Renginys pasisako prieš tradicines vertybes viešai nusismaukdamas kelnes
2024-ųjų olimpinės žaidynės, drebinančios pasaulį simboliais bei ženklais, žiūrovus ne tik paliko be žado, bet ir privertė šokti nuo atbrailos neatlaikius demonų inscenizacijos. Kas čia per paradas?
Pirmuoju apokalipsės elementu tapo raitelis. Per olimpiados atidarymą jį sekė viso pasaulio atstovai su vėliavomis, išskyrus dvi šalis, kurioms buvo uždrausta dalyvauti – Baltarusiją ir Rusiją[1]. Antrasis kaustė žiūrovų dėmesį ryškia ugnies spalva. Raiteliui, kaip manoma, buvo pavesta atimti iš žemės taiką. Galimai šiam tikslui buvo įteiktas kalavijas.
Tai istorija ne apie nieką, ir ne internautų ar gandams atstovaujančių portalų kliedesiai: antrasis raitelis, kaip dalis internautų spėja, vaizduoja karą, kuris esą gali kilti artimais laikais, ant pjedestalo sustatant kuo įspūdingesnio KMI kadenciją, lenkiančią galvas baisiausiems pasaulietiniams nukrypimams ir ruošiančią visiems galimiems pasaulio pabaigos scenarijams.
Vienas gražiausių Europos miestų surėmė pečius ne tik norėdamas įvertinti geriausius pasaulio sportininkus. Bendrąja prasme, svarbiausias sporto renginys labiausiai nustebino dėl šiuolaikinės „įvairovės“ liaupsinimo, bandančio prasiskverbti į kiekvieno pasauliečio sąmonę per jiems gerai pažįstamus simbolius (o išsirinkti tikrai buvo iš ko); visuotine – įtrauktumo didinimo „prastuminėjant“ vaikams animacine kalba dalijamus iškrypimų žemėlapius, – kur eiti, ką šiam pasauly dar išbandyti ir nuveikti. Apie žmogiškas vertybes nediskutuosime, nes jų tenais, regis, net pagrindų nėra. Visgi, kai kam buvo pakankamai „komfortabilu“, gavus galimybę patenkinti transo alkį nejaukiame olimpinių žaidynių formate[2].
Reginys galiausiai tapo daug įdomesnis nei renginio tikslas, kadaise orientuotas į sportininkus. Įvairios kūrybiškumu viena kitai nenusileidžiančios asociacijos padarė pasaulinės reikšmės paslaugą: dabar vieni riša vaikams akis nepermatoma skara, likusiems gi kolekcionuojant pasaulio pabaigos urnas.
Žmonės linkę į prielaidą, neva penki olimpiniais žiedai, laikui atėjus, pradės puošti šėtoniškų globalistų penius, kurie viską kontroliuos per lytiškumo temą. Didelė užuojauta, ir – taigi taigi – karti ta „Žemės“ pamoka.
Jiems patinka demonstruoti pornografiją?
Sakoma, jog atsitiktinumų nebūna. Kadangi nebėra prasmės slėpti ideologijų, ant scenos lipa visi, o ypatingai laukiami nevengiantys gvildenti LGBTQ+ temas, manant, jog atidarymo ceremonija bus sėkmingiausia, jei visi joje jausis „pasaulietiškai“[3].
Ar pastebėjote, kaip teatrališkai pasakojama Marijos Antuanetės ir kruvina Prancūzijos polinkio į savo revoliucijas, garbinančias Šėtoną, istorija? Šiame šou iš tiesų buvo atkurti 1789 m. Prancūzijos revoliucijos įvykiai. Neabejojama kūrėjų išradingumu, tačiau didžiausia problema – keistas olimpinio renginio turinys pavergiant vaikų regos lauką, pastarąjį nukreipiant į mėlyną smurfą ar į kitą ateityje galimai piktavališkai pasitarnausiantį arsenalą.
Mes kalbame apie demonus primenančius ritualus Europoje. Tačiau būtina savęs paklausti, ar taip galėtų nutikti šalyje, kurią vadiname namais?
Lytiškumo temos Lietuvoje jau turi „savo būdus“. Dėl to, greičiausiai, negalime tikėtis mūsų kultūros padangėje kitokių agendų; tik tų, kuriose piliečiams niekas nepriklauso išskyrus pamažu deginamus nervų jutiklius ir, vaizdžiai tariant, vaivorykštinius „upėtakius“.
Organizatoriai gi „nekalti“ – na, bent jau taip sako, įteikdami vaikams dar vieną saldainį. Vis tik daug kas šnabždasi, jog fanatizmo šokis per ateinančius kelerius metus sudegins tiltus ir ant jų esančius krikščionis, aukštyn galvom apversdamas tikrųjų vertybių puoselėtojus ir jų palikuonis.
Rusijai nereikės nugalėti vakarų – jie jau nugalėti
Kai dugnas pramuštas, belieka kasti tik giliau – o gal, remiantis 2024-ųjų olimpinių žaidynių pavyzdžiu, susėsti paskutinės vakarienės ir gerai užbaliavoti[4].
Dalis žmonių sako, kad televizoriaus nežiūri jau ilgus metus. Tačiau atsiribojimas padės menkai; kaimo žmonės paprasti – teigia, jog pats laikas šakes išsitraukti. Ir iš tiesų, pasaulyje plintantis genderizmas – lyg aštuonkojo čiulptuvai – „pagatavi“ viską, kas mūsų prigimtinėje gamtoje natūralu, subjauroti iki ištvirkavimo būsenos. Gal būtent taip atsitiko su Eurovizija, ypatingai ryškiai sužibėjusia šiais metais?
O dabar – verskime lapus atgal.
Senos upėje atskiruose kateriuose buvo pasaulio valstybių sportininkų pristatymas. Būtų lyg ir viskas puiku bei originalu, bet kokio velnio ir kam, ir kodėl per atidarymo ceremoniją ant podiumo turi būti Genderiai su savo ištvirkavimo aprėdais? Kinijos olimpiados atidarymas paminėjo Kinijos kultūros didybę; priešingai, Vakarų pasaulyje šventės, iš pažiūros, skirtos homoseksualumo šventimui. Ryškus skirtumas – argi ne? O dar ir PSO generolas ugnį nešė – suprask, kas galimai perims estafetę.
Pasijuokti iš paskutinės vakarienės ir įnešti Apokalipsės žirgą – visai nejuokinga, juo labiau tai ne prancūziška avangardinė pramoga, kaip ir diskusijų laviną sukėlęs drag queens pasirodymas[5].
Tesla vadovas Elonas Muskas šiuo klausimu neatsliko, irgi pasmerkdamas pasirodymą ir tvirtindamas, kad jis buvo „nepagarbus krikščionims“. Nepaisant to, kad sportas yra nuostabi veikla, džiuginanti sportininkus ir žiūrovus, o olimpinės žaidynės – judėjimas, kadaise tarnavęs vienybės idėjai, daugelis dešiniųjų stebėtojų nuogąstauja: Vakarų civilizacijai galimai atėjo galas.
Visai netyčia pasaulis pamatė tiesą ir – dar ir dar kartą – moterį su barzda
Internautai diskutuoja, jog jau neva seniai užfiksavo užkoduotas žinutes. Bėda ta, kad pakankamai atvirus įspėjimus geba skaityti tik maža dalis žmonijos.
Pavyzdžiui, 2012 metais olimpiados atidarymo metu, kaip manoma, buvo parodyta tolimesnė globalistų planų užuomina, ruošiant pasaulį koronaviruso pandemijai. Taip, ateitį vertinti sunku. Tačiau kol vieni buria iš kavos tirščių, akylesni turi kai ką labiau apčiuopiamo – karstų, užkaltų vinimis, įrodymus, kuriuos demonstravo Tokijo olimpiada 2020-aisiais; na, o šiemet – pasaulio pabaigos scenarijų, žirgui gabenant rudeninę „vakciną“, iniciatorių autoriams žinant, kokią propagandą tokie simboliai „varo“.
Visgi, kad ir kokias interpretacijas renginys išvystė, Paryžius atsiprašė – tai rodo, jog organizatoriai pripažįsta savo klaidą dėl faktų tikslumo nebuvimo.
