Kalėdų šventės ištakos
Netrukus švęsime didžiąsias metų šventes, sėsime prie Kūčių stalo, ruošime šventinius patiekalus Kalėdoms. Nors tradicijos bėgant laikmečiui keičiasi, tačiau lietuviai iki šiol vertina bendrystę prie vaišėmis nukrauto stalo.
Kalėdų šventimo svarba pradėjo ryškėti nuo IV amžiaus vidurio, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, o antrojo tūkstantmečio pradžioje – svarbiausia religine švente Europoje. Reformacijos laikotarpiu šios tradicijos buvo slopinamos, kadangi tai buvo laikoma pagonybės išraiška. Tačiau senosios tradicijos gana greitai atgijo ir iš naujo įsitvirtino.
Tradicinėmis Kalėdų spalvomis yra laikoma žalia ir raudona. Žalia reiškia gyvenimo tąsą ir krikščionių tikėjimą amžinuoju gyvenimu Kristuje, o raudona – kraują, kurį išliejo nukryžiuotas Jėzus. Kalėdų vainikai, kaip ir amžinai žaliuojančios eglutės, simbolizuoja žiemą nugalinčio gyvenimo jėgą. Dar senovės Romoje žmonės dekoratyvinius vainikus laikė pergalės ir šventimo simboliu.
Ant Kalėdų stalo – dešros su troškintais kopūstais ir alus
Kalbant apie šventinius patiekalus, Kalėdoms ankstesniais laikais žmonės dažniausiai pjaudavo kiaulę, rečiau avinuką, ruošdavo šiupinį, virdavo ir kepdavo mėsą, dešras, plokštainį. Labai populiarus valgis buvo šviežios ar parūkytos dešros troškintos su raugintais kopūstais.
Lietuviai neapsieidavo ir be šaltienos, taip pat kepdavo pyragą, virdavo gilių kavą.
Vienur gamindavo riebią miežinių kruopų, žirnių ar jų mišinio košę su gausiu kiaulienos įdaru, dar ir bulvių pridėdavo, kitur būtina šiupinio dalis buvo kiaulės uodega, dar kitur šiupinį troškindavo su kapota kiaulės galva ar ausimis ir kojomis.
Populiarus kalėdinis valgis – plokštainis – būdavo kepamas su kiauliena. Į jį įkepdavo kiaulės pusgalvį, kumpį, karką, kiaulės kojas, kojas ir snukį ar palūpį.
Kai kur buvo populiarūs vėdarai.
Kalėdoms kepdavo ir paukštieną – žąsį su kopūstais. Šis patiekalas būdavo ypač mėgstamas Žemaitijoje. Aukštaitijoje dažniau kepdavo antis, kalakutus.
Iš sriubų mėgstamiausia būdavo mėsiška – su kiaulės palūpiu, iš kiaulės kraujo ir kruopų arba kopūstų sriuba.
Kalėdų stalo desertui būdavo kepamas miežinis arba kvietinis ragaišis, pagerintas pienu ir kiaušiniu, arba grikinis ragaišis. Pyragą valgydavo, užsigeriant kisieliumi ar aguonų pienu. Kai kuriuose Lietuvos regionuose kepdavo aguoninį pyragą, riestainius. Būdavo gaminami ir įvairūs konditeriniai kepiniai: sviestiniai, šokoladiniai, vaniliniai sausainiai, meduoliai, vyniotiniai, kalėdiniai pyragai, sausainiai su įdarais.
Pasirodo populiarus ir mėgiamas gėrimas per Kalėdas būdavo ne tik gira, bet ir nestiprus alus. Jį iš miežių darydavo žemaičiai, zanavykai ir ypač aukštaičiai[1].
Buvo tikima, jog nuo vaišių gausos ant kalėdinio stalo priklausys ir Naujųjų metų gerovė
Visais laikais per Kalėdas lietuvių stalai būdavo nukraunami valgiais – buvo tikima, jog nuo vaišių gausos priklausys ir Naujųjų metų gerovė. Nuo senų laikų mūsų šalyje mažai kas pasikeitė, todėl ir dabar, artėjant gražiausioms žiemos šventėms, vis dažniau susimąstome, kaip turėtų atrodyti mūsų kalėdinis meniu.
Kaip jau žinoma, pagrindiniu valgiu dažniausiai tapdavo įvairūs patiekalai iš mėsos – šernienos ar kiaulienos. Beje per skerstuvių apeigas lietuviai kiaulės galvą puošdavo žalumynais, mat tikėjo, kad toks ritualas ateinančiais metais prišauks geresnį žemės derlingumą.
Bajorai dažniau kepdavo žąsį, gamindavo grikių, morkų sklindžius, raugintų kopūstų ir vynuogių troškinį bei šerbetą.
Noriai būdavo ruošiami ir įvairūs žuvies patiekalai, kuriuos vėliau, sugriežtinus žvejybos tvarką, pakeitė ir šiais laikais mėgstama silkė.
Šaltiena seniau pagarbiai būdavo vadinama tortu – šis valgis visuomet būdavo dailiai papuoštas, todėl tapdavo pagrindiniu stalo akcentu.
Populiariausi valgiai išlikę iki šių dienų – kepta žąsis ir višta
Kai kurie Kalėdų valgiai išliko populiarūs iki šių dienų. Štai keletas paprastų šventinio meniu idėjų:
Kepta višta.
Vienas lengviausių būdų pateikti keptą vištą – porą dienų palaikyti ją pomidorų padažo ir majonezo marinate. Prieš kepimą siūloma į jos vidų įdėti obuolį, keptą svogūną ir esant poreikiui – pagardinti prieskoniais. Šiam patiekalui daug laiko skirti nereikės, tačiau sotūs liks visi susirinkę svečiai.
Kepta žąsis.
Šį paukštį galima paruošti įvairiausiais būdais, tačiau vienas paprasčiausių – iš vakaro ištrinti jį druska, pipirais ir kitais mėgstamais prieskoniais. Tiesa, jei norite, kad žąsis iškeptų laiku, iš anksto galite apskaičiuoti jos kepimo laiką – kiekvienam žąsies kilogramui reikės maždaug 45 minučių. Šį kepamą patiekalą siūloma nuolat (maždaug kas 20 minučių) pašlakstyti alumi ir praėjus pusei kepimo laiko apversti – padirbėti šiek tiek reikės, tačiau rezultatas pateisins lūkesčius.
Žinoma, Kalėdų patiekalai neapsiriboja vien tik kepiniais, todėl reikia pasirūpinti mišrainėmis ir įvairiausiais šaltais užkandžiais – šiuo atveju dažna šeimininkė neapsiriboja tradicijomis ir svečius geba nustebinti netikėčiausiais kulinariniais šedevrais. Tam lietuvės turi ir fantazijos, ir gebėjimų įmantriai paserviruoti šventinį stalą[2].
Tradiciniai Kalėdų patiekalai užsienio šalyse
Kaip Šv. Kalėdos švenčiamos kitose šalyse ir kokie patiekalai yra patiekiami ant kalėdinio stalo?
Graikijoje populiarus Kalėdų patiekalas yra keptas ėriukas arba kiauliena. Taip pat įprasta tiekti saldų desertinį pyragą, vadinamą „Baklava“. Šis desertas yra gaminamas iš filo sluoksnių, kurie yra užpildomi kapotais riešutais. Jis yra pasaldintas ir laikomas kartu su medumi arba sirupu.
Lenkijoje populiari burokėlių sriuba arba kitaip dar vadinama „barščiais“. Šiuo patiekalu Lenkijoje pradedamos vaišės susėdus prie kalėdinio stalo. Ši sriuba gali būti patiekiama tiek karšta, tiek ir šalta.
Australijoje Kalėdų stalas yra neįsivaizduojamas be barbekiu. Šioje šalyje didžiausia žiemos šventė įprastai praleidžiama aplink kepsninę su šeima ir gausiu būriu draugų. Tačiau ne visi australai Kalėdų stalui renkasi barbekiu – kai kurie yra linkę rinktis ir klasikinius europietiškus kepsnius.
Prancūzijoje populiariausias patiekalas – keptas kalakutas, kaštainis ir elniena. Tuo tarpu, kai kalba pakrypsta apie tradicinius prancūziškus desertus – tai šokoladiniai vyniotiniai, „Yule“, „Bûche de Noël“, kurie ant šventinio stalo yra patiekiami su šviežiu kremu.
JAV neapsieinama be spanguolių padažo. Tai yra labai svarbus amerikietiškų Kalėdų ir Padėkos dienos patiekalo priedas. Nepaisant to, ar tai yra pirktinis padažas, ar gamintas namuose, jis yra būtinas prie tiekiamo kepto kalakuto.
Kinijoje populiarėja tradicija Kalėdų išvakarėse dovanoti obuolius. Dauguma parduotuvių čia kalėdiniu laikotarpiu parduoda į spalvotą popierių įvyniotus obuolius, todėl žmonės gali juos įsigyti ir padovanoti Kalėdų proga. Kokia yra viso to priežastis? Kinų kalba „Kalėdų išvakarės“ yra „Ping An Ye“. Tuo tarpu kinų kalba „obuolys“ skamba labai panašiai – „Ping Guo“.
Vokietijoje iki šiol populiarus tradicinis vaisių pyragas „Stollen“, kuris gaminamas naudojant džiovintus vaisius ir marcipanus. „Stollen“ pyrago ištakos siekia XV a., kuomet jį dovanodavo, kaip kalėdinę dovaną.
Ispanijoje „Nougat“ arba „Turrón“ dažniausiai yra patiekiamas kaip tradicinis kalėdinis desertas. Tai medaus, cukraus, kiaušinio baltymo ir migdolų mišinys ir yra laikomas ypatingu kalėdinio stalo patiekalu. Dar vienas ispanų tradicinis patiekalas yra sausai džiovintas kumpis „Jamón“, kuris užima taip pat labai svarbią vietą kalėdinių valgių sąraše[3].
