, lygindamas jį su gripu, ir ne kartą žadėjo, kad šalis „vėl bus atvira verslui“, tokiu būdu suteikdamas tautiečiams ilgą laiką trokštamos vilties ir laisvės pojūčio.</p>
<p>Galų gale, Meksikos prezidentas daugiausia dėmesio skyrė šalies ekonomikos išsaugojimui, skatindamas gyventojus valgyti restoranuose, ko, tarkim, mūsų šalyje išties trūksta – palaikymo, ypatingai mažų verslų atžvilgiu, čia, deja, nė su žiburiu nerasi: vietoj to, valdininkai verčia imtis kontroversiškų „sveikatos“ atsargumo priemonių, ilgainiui sumaitosiančių Lietuvos ekonomiką.</p>
<p>Tuo tarpu kai kurie krizę ir lyderystę tyrinėjantys ekspertai teigia, jog nors tam tikri pandemijos aspektai pranoksta bet kurio žmogaus galią, šalyse, kuriose virusas nuskambėjo itin garsiai, išryškėjo kelios pagrindinės temos: pasitikėjimo nekelianti pranešimų kampanija bei abejotini mokslo ir politikos veiksmai.</p>
<p>Galiausiai praėjus daugiau nei metams nuo pandemijos pradžios, atrodo, kad kai kurios pasaulio dalys atsuko nugarą natūraliam imunitetui ir iki šiol puikiai tarnavusiam individualios nuomonės puoselėjimui, neabejotinai atspindinčiam kiekvieno iš mūsų asmenines duotybes. (Vadovų tvarkymasis su vakcinų platinimu, taipogi šių naujų variantų plitimas ir toliau sulaukia baimėmis bei nuovargiu pagrįstos visuomenės dėmesio).</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/krakenimages-y5bvrlccx8k-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Tironiškas valdymo stilius – realybe tapusi nūdiena</h2>
<p>Taip, kiekvienos šalies prezidentas siekia suvaldyti koronavirusą, tačiau priimtų sprendimų veiksmingumas verčia abejoti tuo, kas sakoma. Trumpiau tariant, akivaizdu, kad netinkamas vadovavimas kainuoja daugybę gyvybių, dėl ko daugelis nebėra linkę manyti, jog lyderystė yra svarbiausias dalykas reaguojant į pandemiją. Bet kokiu atveju, pagrindinis dalykas, kurį mums parodė ši pandemija, yra tai, kad ji yra labai svarbi, bet ne tiek, kiek svarbus tautos balsas.</p>
<p>Ne paslaptis, jog tautos lyderiai remiasi ankstesne patirtimi, teikdami pirmenybę mokslui, suformavusiam reagavimą į pandemiją, mat šalys, per savo istoriją patyrusios daugiau lėtinių grėsmių, yra labiau linkusios laikytis itin griežtų apribojimų, susijusių su konkrečiais įvykiais[2].</p>
<p>Tai iš esmės gali paaiškinti tai, kodėl ėmimasis perdėm agresyvių veiksmų ligai (o gal labiau laisvų žmonių laisviems pasirinkimams) kontroliuoti, skirtingose valstybėse pasėjo tas pačias „nedorėliams“ (nepaklusniems) asmenims skirtas pamokas – konkuravimą, primygtinį „tiesos“ ieškojimą bei siautulingomis tapusių ir per gerklę lendančių kintančių privilegijų identifikavimą. Žinoma, nors kai kurios šalys turėjo natūralų pranašumą reaguodamos į koronavirusą, negalima atmesti politinių lyderių įtakos, kadangi lyderystė, kaip žinia, eina koja kojon su kultūra.</p>
<p>Tarp kitko, reagavimo į pandemiją metu, kuomet praeitą kovą šalys įvedė griežčiausią uždarymą per šiuolaikinę istoriją, vyriausybės dėjo didžiules komunikacijos pastangas, siekdamos sutelkti kolektyvinį šių neįtikėtinai ribojančių priemonių laikymąsi, o tai, savo ruožtu, atskleidė tironišku tapusį valdymo stilių, dargi grindžiamą bedvasiu kategoriškumu.</p>
<h2>Lyderio kompetencija visuomenės sveikatos krizės metu gali būti ir mirties klausimas</h2>
<p>Sakyčiau, kad jei kiekvieną veiksmą įvyniosime į dailų popierėlį, tokiam rinkodaros projektui pritaikydami skambų ir baimes iššaukiantį pavadinimą, žinutė bus gerai suprasta, o įbauginimo modelis – pasėtas plačiau kaip niekada. Taip atrodo vienybė COVID-19 pandemijos kontekste, taip sakant.</p>
<p>Tiems, kam (kalbant apie tautos atstovus) ypač gerai sekasi naudoti metaforas, įrėmintas į reguliarų skatinimą likti savo karantino „burbule“, ko gero, nereikia aiškinti, kad norint sustabdyti viruso plitimą, būtina apie jį žinoti – juo domėtis ir analizuoti, neužbėgant spontaniškiems ir tautą skaldantiems tikslams už akių. Tuo tarpu akivaizdu, jog pastaruoju metu daroma daugiau hipotetinių prielaidų, nei išties vertingų sprendimų: liaudies nuomonės menkinimas bei spekuliavimas virusu dabar yra „labai svarbus“ valdant imuninį atsaką.</p>
<p>Šiaip ar taip, įdomu tai, kad kai kurie lyderiai yra matomi žymiai geriau reaguojant į koronavirusą. Tarkim, Vietname, kur autoritarinė vyriausybė anksti įvedė masinius karantinus ir socialinio atsiribojimo priemones, siekdama sustabdyti COVID-19 plitimą, Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė dainą apie rankų plovimo svarbą, kuri kaipmat išplito. Na, o Taivano skaitmeninės ministerijos virusinės humoristinės kampanijos, propaguojančios socialinio atsiribojimo bei kaukių dėvėjimo svarbą, taipogi tapo „virusinėmis“ – žmonės priėmė iššūkį būti testuojamais (tiek tiesiogine, tiek perkeltine šio žodžio prasme). Jau nekalbant apie dainas ar „memus“, raginančius nepasiduoti asmeninės nuomonės „nuopuoliui“.</p>
<p>Aišku, neverta ginčytis – kai kurie vyriausybės atsakymai padėjo suvaldyti koronavirusą – tačiau šiame procese pažeidžiamos žmogaus teisės. Geras tokio valdymo modelio pavyzdys yra Kinija: taip, protrūkis iš dalies čia buvo sustabdytas, bet tik dėl sudėtingos stebėjimo sistemos, kuri neabejotinai kelia ilgalaikę grėsmę privatumui bei žmogaus teisėms. Pietų Korėja taip pat gausiai naudojo stebėjimo technologijas reaguodama į COVID-19, kaip ir Indija, kuri vis dėlto vėl susiduria su nauju infekcijų antplūdžiu[3].</p>
<p>Galbūt dalis žmonių sakytų, jog priešas – kad ir koks jis bebūtų – „pagyvina“ tautą, bet kartais pavojingesnis yra tas, kuris yra matomas pro siaurą politinį regos lauką. (Tikėtina, jog toks galingų lyderių elgesys privers rinkėjus atidžiau pagalvoti, kaip išrinktieji pareigūnai galėtų reaguoti į visuomenės sveikatos krizę, kai ateityje jie bus perrenkami).</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jehyun-sung-6u5aemqiajg-unsplash.jpg" alt="" /></p>
