Armonikavimo mokėsi savarankiškai
Lietuviai kadaise buvo daininga tauta, tačiau šiuolaikinis gyvenimas daug ką pakeitė. Mes pamėgome aukšto lygio koncertus, bet baigiame pamiršti liaudišką muziką, dainas, šokius ir žaidimus. Štai nuo pat vaikystės armoniką virkdantis molėtiškis Kęstutis Kuzmickas įsitikinęs, kad lietuvių liaudies muziką būtina išsaugoti kaip tautinį paveldą, nes be liaudiškos muzikos, dainų, šokių nebus ir tautiškumo.
Jo teigimu, dabartinis jaunimas retai bemoka dainuoti liaudiškas dainas ar šokti šokius, todėl puoselėti liaudišką muziką nėra paprasta, bet labai svarbu.
O muzikuoti K. Kuzmickas pamėgo dar vaikystėje. Būdamas vos kelerių klausydavosi armonika grojančio kaimyno, o grįžęs į namus pasiimdavo mamos siuvimo mašinos futliarą ir imituodavo, kad groja pats.
„Vėliau brolis iš Petrozavodsko nupirko ir atsiuntė man armoniką. Kaimynas pamokė groti, taip būdamas kokių 11 metų amžiaus ir pradėjau“, – armonikavimo pradžią prisiminė K. Kuzmickas.
Iš kaimyno pasimokęs keleto akordų valso, polkos toliau armonikavimo meno mokėsi savarankiškai. Vos sulaukusį keliolikos metų K. Kuzmicką jau kviesdavo groti į gegužines.
Besimokydamas Giedraičių miestelio (Molėtų r.) vidurinėje mokykloje grojo pučiamųjų instrumentų orkestre, vėliau buvo pakviestas į suaugusiųjų kapelą, pradėjo groti šokiuose.
„Jau tuomet važinėdavome į koncertus, dalyvaudavome konkursuose. Muzikavau ir tarnaudamas sovietų kariuomenėje. Nors baigiau režisūrą, grįžęs iš kariuomenės pradėjau dirbti Giedraičių kultūros namų meno vadovu, vėliau direktoriumi. Paskui perėjau į Molėtų kultūros namus. Daug metų dirbau vadovaujamą darbą, bet visą savo gyvenimą siejau su muzika“, – pasakojo K. Kuzmickas. Dabar šis armonikierius žinomas ne tik Molėtų krašte.
Jo vadovaujami kolektyvai „Aukštaitijos armonikieriai“, „Molėtų armonikieriai“, kapela „Ryna“ dalyvauja įvairiuose konkursuose, festivaliuose ne tik Lietuvoje, bet yra apvažiavę jau daugiau nei pusę Europos.
Tautiškumą pradėti ugdyti reikia ankstyvame amžiuje
Muzikantas groja ne tik armonika, akordeonu, bet ir pianinu, pučiamaisiais instrumentais.
Sovietiniais laikais bažnyčioje per vestuves ir vargonais pagrodavo. Beje už tai turėjo nemalonumų. Tuometinei valdžiai turėjo pasiaiškinti, ko lankosi bažnyčioje ir vos neprarado darbo. Laimei, viskas baigėsi geruoju. Ir vis tik artimiausi instrumentai K. Kuzmicko širdžiai yra armonika ir akordeonas.
„Mes augome 5 broliai ir vaikystėje visi dainuodavome lietuviškas dainas. Dabar tik maža dalis augančios jaunimo kartos domisi lietuvių tautos tradicijomis, tautosakos palikimu, lietuvių liaudies muzika, dainomis.
Tie, kurie nuo mažumės pratinami klausytis, dainuoti liaudies dainas, šokti šokius – artimiau pažįsta ir lietuviškąją kultūrą, savo tautos istoriją. Jaunimo, norinčio mokytis, perimti senąsias lietuviško muzikavimo tradicijas, nėra daug.
Tautinį paveldą reikėtų skleisti, skatinti tautiškumo ugdymą aktyviau pradedant jau nuo vaikų darželių, mokyklų. Meno mokyklose taip pat reikėtų aktyvinti senojo tautinio muzikavimo ugdymo kryptis“, – teigė K. Kuzmickas.
Groja ir analogų neturinčiu instrumentu – Peterburgo armonika
Armonikierius ne tik muzikuoja ir vadovauja kolektyvams, jis taip pat yra ir respublikinio renginio-varžytuvių „Armonikierių duetai“, organizatorius. Į šį renginį, anot pašnekovo, susirenka per 70 armonikierių iš visos Lietuvos. Vien Molėtų krašte yra apie 30 šį instrumentą prisijaukinusių muzikantų.
„Lietuvoje armonikomis grojančių muzikantų dar yra, bet jaunų žmonių jų tarpe mažai. Nebėra ir liaudies instrumentų meistrų, o jaunimas beveik tuo nesidomi“, – apie pastarojo laikmečio situaciją kalbėjo K. Kuzmickas.
Molėtiškis armonikierius groja ir unikalų skambesį bei išskirtinę išvaizdą turinčiu instrumentu – Peterburgo armonika, taip pat buria juo grojančius muzikantus bei stengiasi išsaugoti šiuos unikalius muzikos instrumentus.
Peterburgo armonika (liaudiškai vadinima pete(r)bur(g)ska, petaburska, piterska, trieila, pataburska, petrogradska) – klavišinis dumplinis vokiško derinimo instrumentas, pradėtas gaminti Sankt Peterburge XIX a. 9-ąjame dešimtmetyje, Lietuvoje paplitęs nuo XX a. pradžios. Jo dumples glaudžiant ir traukiant, vienu klavišu išgaunami skirtingo aukščio garsai.
Tiek tarpukariu, tiek pastaraisiais dešimtmečiais instrumentas paplitęs Šiaurės rytų Aukštaitijoje – Zarasų, Utenos, Molėtų, Ignalinos, Švenčionių, Anykščių, Ukmergės, Širvintų, kiek mažiau Rokiškio, Kupiškio rajonuose.
Meistrai ir muzikantai dviejų eilių ir trijų eilių dvibalses armonikas patys dirbo, taisė, tobulino ir, jomis grojo. Dėl gražaus skambesio, puošnios išvaizdos Peterburgo armonikos sparčiai išpopuliarėjo ir nustelbė savo pirmtakes – Vienos armonikas.
Nuo XX a. antros pusės Lietuvoje kaupiama ekspedicijų medžiaga, tyrimų duomenys leidžia teigti, kad tarpukariu Peterburgo armonika buvo pagrindinis Šiaurės rytų aukštaičių jaunimo gegužinių, vakaruškų, vestuvių, krikštynų, kalendorinių švenčių papročių instrumentas.
Ja grodavo ir vienas muzikantas, bet dažniausiai ji skambėjo smuiko, klarneto ir būgnelio ansamblyje, ilgainiui tapdama pagrindiniu, vedančiuoju instrumentu.
Muzikavimas Peterburgo armonika pasižymi savitu stiliumi, kuriam būdingi sodrūs akordiniai sąskambiai, jų derminė kaita, charakteringa melodinės linijos bei ritmo ornamentika.
Peterburgo armonika išliko dėl ryškių intensyviai ir meistriškai grojusių, dabar tebegrojančių ir tradiciją įvairiuose renginiuose populiarinančių muzikantų[1].
Peterburgo armonikos, anot K. Kuzmicko, yra analogo pasaulyje neturintis muzikos instrumentas, kurį net galima vadinti Lietuvos tautiniu paveldu. Šiuo instrumentu Lietuvoje begroja vos kelios dešimtys armonikierių.
Instrumentų dar likę, mat Lietuvoje anksčiau buvo meistrų, kurie šias armonikas gamino. Tačiau beveik nebėra meistrų, kurie užsiimtų šių istorinių instrumentų restauravimu.
Armonikieriaus neapleidžia viltis, kad situacija pasikeis ir Lietuvoje
Su koncertinėmis programomis važinėdamas po svečias šalis Molėtų krašto armonikierius, muzikinių kolektyvų vadovas K. Kuzmickas pastebi, kad užsienio šalyse liaudies muzikai, tautiniam krašto paveldui skiriamas didesnis dėmesys nei Lietuvoje. Ten muzikantai aprūpinami naujais instrumentais, tam skiriant nemenkas lėšas. Važiuojantiems su pasirodymu į užsienį, apmokamas muzikantų pragyvenimas, padengiamos maitinimo, transporto išlaidos.
Tuo tarpu pas mus šventės skurdžiai finansuojamos, o norint surengti šventę ar išvažiuoti į koncertą, kolektyvų vadovams tenka daug kuo, tame tarpe ir išlaidomis, pasirūpinti patiems.
Taigi šiais laikais puoselėti liaudišką muziką nėra taip paprasta. Tačiau K. Kuzmicko neapleidžia viltis, kad kada nors ir mūsų šalyje situacija pasikeis į gerąją pusę ir liaudišką muziką, dainas, šokius mes saugosime kaip didį turtą perduodami jį ateities kartoms.
