Fiksuojamas vis didesnis bičių mirtingumas gali atnešti didelių bėdų visam pasauliui
Bitės itin svarbios visai ekosistemai, tačiau jau kuris laikas specialistai skambina pavojaus varpais dėl spartaus jų mirtingumo didėjimo. Nors Europos Sąjunga nuolat skiria didelę paramą bičių ir kitų augalų apdulkintojų augintojams, visgi tai nepadeda sustabdyti įsisiūbavusio proceso, kuris apima ne tik namines, bet ir laukines bites. Jei tokia situacija tęsis ir toliau, bitės gali išvis išnykti, o drauge su jomis dalinai būtų pasmerkta ir visa žmonija, kadangi maždaug trečdalis mūsų maisto išteklių priklauso būtent nuo bičių populiacijos.
Iš tiesų nyksta ne tik bitės, bet ir drugiai bei kiti augalus apdulkinantys gyviai, tad ši problema yra itin rimta. Patyrę bitininkai vis bando savęs klausti, kodėl nepavyksta išlaikyti bičių populiacijos, tačiau kol nesiimama griežtų priemonių prieš pesticidų naudojimą, bitėms reikalingos augmenijos naikinimą ir kitų žingsnių, tol visas pasaulis vis dar gūžčioja pečiais, nežinodami kaip sustabdyti svarbių apdulkintojų mirštamumą.
O skaičiai išties nedžiuginantys. Pavyzdžiui, Amerikoje kasmet prarandama maždaug 40% bičių žiemos kolonijų. Verta paminėti ir tai, jog nuo 2006 metų Amerikoje atliekamas kasmetinis bičių kolonijų praradimo tyrimas ir kiekvienais metais situacija atrodo vis prastesnė. Pavyzdžiui, jei 2014 metais JAV galėjo pasigirti valdanti apie 700 000 bičių kolonijų, tai 2018 metais šis skaičius jau buvo susitraukęs iki 320 000.[9] O stebint įvairių vabzdžių nykimo tendencijas, buvo pastebėta, kad vabzdžiai nyksta net aštuonis kartus greičiau nei žinduoliai, paukščiai ir ropliai. Šiuo metu nyksta net 41% vabzdžių rūšių, 31% gresia pavojus ir dar 10% nyksta lokaliai.[2]
Labiausiai bitėms kenkia žmonių veikla ir įvairios ligos
Dėl gamtos pokyčių itin susirūpinę asmenys dažnai kartoja, jog dėl nepavydėtinos bičių padėties yra kalti patys žmonės. Iš dalies tokie kaltinimai yra tikslūs, kadangi įvairi neatsargiai vykdoma veikla tikrai gan smarkiai prisideda prie bičių mirtingumo. Tačiau visgi nėra vieno konkretaus veiksnio, kurį būtų galima kaltinti dėl tokios prastos padėties. Kaip teigia įvairūs tyrėjai, bitės nyksta dėl įvairių veiksnių derinio.
Tikėtina, jog nemažą kaltės dėl nykstančių bičių dalį turėtų prisiimti tie ūkininkai, kurie pernelyg smarkiai metų metus teršė gamtą ypač dideliais kiekiais pesticidų ir vis dar naudoja itin pavojingus chemikalus, net ir žinodami, kad jie mirtini bitėms. Be to, manoma, kad iš esmės pasikeitęs ūkininkavimas taip pat yra kaltas dėl apdulkintojų mirštamumo, nes sumažėjus laukinių ir kultūrinių augalų įvairovei bičių mitybos bazė buvo neigiamai paveikta, taip dar labiau paaštrinant ir taip prastą bičių bei kitų apdulkintojų padėtį. „Greenpeace“ rašo:[8]
Sisteminis problemos pobūdis daro ją sudėtingą, bet ne neįveikiamą. Mokslininkai žino, kad bitės miršta dėl įvairių veiksnių – pesticidų, sausros, buveinių sunaikinimo, mitybos trūkumo, oro taršos, globalinio atšilimo ir kt. Daugelis šių priežasčių yra susijusios. Esmė ta, kad mes žinome, jog žmonės yra labiausiai kalti už dvi ryškiausias priežastis: pesticidus ir buveinių praradimą.
Deja, nepaisant puikiai žinomų faktų, pesticidai ir toliau plačiai naudojami įvairiose pasaulio šalyse. Dėl tokio abejingumo ir nenoro tiesiogiai spręsti pačią didžiausią problemą, bitės ir toliau gali sparčiai nykti, kol kažką padaryti bus tiesiog per vėlu. Kaip pastebi „Greenpeace“, didžiosios chemijos kompanijos taip pat nelinkusios bendradarbiauti ir savanoriškai atsisakyti pavojingų chemikalų gamybos:[8]
Bičių žiedadulkėse biologai rado daugiau nei 150 skirtingų cheminių medžiagų likučių – o tai, pasak Kalifornijos universiteto bitininko Eric Mussen, yra mirtinas „pesticidų kokteilis“. Chemijos kompanijos „Bayer“, „Syngenta“, BASF, „Dow“, „DuPont“ ir „Monsanto“ gūžčioja pečiais dėl sisteminio sudėtingumo, tarsi ši paslaptis būtų pernelyg sudėtinga. Jie pasisako už tai, kad pesticidų politika nesikeistų. Juk parduoti nuodus pasaulio ūkininkams yra pelninga.
Žinoma, problema slypi ne tik pernelyg švelniuose reikalavimuose ar pesticidus parduodančiose įmonėse. Juk jei ūkininkai entuziastingai nepirktų pesticidų, tuomet jų gamyba imtų nykti, o vabzdžiai ir vėl galėtų atsigauti ir gyventi neapsupti įvairių pavojingų cheminių medžiagų. Deja, tačiau ūkininkai dažnai net nesusimąsto (arba nenori susmąstyti) apie žalą, kurią daro savo ūkiuose naudodami įvairius chemikalus. Specialistai perspėja:[5]
Nors pesticidai sukurti naikinti kenkėjus ir vabzdžius, kurie kenkia pasėliams, jie taip pat sukuria nenumatytas pasekmes. Pesticidai gali išnaikinti visas rūšis, net ir tas, į kurias nesitaikė. Tai apima ir bites, vabzdžius, būtinus daugeliui pasėlių.
Didieji ūkininkai taipogi prisidėjo prie itin spartaus bičių nykimo, kai užgrobė vis didesnius žemės plotus, kuriuose seniau sėkmingai gyveno ir darbavosi bitės. „Greenpeace“ pabrėžia:[8]
Be to, laukinių bičių buveinės kasmet mažėja, nes pramoninis žemės ūkio verslas paverčia pievas ir miškus monokultūriniais ūkiais, kurie vėliau būna užteršti pesticidais. Norėdami panaikinti pasaulio bičių nykimą, turime sutvarkyti savo prastai veikiančią ir žalingą žemės ūkio sistemą.
Tiesa, ne visais atvejais kalta tik žmonių veikla, nes su bičių nykimu susijusios ir įvairios ligos, kurių darosi sunku išvengti ar jas laiku sukontroliuoti. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje itin sparčiai išplito virusinė liga, dėl kurios bitės kenčia stiprų drebulį, negalėjimą skristi ir galiausiai vos per savaitę miršta. Lėtinio bičių paralyžiaus virusas (CBPV) pirmą kartą buvo užfiksuotas Linkolnšyre 2007 metais, o po dešimtmečio jis jau buvo išplitęs 39 iš 47 Anglijos apskrityse ir 6 iš 8 Velso apskrityse. Kaip rašo „The Guardian“:[7]
Užsikrėtusios bitės ne tik sunkiai gali skristi, bet ir jų pilvukai tampa blizgantys, be plaukų. Prie avilių randamos krūvos mirusių bičių, ši liga dažnai išnaikina ištisas kolonijas.
Tad norint išsaugoti kuo daugiau bičių svarbu ne tik keisti kenksmingus žmonijos įpročius, bet ir intensyviai tirti pačias bites. Deja, tačiau plintančios įvairios ligos ir parazitai taip pat smarkiai prisideda prie mažėjančių galimybių bitėms sėkmingai gyventi Žemėje. Todėl tik išsamių tyrimų metu ieškant išeičių, kaip pažaboti įvairias ligas, galima padėti bitėms nekristi nuo ligų ištisomis kolonijomis.
Mokslininkai bando spręsti problemą apdulkinimui pasitelkdami net ir robotus
Nors padėtis atrodo itin rimta ir vargiai kontroliuojama, tačiau iš tikrųjų įmanoma sustabdyti spartų bičių nykimą ir netgi pasiekti jų populiacijos augimą. Tam reikėtų uždrausti pačius pavojingiausius pesticidus, atkurti ekologinį žemės ūkį ir išsaugoti laukinę buveinę, taip apsaugant apdulkintojų sveikatą. „Greenpeace“ pažymi:[8]
Ekologiškas, organiškas ūkininkavimas nėra naujiena. Tai kelias, kuriuo ėjo didžioji dalis ūkininkavimo per visą žmonijos istoriją. Ekologinis ūkininkavimas priešinasi vabzdžių daromai žalai, išvengdamas didelių monokultūrų ir išsaugodamas ekosistemų įvairovę. Ekologinis ūkininkavimas atkuria dirvožemio maistines medžiagas su natūraliomis kompostavimo sistemomis, išvengia dirvožemio nuostolių dėl vėjo ir vandens erozijos, pesticidų ir cheminių trąšų.
Atkuriant bičių populiacijas ir sveikesnes bites, ekologinis žemės ūkis pagerina apdulkinimą, o tai savo ruožtu pagerina pasėlių derlingumą. Ekologinis ūkininkavimas naudojasi natūraliomis ekosistemos funkcijomis, vandens filtravimu, apdulkinimu, deguonies gamyba ir ligų bei kenkėjų kontrole.
Tiesa, kai kurie mokslininkai nusprendė imtis visiškai kitokių išeičių. Šiuo metu intensyviai pasitelkiamos įvairios naujausios technologijos, norint imituoti bičių atliekamą darbą arba pastebėti su jomis susijusias problemas, kol šios dar neišplito masiškai. Pavyzdžiui, jau egzistuoja tokie robotai, kurie gali vietoj bičių apdulkinti įvairius augalus:[9]
Technologai visame pasaulyje, ypač Izraelyje, buvo užsiėmę kurdami naujus apdulkinimo metodus, taip norėdami padėti užpildyti dalį spragų, atsiradusių dėl išnykusių bičių. Jie naudoja sudėtingus jutiklių tinklus, norėdami stebėti kolonijas ir numatyti problemas, kol jos dar neatsirado, taip pat robotus, kurie surenka ir nuima pasėlius, naudodami mažas rankytes, kad apdulkintų atskirus augalus. Aukštųjų technologijų sprendimai gali būti veiksmingiausias būdas kovoti su šia problema. Bitininkai pastebi, kad laiko patikrintos kolonijų valdymo technikos nebeveikia.
Žinoma, vien robotai vargu ar išspręs bičių nykimo problemą, nes tai kainuotų didžiulius pinigus, daug įvairių išteklių, o be to abejotina ar net ir patys geriausi ir naujausi robotai pajėgtų apdulkinti tokius kiekius augalų, kiek kad sugeba apdulkinti bitės. Nors tai ir atrodo kaip šiuolaikiškas ir sveikintinas sprendimas, tačiau jis padeda tik dalinai ir dirbtinai tvarkytis su netinkamo žmonių elgesio pasekmėmis, o ne išgelbėti pačias bites. Belieka tikėtis, jog visgi sulauksime laiku priimtų sprendimų dėl kur kas opesnio fakto – besaikio pesticidų naudojimo.
