Ar žaislai yra tinkami vaikams, tikrinama atliekant metimo, tempimo ir smūgio bandymus
Žaislai taip ir nepakliūva į parduotuvių lentynas arba jie būna išimami iš rinkos net tik todėl, kad juose atrandama pavojingų cheminių medžiagų, kurias žaisluose paprastai tiria Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija. Žaislai gali tapti netinkamais žaidimams ir todėl, kad jie kelia pavojų užspringti jų detalėmis ar susižeisti žaidžiant. Ar žaislai tokio pavojaus nekelia, laboratorijose yra atliekami mechaninių ir fizikinių savybių bandymai.
„Pirmiausiai žaislas turi būti pakankamai stiprus ir tam yra atliekami bandymai – mėtymo, smūgio, gniuždymo, kurie ir parodo, ar žaislas nesuskils, nesuduš, – pasakoja Marija Petrėtytė, UAB „Areta“ Žaislų ir chemijos gaminių bandymų laboratorijos vadovė. – Svarbiausia, ar neatsirado smulkių detalių, kurias vaikas gali praryti ir užspringti.“
Ši laboratorija nuolat tiria ir žaislus, dėl kurių kokybės abejonių turi Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Laboratorijos vadovė pasakoja, jog, pavyzdžiui, minkšti kimšti žaisliukai pirmiausiai tikrinami tempimo bandymu ir žiūrima, ar atlaiko siūlės. Kaip tikrinama žaislo kokybė, pasakoja M. Petrėtytė:
„Žaislas yra paprastai pilnas kamšalo ir, jeigu prairs siūlė ir bus pasiekiamas tas kamšalas, tai vaikas gali pirštais ištraukti ir prisivalgyti bei užspringti. Siūlė gali ir neatlaikyti tempimo, bet tada būtinai turi būti koks nors pamušalas. Tokiuose minkštuose žaisluose būna ir smulkių detalių – nosis, akys. Darome tempimo bandymus ir tos dalys turi nenusitraukti arba turi būti nesugriebiamos pirštais, kad vaikas negalėtų atplėšti. Gali būti tokių atvejų, kad ta akis nusiplėšia, bet tada ji turi būti didelė. Paskutinis bandymas būna dėl smulkių detalių – yra cilindras, imituojantis vaiko gerklytę, maždaug trijų centimetrų dydžio, ir žiūrima, ar galėtų praryti tą detalę, ar ne.“
Tikrinant žaislus, yra dar ir mėtymo bandymas bei smūgio, kai ant žaislo iš dvidešimties centimetrų aukščio užmetamas vieno kilogramo svarmuo ir jis turi atlaikyti. Jeigu bent vieno bandymo žaislas neatlaiko, pasak Marijos Petrėtytės, jis laikomas nesaugiu ir leidimas prekybai jam neduodamas. Pasak jos, apie trečdalis žaislų, kuriuos jų laboratorija tikrina, tokių bandymų neatlaiko. Tačiau situacija gerėja, nes anksčiau tokių žaislų būdavo ir aštuoniasdešimt procentų.
„Žaislų kokybė keičiasi, kai pradėjome dirbti 1991-iaisias, būdavo blogas plastikas – nelankstus, duždavo, o dabar jau yra labai gerų žaislų“, – pastebi žaislų bandymams vadovaujanti M. Petrėtytė.
Marija Petrėtytė priduria, jog kiekvienas atkeliaujantis žaislas yra galvosūkis, nes ne visada aišku, kaip jį išbandyti. Kartais žaislais pradedama prekiauti, o kaip nustatyti, ar jis saugus, taisyklės sukuriamos tik kur kas vėliau.
„Pavyzdžiui, tokie žaislai kaip jo jo. Tai pradžioje nebuvo numatyta bandymų, kaip juos išmėginti. Jie gana pavojingi, nes gali apsisukti aplink kaklą ir uždusinti, – pasakoja M. Petrėtytė. – Tai dabar jau nurodyta, koks turi būti jų tamprumas, bet tai atėjo nė iš karto.“
Žaislų saugumo sertifikatai dažnai neatitinka realybės
Ieškant patarimų, kaip išsirinkti gerą žaislą, vienas iš dažniausių – pasižiūrėti, ar yra „CE“ ženkliukas ant pakuotės. Šis ženklas nurodo, jog gaminys atitinka Europos Sąjungoje galiojančius sveikatos, saugumo ir aplinkosaugos reikalavimus. Tačiau visa atsakomybė už tvirtinimą, jog tavo produktas tokius reikalavimus atitinka, tenka pačiam gamintojui[1].
Nevyriausybines organizacijas vienijantis Europos aplinkos biuras prieš dvejus metus suskaičiavo, kad, kai tais metais dėl pavojingų cheminių medžiagų iš rinkos buvo išimta milijonai žaislų, o daugiau nei devyniasdešimt procentų jų turėjo „CE“ ženklą, kuris turėtų būti kaip jų saugumo patvirtinimas[2]. Po tokių pranešimų, Europos cheminių medžiagų agentūra (ECHA) sakė, kad situacija su žaislais nėra adekvačiai kontroliuojama[3].
Ar ženklinime nurodomi saugumo sertifikatai yra patikimi, verčia abejoti ir kiti pavyzdžiai. UAB „Areta“ Žaislų ir chemijos gaminių bandymų laboratorijos vadovė Marija Petrėtytė pasakoja, jog daugiausiai bandymų atliekama su tais žaislais, kurie skirti vaikams iki trijų metų ir kur kas mažiau bandymų su tais žaislais, kurie skirti vyresniems vaikams. Todėl kai kurie gamintojai, siekdami save apsaugoti, ant žaislo pakuotės nurodo, kad jis netinka mažiems vaikams, nors nebūtinai tai būna tiesa.
„Būna juokinga, kai ant barškučio uždėtas ženklas, kad jis netinka vaikams iki trijų metų. Ir labai dažnai taip būna. Dažniausiai atkeliauja žaislai iš Kinijos, kurie būna ir sertifikatus turi, bet su tokiu ženklu, kuris neatitinka realybės, – pastebi Marija Petrėtytė, kurios vadovaujama laboratorija tiria ir tuos žaislus, kuriuos patikrinti užsako Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. – Tada kyla klausimas, ar tas sertifikatas tikras. Dabar nelabai sunku juos padirbti. Todėl mes ir atliekame bandymus, neatsižvelgdami į tai, ką nurodo sertifikatas.“
Vis dėlto, kalbant apie ženklinimą, ieškant patikimesnių gamintojų, dažnai patariama rinktis tuos žaislus, kurie pažymėti ekoženklais kaip „Oeko-Tex-100“, „Mėlynasis angelas“ ar „Šiaurės šalių gulbė“. Visi jie suteikiami toms prekėms, kurių gamyboje nenaudojamos pavojingos cheminės medžiagos.
„Tačiau net ir nepaženklintas žaislas gali būti pagamintas nenaudojant pavojingų cheminių medžiagų, – rašoma „BEF Lithuania“ informacinės kampanijos „Pagalvok, kai perki“ lankstinuke, – domėkitės gamintojo vykdoma gamybos politika, rinkitės vietos žaislų gamintojus, kurie gali papasakoti apie gamybos procesą ir medžiagas, naudojamas gamyboje“[4].
Žaislų bandymų laboratorijos vadovė Marija Petrėtytė, tikrinanti, ar žaislai pakankamai stiprūs ir saugūs, pataria pirmiausiai neduoti žaisti su žaislais vaikams, kurie jiems dar yra per maži.
„Jei tai mediniai žaislai, reikia pasižiūrėti, ar briaunos glotnios, ar nėra atsikišimų. O svarbiausiai pasižiūrėti, ar nebus mažų detalių, kurios gali nukristi ar būti nutrauktos – pamėginti pačiam patikrinti“, – pataria Marija Petrėtytė.
Apie pavojų įspėti gali žaislo kaina, kvapas, minkštumas ar spalvos
Tarp patarimų, kaip rinktis žaislus, taip pat įrašytas ir toks, kad įtarimų turėtų sukelti ir aitrus ar kitaip nemalonus kvapas, ypač atidarius pakuotę. Kita vertus, kai kurių cheminių medžiagų žinovai pabrėžia, kad yra žaisluose randamų pavojingų ftalatų, kurie neskleidžia kvapo, bet turi tokį patį neigiamą poveikį sveikatai.
„Jei medžiagos linkusios skirtis į aplinką, pavyzdžiui su kvapu, tuomet tikrai saugiau būtų naudoti nenaujus žaislus, – pataria cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė. – Jie buvo plauti, valyti, vėdinti – tikrai galima sakyti, kad, jei ir buvo pavojingų medžiagų, tai jų liko gerokai mažiau.“
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad atsargiai rinktumėtės žaislus, ant kurių užrašyti tokie perdirbto plastiko ženklinimo kodai kaip #3 #6 ar #7, nes juose dažnai pasitaiko kenksmingų priedų[5]. Ne vienerius metus aplinką ir žmonių sveikatą ginančios organizacijos kreipė dėmesį į tai, kad uždraustos naudoti degumą mažinančios medžiagos polibrominti difenileteriai (PBDE) vis dar atrandamos perdirbto plastiko gaminiuose, tarp jų ir žaisluose. Šios cheminės medžiagos pripažintos kaip pavojingos – kenkiančios vaikų smegenų vystymuisi, skydliaukei, sukeliančios dėmesio sutrikimus[6].
Ilgą laiką šios bromintos degumą mažinančios medžiagos vėl sugrįždavo į kasdienio vartojimo produktus kaip perdirbto plastiko gaminiai, nes jiems teisės aktuose buvo numatytos išimtys. Nevyriausybinės organizacijos, siekusios, kad tokių išimčių būtų atsisakyta, sako, kad uždraustų cheminių medžiagų buvo aptinkama ir žinomų prekinių ženklų gaminiuose, kuriems buvo naudotas perdirbtas plastikas. Vienas iš bendrų gaminių bruožų, kur buvo atrandama uždraustų cheminių medžiagų, tai yra juoda plastiko spalva – sako šiuos gaminius tyrę mokslininkai.
Praėjusiais metais žmogaus ir aplinkos gynėjai pasiekė savo ir pagaliau Europos Sąjunga uždraudė perdirbti plastiką, kuriame yra sveikatai pavojingų ir uždraustų gamyboje degumą mažinančių medžiagų, žinomų sutrumpinimu PBDE[7]. Išimties leisti pavojingas chemines medžiagas perdirbtame plastike Europos Sąjunga laikėsi dešimtmetį. O kai kurios šalys šios išimties laikosi ir toliau.
Mokslininkai, tiriantys, kokių pavojingų cheminių medžiagų yra žaisluose ir kokios įtakos jie turi sveikatai, taip pat pataria kasdien labai gerai išvėdinti vaikų kambarius ir taip mažinti galimą cheminę taršą. Taip pat dažnai specialistai siūlo nepirkti minkšto plastiko žaislų, pavyzdžiui, lėlių, nes jose atrandama pavojingų ftalatų. Geriau rinktis kieto plastiko ar tekstilės lėles, kurias prieš duodant vaikams būtų gerai išplauti ir išvėdinti – sakoma „BEF Lithuania“ išleistuose lankstinukuose „Kokiais žaislais žaidžia jūsų vaikai“.
Svarbu nepirkti ir labai mažų lėlyčių, nes „dažniausiai gamintojai pateikia ne kaip žaislus, o kaip dekoratyvias namų puošmenas, kurioms netaikomi žaislų saugumui keliami reikalavimai.“ Ir reikėtų nesižavėti tuo, kas dalinama nemokamai – įvairūs reklaminiai minkšti žaislai ar kartu su žurnalais platinami plastikiniai niekučiai. Visi jie taip pat galimi sveikatai pavojų keliančių medžiagų šaltiniai.
Geriausia rinkis neklijuotus ir nedažytus žaislus, arba tokius, kuriems naudojami natūralūs dažai. Vengti elektroninių žaislų, ypač tokių, kurie linkę įkaisti. Ant žaislų pakuočių ieškoti užrašų „Be PVC“ ar „Be ftalatų“. Geriau rinktis ne plastikinius, o žaislus pagamintus iš natūralių medžiagų kaip medis, medvilnė ir kitų natūralių audinių, popieriaus, vilnos ar kaučiuko. Visada svarbiausia taisyklė – geriau mažiau, bet kokybiškų žaislų. „BEF Lithuania“ organizacijos lankstinuke „Nuodai meškiuko kailyje“ pastebima, kad pavojingų cheminių medžiagų dažniausiai aptinkama žaisluose, kurie kainuoja mažiau nei penkis eurus.
