<h2>Linksmumas yra daug daugiau nei paviršutiniškas gerai nusiteikusio kolegos pasirodymas</h2>
<p>Galima sakyti, jog kiekvienas iš mūsų esame stebuklas, kurį pagimdė žiaurumas, susidaręs iš nuolaužų, pirmą kartą apskriejusių Saulę prieš maždaug 4,5 milijardo metų, galiausiai sukūrusių Mėnulį bei Žemę[1]. Ir štai, dabar mes, stovėdami šioje neįtikėtinoje ir smurtu padengtoje planetoje, išaugusioje į spalvingą pasaulį, kurį gaubia medžiai, ieškome sąmoningumo.</p>
<p>Taip, pasaulį formuoja fizika, o pagyvina menas, poezija, muzika bei, galbūt, matematika – skirtingos kalbos bei sąlyčio taškai, kuriuos sukūrėme norėdami įsiklausyti į tikrovę, pritaikydami ją sau. Tokiu būdu, manyčiau, išreiškiame savo nuostabą: „kas gi visa tai yra?“</p>
<p>Šis realybės šalutinis produktas, kurį vadiname gyvenimu, greičiausiai nėra tikėtinas, net ir nebūtinas, tačiau tai iš esmės yra viskas, kas mes esame atsižvelgdami į tikrovę – nuo plataus galaktikų masto ir ląstelės paslapties iki trapių sielos gelmių.</p>
<p>Kita vertus, retkarčiais – galbūt kartą ar du per šimtmetį, jei pasiseka – į aplinką išmesti žvaigždžių atomai virsta kūną persmelkiančiomis idėjomis, pasižyminčiomis įvairiomis suvokimo kalbomis, tokiomis kaip eilėraščiai ir paveikslai, elegijos bei lygtys, teoremos ar dainos, egzistuojančios tarp skirtingų tikrovės suvokimo apraiškų ir mus sukūrusio visatos stebuklo serenados.</p>
<p>Galų gale apmąstant mokslo vertę bei gyvenimo prasmę, žmogus įsiveržta į nuostabią prozą apie gyvenimo paslaptį ir stebuklą, riogsantį ant jūros kranto, arba ten, kur bent akimirkai liekame vieni. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/mi-pham-ftzl0r4dzyk-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Mes aistringai vertiname faktus</h2>
<p>Šiandien linksmumas sužadina ankstesnių scenų šmėklas: vaikštome tarp teologinės linksmybės bei tarpasmeninių pašaipų griuvėsių.</p>
<p>Visgi akivaizdu, jog gamta turi didžiausią vaizduotę iš visų. Tarkim, kai aš stoviu paplūdimyje, pradedu galvoti, kad ten pulsuoja sraunios bangos ir plyti kalnai molekulių, kurių kiekviena kvailai užsiima savo reikalais. Vis tik visos jos vieningai formuoja baltą vilties keterą: niekuomet nepailstančią ir kankinamą energijos, iššvaistytos saulės.</p>
<p>Giliai jūroje visos molekulės kartoja viena kitos modelius, kol prasideda naujas šokis, įgalinantis materiją. Galų gale, linksma, pakili nuotaika, galima pamanyti, yra galimai įsisavinamas atsakas į rimtus momentus.</p>
<p>Kitaip tariant, jėga gyvena linksmybėje. Nors mes dažnai manome, kad linksmumas yra galios priešingybė, žinoma, jog kad tai yra emocinio gyvenimo formavimo įrankis, galintis padėti perkelti mus į socialinį pasaulį bei susieti su bendruomene.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/fernando-brasil-xm_2oqcbpiq-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Pozityvumas prilygsta psichologinei jėgai</h2>
<p>Su linksmumo gaida galime pastebėti staigų nuotaikos pakilimą: jis iš esmės yra trumpalaikis, nes ateina ir praeina. Bet mes galime tai kontroliuoti, nes skirtingai nuo pykčio, taikus nusiteikimas yra pasirenkamas dalykas.</p>
<p>Kaip kad kadaise pasakė anglų filosofas Robertas Burtonas knygoje „Melancholijos anatomija“: linksmumas yra kukli galia, tačiau tai vis tiek yra galia[2]. Kita vertus, filosofai dažniausiai to nepastebėjo, mat jie, kaip žinia, linkę sutelkti dėmesį į dramatiškesnes emocijas, tokias kaip pyktis ir melancholija, žvelgdami į žmogaus emocinį gyvenimą kaip į nesąmoningų potraukių ar didžiulių aistrų mūšio lauką[3].</p>
<p>Klasikinis aistros valdomo žmogaus pavyzdys – graikų herojus Achilas. Įveiktas pykčio prieš Agamemnoną, Achilas atsisakė prisijungti prie savo kolegų graikų kare prieš Troją, ir taip išdavė savo, kaip didžiausio Graikijos kario, pareigą.</p>
<p>Ne paslaptis, jog daugelyje veikalų, susijusių su emocijomis, linksmumas pateikiamas ir kaip priešnuodis tamsioms melancholiko emocijoms. Be to, medicinos mąstytojai iki XIX amžiaus manė, kad žmogaus kūną valdo skysčių cirkuliacija arba humoras.</p>
<p>Pavyzdžiui, melancholija, anot jų, kilo dėl juodosios tulžies pertekliaus, o kai kurie stimuliatoriai buvo suprantami kaip priemonė melancholijai „atremti“ – tarkim, viena taurė vyno (ir jokiu būdu ne dvi), širdį glostanti muzika ar pakankamai apšviestas kambarys. Tuo tarpu renesanso laikų gydytojai taipogi rekomendavo gerą kompaniją, bučiavimąsi bei šokius – visa tai neva sukuria emocinį pakilimą, matomą kiekvieno iš mūsų veide.</p>
<blockquote>
<p>Tiesa, vis tik kita dalis gydytojų tvirtino, kad įmanoma sužadinti nuotaiką, sumaišius gvazdikėlį, baziliką, šafraną, citrinos žievelę bei dramblio kaulo gabalėlius, ir, voilà – būsi linksmas. Nesvarbu, ar kas nors rimtai žiūrėjo į šiuos medicininius nusiteikimo būdus, akivaizdu, jog linksmumas yra glaudžiai susijęs su kūnu.</p>
</blockquote>
<p>Galiausiai kiekvienas, kuris kada nors praleido vakarą su perdėm rimtais, melancholiškais žmonėmis, gali pripažinti, kad į patalpą įėjus geros nuotaikos nešėjui, pozityvus nusiteikimas yra labai naudingas, – linksmumas yra tarsi užkratas. Galima panaudoti ir liepsnos metaforą: linksmumas ima ir „uždega“ kompaniją, formuodamas aplinkos emocinį foną.</p>
<p>Galime apsidairyti, kaip sunkiai amerikiečiai dirba, ir kiek mažai laiko jie ilsisi, – esu tikra, jog pagrindinis pasauliečių tikslas yra mokėti atsipalaiduoti, neatsisakant produktyvumo, – šį stebuklą reikia pasiekti skleidžiant dvasinį lengvumą.</p>
<p>Net ir Donaldas Trumpas siekė nacionalizuoti linksmumo galią, tarsi taip būtų galima įveikti COVID-19 pandemijos siaubą su teigiamu požiūriu priešakyje, – tai buvo įtraukta į didesnę patriotinę misiją.</p>
<p>Žinoma, gera nuotaika nesukels revoliucijos nūdienoje, bet galbūt suartins mus izoliacijos metu.</p>
